Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Lietuvoje yra tiek techninio sporto entuziastų, jog asfaltą reikia kloti ne daugiabučių kiemuose įrenginėjamose krepšinio aikštelėse, o naujose kartingo trasose. Deja, realus vaizdas kur kas liūdnesnis. Mūsiškės žiedinės lenktynės – gilioje komoje.
Kalbinti tituluoti Lietuvos automobilių sporto veteranai pirmiausia akcentavo tai, kad mūsų šalyje ir kitose Baltijos valstybėse nėra nei vienos profesionalios trasos, kurioje būtų galima treniruotis ir rungtyniauti nerizikuojant.
Tiek Kačerginės „Nemuno žiede“, tiek Rygos „Bikerniekų“, tiek Piarnu esantys žiedinių lenktynių centrai suprojektuoti taip, kad klaidai čia visiškai nėra vietos. Iš trasos išslydęs automobilis beveik visais atvejais atsitrenkia į plieninius atitvarus, pylimus ar medžius.
Kadangi pati trasos konfigūracija Kačerginėje pakankamai sudėtinga, o asfaltas didesnėje žiedo dalyje visiškai susidėvėjęs, greitesnieji žiedo entuziastai visą laiką važiuoja smarkiai rizikuodami.
„Mūsų šalyje neabejotinai yra daug talentingų lenktynininkų. Į įvairias mėgėjiškas „nečempionatines“ kovas susirenka nemažai jaunų vaikinų, kurie „Nemuno žiedo“ trasą apskrieja per 1 min. 21 sek., ką padaryti važiuojant standartiniu automobiliu tikrai nėra paprasta. Tačiau kai žmonės tai padaro vairuodami net elementariausių saugos lankų neturinčias mašinas, nejučia pradedi abejoti, ar jie suvokia riziką.
Kalbu kaip „stabdys“, tačiau juk visos FIA taisyklės parašytos krauju ir ignoruoti tai mažų mažiausia neatsakinga“, – svarsto automobilių sporto profesoriumi tituluojamas nusipelnęs treneris Jonas Dereškevičius.
Artimiausia trasa – Lenkijoje
Pastaraisiais metais Skandinavijos ir Didžiosios Britanijos „Porsche Carrera Cup“ čempionatuose startuojančio vieno greičiausių šių dienų žiedinių lenktynių meistro Jono Gelžinio tėvas ir treneris Audrius Gelžinis vardijo tas pačias problemas.
„Artimiausia kokybiška žiedinių lenktynių trasa yra Poznanėje. Iki ten kiek daugiau nei 700 km kelio, todėl net susitarus dėl vieno ar kito mūsiškio čempionato etapo Lenkijos trasoje greičiausiai dalis potencialių dalyvių atsisakytų startuoti dėl padidėjusių sąnaudų. Vis dėlto svarstyti tokį variantą reikia, nes „Nemuno žiede“ su galingesniais automobiliais tikrai nėra ką veikti“, – sako A. Gelžinis.
Beje, viena „Omnitel 1000 km lenktynių“ populiarumo priežasčių, ko gero, kaip tik ir yra Palangos – Klaipėdos – Kretingos kelių sandūroje įrengiamos trasos saugumas. Čia tėra „trys su puse“ posūkio ir tik viena vieta, kur pervertinęs savo jėgas vairuotojas gali aplamdyti automobilio šonus, todėl startuojančiųjų smegenis kur kas mažiau slegia baimė.
Užliūliuotas savisaugos instinktas ištrina ribas tarp profesionalių pilotų ir kartą per metus šalmą užsidedančių lenktynių entuziastų, todėl jų rato įveikimo laikas čia skiriasi 2–3 sekundėmis.
Tai savo ruožtu sukuria dar vieną iliuziją, kad automobilių sportas yra toks pat nesudėtingas kaip šachmatai ir kad suvaldyti lenktyninę mašiną gali kiekvienas. Kaip tik todėl į Palangą kiekvieną vidurvasarį susirenka tiek daug verslo žmonių, norinčių numalšinti greičio troškulį bei nusifotografuoti šeimos albumui pasidabinus homologuotu kombinezonu ir šalmu.
Dėl šių priežasčių dalis „Omnitel 1000 km lenktynėse“ dalyvaujančių komandų į Palangą atvyksta akivaizdžiai neparuošę „namų darbų“ ir tik prasidėjus treniruotėms pradeda karštligiškai ieškoti priežasčių, kodėl kaprizus rodo turbina, kodėl automobiliui trūksta stabilumo ar kodėl jis neefektyviai stabdo? Kodėl sunku perjungti pavaras ar, galų gale, kodėl mašinos salone taip pragariškai karšta (kai kurių komandų nariai šiais metais vairavo svilinant 62 laipsnių kaitrai), tad vairuotojui sunku ištverti net pusvalandį greito važiavimo.
Tačiau ir tais atvejais, kai technika nekelia didesnių rūpesčių, „vienkartiniai“ lenktynių dalyviai paprastai sugeba finišo liniją kirsti kuklesnėje pozicijoje nei būtų galima tikėtis dėl prasto taktinio pasirengimo arba nesugebėjimo tinkamai reaguoti į įvykius trasoje ar varžovų sprendimus: piltis degalus ar keisti vairuotojus tuo metu, kai lenktynių tempą radikaliai keičia saugos automobilis.
Sekundžių klausimas
Vis dėlto ištirpdyti minėtą 2–3 sekundžių skirtumą net Palangos 1000 km lenktynių trasoje yra velniškai sunku. Prilygti nuo 6 metukų kartingo trasoje augusiam Ramūnui Čapkauskui ar Andžejui Dzikevičiui, kuris Niuburgringe per vieną savaitgalį Vokietijos ilgų nuotolių žiedinių lenktynių čempionate VLN nuvažiuoja daugiau kilometrų nei daugelis Lietuvos sportininkų per visą sezoną – neįmanoma. Net jei žmogus labai talentingas, o jo gyslomis teka A98 markės benzinas.
„Deja, dabar automobilių sportas yra turtingų šalių ir turtingų žmonių privilegija, o lenktynininko talentas daugeliu atvejų matuojamas pinigais. Jei gimei vidutines pajamas gaunančių tėvų šeimoje, jei nepavyko susibičiuliauti su milijonines apyvartas siekiančios įmonės akcininkais ir susitarti dėl paramos, jei negali įsigyti konkurencingos technikos ir inventoriaus – apie pergales lenktynių trasose gali tik svajoti. Gebėjimai vairuoti, net jei jie tokie pat unikalūs kaip Michaelio Schumacherio, lieka antroje vietoje“, – konstatuoja J. Dereškevičius.
Mūsiškių startus užsienio trasose sekantis treneris nuogąstavo, kad jau prasimušusių į tarptautinius automobilių sporto vandenis ir „Formulės 1“ skautų dėmesio sulaukusių talentingų vaikinų karjera gali nutrūkti sutrikus finansavimui.
„Tarkime, jei kepykla „Gardėsis“ kadaise nebūtų investavusi į R. Čapkauską (Baltijos žiedinių lenktynių čempiono titulai per penkerius metus atsiėjo apie 1 mln. litų), jo pavardę šiandien greičiausiai visi būtų pamiršę. Todėl būtų labai liūdna, jei pristigus lėšų nutrūktų „Formulės 2“ čempionate sėkmingai startuojančio Kazimiero Vasiliausko karjera. Jei jam nepavyks baigti sezono – visos, greičiausiai taip pat milijonais skaičiuojamos, investicijos nueis šuniui ant uodegos“, – svarsto J. Dereškevičius.
Daro išlygas
Kalbėdamas apie pinigų stygiaus sukeliamas komplikacijas A. Gelžinis atkreipė dėmesį, kad bandydami taupyti lenktynių organizatoriai kartais leidžiasi į kompromisus, kurie pažeidžia sportinės konkurencijos principus.
„Lietuvoje nėra vadinamųjų mono klasių, kai sportininkai lenktyniauja identiškais automobiliais. Norint pritraukti daugiau dalyvių techninių reikalavimų kartelė dažnai nuleidžiama, todėl spręsti, kuris pilotas iš tiesų greitas, o kuris turi didesnį biudžetą, kartais būna tikrai keblu. Tarkim, vienas padangų komplektas kainuoja 500, o kitas – 2000 Lt, tačiau toks skirtumas trasoje gali lemti poros sekundžių pranašumą“, – pastebi A. Gelžinis.
Pinigų yra?
Žinant šiuos dalykus kaip perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo Sporto vadybos asociacijos užsakymu atliktas rinkos tyrimas, kaip verslas vertina sportą. Gegužės mėnesį rinkos tyrimų kompanija „Synopticom“ atliko internetinę (CAWI) Lietuvos įmonių apklausą apie sporto rėmimą. Apibendrinę 300 įvairių įmonių vadovų, rinkodaros, viešųjų ryšių specialistų atsakymus studijos autoriai padarė netikėtą išvadą – pinigų yra, tik reikia mokėti juos gauti.
Pasirodo, net 55 proc. įmonių niekad neteikė paramos sportui, nes niekada nesulaukė jokios iniciatyvos ar pasiūlymo iš paramos gavėjų. Tuo tarpu net šešios iš dešimties (58 proc.) kompanijų, kol kas neremiančios jokių sporto šakų ar renginių, būtų linkusios svarstyti galimybę teikti paramą, jei gautų tokių pasiūlymų.
Tyrimo autoriai sufleruoja, kad verslininkai sutiktų atverti pinigines, jei sporto vadybininkai sugebėtų pasiūlyti ryšį su tikslinėmis jų klientų grupėmis (55 proc.), klasikinę reklamą (52 proc.) ar sprendimus, galinčius padidinti įmonės žinomumą (50 proc.).
Taip pat daugeliui (39 proc.) imponuotų įmonės matomumas įvairiuose žiniasklaidos kanaluose ar darbuotojų įtraukimas į sportą (26 proc.). Beje, net 80 proc. kompanijų ir verslininkų, kada nors rėmusių sportą, tvirtina, kad tai visada bent iš dalies atsiperka.
Tiesa, Sporto vadybos asociacijos studijoje nurodoma, kad 52 proc. potencialių rėmėjų skirdami savo pinigus prioritetą teiktų krepšiniui, tačiau antroje vietoje minimas automobilių sportas, kurį remti sutiktų 29 proc. apklaustųjų. T. y. daugiau nei remtų trečioje vietoje (25 proc.) likusį futbolą.
Pamąstyti tikrai visiems yra apie ką. Juk po paskutiniųjų „4 valandų lenktynių“ Kačerginės „Nemuno žiede“ nei viename nacionaliniame dienraštyje ar TV kanale nepasirodė nė vienos žinutės apie įvykusias varžybas ir jų rezultatus.
