Kasdien važinėti šioje legendinėje trasoje, autosporto pasaulio Mekoje – ko gero kiekvieno automobilių mėgėjo svajonė. Tai – labai sudėtinga 20,83 km ilgio trasa, kurioje mažai saugos zonų, daug kintančios dangos, aklų posūkių, nuolydžių bei pakilimų. Šioje trasoje gali važiuoti net 400 ir daugiau automobilių bei motociklų vienu metu.
Visų markių naujausi sportiniai modeliai yra testuojami pagal nerašytą taisyklę – išgyvenimą šioje trasoje. Įvairūs gamintojai čia kovoja dėl geriausio rato įveikimo laiko bei ištvermės testų.
Pradžia – gokarte
Dirbti su automobiliais P. Klimanskas pradėjo 2014-aisiais, kai dirbo „Saugaus vairavimo“ įmonėje, organizuojančioje ekstremalaus vairavimo kursus. Jau tada jis domėjosi sportiniais automobiliais bei kartingu ir atvirkščiai – jo nedomino standartinės transporto priemonės, visada troško sužinoti daugiau apie automobilių valdymo subtilybes, ieškojo informacijos internete, knygose ir pan.
Kadangi P. Klimanskas turėjo daugybę teorinių ir praktinių žinių bei didelį norą tuo pasidalinti su žmonėmis, kurie niekada nėra važiavę automobiliu „ant ribos“, įsidarbino instuktoriumi „Laisvalaikio Dovanų“ organizuojamoje „EasyDrift“ pramogoje, rašoma šios įmonės išplatintame pranešime žiniasklaidai. Taip pat tapo ekstremalaus vairavimo kursų instruktoriumi, o galiausiai – ir dirbti su šios bendrovės turimais superautomobiliais.
Instruktoriumi vyras dirbo keturiose šalyse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje.
Paprašytas palyginti šalių klientus, lietuvis atvirauja: „Mentaliteto skirtumai – akivaizdūs. Lietuva, Latvija, Estija iš esmės nesiskiria, visi jaučiasi profesionaliais lenktynininkais. Tačiau po kelių metų patirties sugebėdavome atpažinti klientus pagal tai, kaip jie sureguliuoja sėdynę ar pajuda iš vietos, bei žinodavome, ar labiau reikės koncentruotis į pagalbą vairuojant, ar į pokalbio palaikymą. O Suomijoje žmonės ramūs, laikosi kelių eismo taisyklių be jokio priminimo, tačiau dauguma jų – labai geri vairuotojai, turintys patirties ne tik gatvėse, bet ir lenktynių trasose.“
Gąsdina ne greitis
P. Klimanską pastebėjo lietuvių Niurburgringo trasoje įkortos įmonės „Ringfreaks“ vadovas bei pasiūlė prisijungti. Ilgai nesvarstęs jis pasiūlymą priėmė, mat ne kartą buvo girdėjęs apie lietuvių įmonę, trasoje nuomojančią sportui paruoštus automobilius.
„Nuomojome automobilius tiek pirmą kartą besilankantiems šioje trasoje, tiek didelę patirtį turintiems lenktynininkams, lenktyniaujantiems Vokietijos lenktynių serijose RCN, VLN, 24 val. lenktynėse“, – pasakojo vaikinas.
Visgi jam prisijungus prie naujos komandos Vokietijoje, P. Klimansko kolega, profesionalus instruktorius, juokavo, jog tai – prasčiausias darbas žemėje.
„Buvo dienų, kai klientai praskaidrindavo visą savaitę, važiuodavo greitai, užtikrintai, mes tik džiaugėmės, jog padedame jiems tobulėti, greitėti. Tačiau būdavo atvejų, kai trasoje, važiuojant 90 km/val. greičiu, atrodė, jog tai – paskutinis gyvenimo ratas. Baisu buvo ne greitis, o savo galimybių pervertinimas“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.
Vokietijoje neliko
Lietuvis buvo atsakingas už įvairias sritis: dirbo instruktoriumi trasoje, bendravo su klientais, rūpinosi reklama, atsakinėjo į elektrones užklausas, padėdavo pasiruošti lenktynėms. Mokytis iš profesionalių instruktorių, lenktynininkų bei mechanikų – buvo tikras svajonės išsipildymas.
Tačiau ilgam P. Klimanskas Vokietijoje neįsikūrė. Pasak pašnekovo, jis neįsivaizdavo savo gyvenimo svečioje šalyje.
Visgi apie darbą Niurburgringe vyras pasakoja su šypsena. Anot jo, žymioji lenktynių trasa yra tikras kontrastų kraštas, mat, viena vertus, čia įsikūrusios „Porsche“ ir kitų gamintojų atstovybės, antra vertus, aplink jas ganosi karvės, rytais gieda gaidžiai, o senutės, rymančios prie langų, šūkauja dėl per didelio „Ferrari“, „Lamborghini“ ir kitų sportinių automobilių keliamo triukšmo.
