Pirmasis žemėlapyje rado Lietuvą
J. Todtas Lietuvoje viešėjo mažiau nei 24 valandas, tačiau ir jos šalies automobilių sporto atstovams virto istorinėmis.
„Nežinojau, kad niekas iš mano pirmtakų per 80 metų dar niekada nebuvo atvykęs į į šią šalį, – nusistebėjo 2009-aisiais FIA prezidentu tapęs prancūzas, pirmasis iš organizacijos vadovų užsukęs į Lietuvą. – Kai buvo išrinktas FIA prezidentu, pasisiūliau aplankyti visas 140 organizacijai priklausančias valstybes ir įsigilinti į jų aktualijas. Pastaruosius dvejus metus tai ir darau – lankiausi jau 94 šalyse, tarp kurių dabar yra ir Lietuva“.
Per trumpą vizitą J. Todtas spėjo aplankyti sostinės „Plytinės“ kartodromą bei Stasio Brundzos antikvarinių automobilių muziejų, tačiau daugiausiai dėmesio 65-erių FIA vadovas skyrė eismo saugumo problemoms. Penktadienį jis su susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu diskutavo, kaip sumažinti aukų keliuose skaičių, ir gyrė Lietuvą už pastarųjų metų pažangą.
„Kelionė buvo labai įtempta, tačiau kartu ir labai įdomi“, – įspūdžius apibendrino turnė po Baltijos šalis šią savaitę surengęs prancūzas.
Mėgino įkvėpti drąsos
Viešėdamas Lietuvoje J. Todtas neatidėjo į šalį ir automobilių sporto reikalų. Prieš išvykdamas buvęs ilgametis „Ferrari“ ekipos vadovas (1993-2007 metais), dėl mažo ūgio ir didžiulių komandos pasiekimų pramintas Napoleonu, su Lietuvos žiniasklaida kalbėjosi apie lietuvių galimybes tarptautinėje arenoje, besikeičiantį automobilių sporto veidą ir čempionus, kurie anksčiau klausė jo nurodymų.
– Ar jums nesusidaro įspūdis, kad vietos automobilių sporte lieka tik tiems žmonėms, kurie turi pakankamai pinigų, tuo tarpu talentas atsidūrė antroje vietoje? – paklausėme J. Todto.
– Nenoriu būti ciniškas, bet visada geriau turėti pinigų ir sveikatos nei neturėti nei vieno, nei kito. Kaip vadovaujanti organizacija, FIA skiria daug dėmesio tam, kad vaikai turėtų galimybę išmėginti save šiame sporte. Rūpinamės švietimu, jaunųjų lenktynininkų akademija ir puoselėjame talentus, kurie ateityje gali tapti čempionais. Žinoma, visada yra erdvės tobulėti, ir mes tai darome: mums svarbu viskas nuo kartingo lenktynių iki „Formulės-1“ ir WRC pirmenybių.
Jei atidžiai pažiūrėtumėte į, pavyzdžiui, „Formulės-1“ čempionų praeitį, suprastumėte, kad anaiptol ne visi jie užaugo pasiturinčiose šeimose. Sebastiano Vettelio tėvas buvo mechanikas. Fernando Alonso, Felipe Massa, Michaelis Schumacheris, Lewisas Hamiltonas – visi jie vaikystėje neturėjo galimybės gyventi pertekliuje. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie ralio žvaigždes Sebastianą Loebą ar Sebastianą Ogier. Kelią į aukštumas jiems atvėrė ne pinigai, o disciplina, motyvacija ir aistra. Vadinasi, automobilių sporte galima daug ko pasiekti ir neturint turtų. Žinoma, jei norėtumėte savaitgalį palenktyniauti savo malonumui, tam jums reikės nemažai pinigų.
Lietuvą lygina su Venesuela
– Vis dėlto būtent lėšų stygius ir nedidelė rinka neleidžia lietuviams svajoti apie tai, kad jų tautietis vieną dieną pravers „Formulės-1“ duris.
– Aš taip nepasakyčiau. Nematau jokių priežasčių, kodėl negalėtumėte svajoti apie „Formulę-1“. Pavyzdžiui, per „Formulės-1“ istoriją čempionate yra dalyvavę trys Venesuelos, kurios rinka taip pat nėra didelė, atstovai. Aistra ir talentas padėjo jiems pakilti iki aukščiausio automobilių sporto laiptelio. Gyvenime turi būti ambicingas bei užsispyręs ir, jei tik tavo talentas išties yra šio to vertas, tau tikrai pasiseks. Neabejoju, kad talentų, apie kuriuos kalbu, Lietuvoje galima rasti, todėl lauksiu dienos, kuomet karūnuosime čempioną iš jūsų šalies.
– Lietuva dar neseniai turėjo „Formulės-2“ lenktynininką Kazimierą Vasiliauską, kurio karjerą sustabdė pinigų trūkumas. Ar FIA galėtų aktyviau remti jaunus mažų šalių lenktynininkus ne tik morališkai, bet ir finansiškai?
– Mane stebina klausimai, ar FIA negalėtų duoti pinigų tam ar kitam lenktynininkui. Tai neturi nieko bendro su mūsų veikla ir vaidmeniu. Niekad negirdėjau, kad kas nors prašytų Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) ar Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) finansuoti kokio nors sportininko karjerą. Darome viską, ką galime, kad paskatintume jaunus lenktynininkus tobulėti, bet mūsų misija nėra susijusi su pinigų dalinimu.
Prezidento pareigos – duoklė visuomenei
– Vyresni automobilių sporto gerbėjai ilgisi laikų, kuomet lenktynėse viską lemdavo variklio galia ir vairuotojo įgūdžiai, o ne įvairios elektroninės sistemos. Ar teisinga linkme dabar vystosi automobilių sportas?
– Jeigu kalbame apie kasdienį automobilių eismą, aš pasisakyčiau už tai, kad elektronikos būtų kuo daugiau. Šios sistemos, montuojamos naujausiuose automobiliuose, gali išgelbėti gyvybes. Pateiksiu vieną skaičių: elektroninės stabilumo kontrolės sistema sumažina avaringumą 16 proc. Elektronika – tai vairuotojo smegenys, todėl jos per daug nebus.
Automobilių lenktynės – kas kita. Čia pagalbos sistemų turėtų būti kuo mažiau. Tačiau praeityje susidūrėme su problemomis: jeigu sukuriame apribojimus, turime būti įsitikinę, kad galime kontroliuoti, kaip jų laikomasi. Todėl FIA leido naudoti tam tikrus patobulinimus.
– Kuris iš skirtingų kartų „Formulės-1“ čempionų – M. Schumacheris ar S. Vettelis – jums atrodo geresnis vairuotojas?
– Keistas klausimas – negi jie vairuoja tą patį automobilį? Kaip galime palyginti Juaną Manuelį Fangio (1951-1957 metais penkiskart laimėjusį čempionatą – DELFI) su Jackie Stewartu (1969-1973 metais triskart tapusį čempionu – DELFI)? Be to, automobilių sporte ne mažiau už lenktynininką svarbu jo automobilis ir komanda. Tik tuomet, kai visi šie elementai sulipdomi į vieną kombinaciją, tampama čempionu. Galiu pasakyti tiek, kad ir Michaelis, ir Sebastianas yra puikūs lenktynininkai bei asmenybės.
– Buvote „Ferrari“ – lyderiaujančios „Formulės-1“ komandos – vadovas. Kodėl nusprendėte tapti FIA prezidentu ir užsikrauti sau ant pečių daugybę naujų pareigų ir rūpesčių?
– Nuo ankstyvos jaunystės jaučiau aistrą automobiliams. Visko pasiekiau neturėdamas daug pinigų – tai dar kartą įrodo, kad jie nėra būtini. Su „Ferrari“ nuveikėme be galo daug, ir mano gyvenime atėjo akimirka, kuomet reikėjo priimti naujus sprendimus ir įsipareigojimus. Žinoma, tokioje padėtyje pasiūlymas tiesiog ramiai mėgautis gyvenimu atrodytų labai viliojantis, tačiau žinodamas, kad kone pusė pasaulio gyventojų negali sau leisti net tinkamai pavalgyti, pradedi jausti norą grąžinti skolą visuomenei už savo asmeninę sėkmę. Pagalvojau, kad savo patirtį geriausiai galėčiau pritaikyti kandidatuodamas į FIA prezidentus.
– Prieš atvykdamas į Lietuvą lankėtės Latvijoje. Galėtumėte palyginti šias dvi šalis sporto ir eismo saugumo prasme?
– Sakyčiau, kad abi valstybės yra gana panašios. Žinau, kad Lietuvos klubai palaiko nuolatinius ryšius su kaimynais, jūsų interesai taip pat panašūs: labiausiai akcentuojate ralį, automobilių krosą, ralį-krosą, kartingą. Kalbant apie saugumą keliuose, situacija irgi nedaug skiriasi. Lietuvoje kelių infrastruktūra yra geriau išvystyta, tačiau tai natūralu, nes gyventojų Lietuvoje taip pat yra daugiau.
– Ką FIA daro, kad pagerintų eismo saugumo padėtį pasaulyje?
– Saugus eismas yra dalis FIA esmės. Mūsų federacija įkurta 1904 metais, ir mes nuo pat pradžių rūpinamės eismo saugumu. Per tuos metus automobilių skaičius keliuose išaugo drastiškai, o kartu daugėjo ir tragiškų atsitikimų. Vien pernai per avarijas visame pasaulyje žuvo 1,3 mln. žmonių, dar 50 mln. patyrė sužalojimų. Jei nieko nedarytume, aukų keliuose iki 2020 metų padaugėtų pusantro karto. Todėl FIA, kartu su Jungtinėmis Tautomis, paskelbė eismo saugumo užtikrinimo per artimiausią dešimtmetį programą. Federacija ir klubai imasi visų veiksmų, kad per tą laikotarpį būtų užgelbėta 5 mln. gyvybių.
