Nors šiuos Elektrėnų apylinkių kelius savo namų arena laiko Kauno ralio meistrai nuo pat pirmojo greičio ruožo kova dėl nugalėtojo titulo užvirė tarp vilniečių Dominyko Butvilo su jam talkinsiu Renatu Vaitkevičium bei brolių Vaido ir Žygimanto Žalų. Šiais metais Europos ralio čempionate itin sėkmingai važiuojantis Dominykas (jis vienas ERC2 klasės lyderių, turintis realias galimybes iškovoti Europos čempiono titulą) įrodė ką reiškia „daug greitų kilometrų“ ir sugebėjo laimėti 7 iš 8 greičio ruožų. Vieninteliame 6 GR dėl pusašio gedimo likę tik su trimis varančiaisiais ratais D. Butvilas pralošė 17,7 km ilgio atkarpos nugalėtojams 33 sekundes ir suktelėjo į antrąją vietą bendroje įskaitoje.
„Šis greičio ruožas pats ilgiausias ralyje, o pusašis lūžo tuoj po starto, gerokai komplikavęs galimybes valdyti mašiną ir palaikyti tempą. Šiaip daugiau jokių klaidų nepadarėm, todėl rezultatu – net jei tai antroji viena bendroje įskaitoje – esu labai patenkintas“, – tvirtino D. Butvilas.
Beje, tai buvo paskutinė galimybė Lietuvos trasose pasigrožėti Dominyko vairavimo technika: „Subaru Poland Rally Team“ pilotas iš Vilniaus ruošiasi startuoti Kipro ir Graikijos raliuose. Šiuo metu D. Butvilas užima trečią vietą ERC2 klasėje, tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms gali pakilti ir iki pirmosios vietos.
„DHL Rally Elektrėnai“ nugalėtoju tapęs V. Žala po finišo atviravo, kad jei ne pagrindinio varžovo technikos kaprizai, būtų turėjęs tenkintis lenktynių sidabru.
„Mes greičio ruožuose jautėmės tikrai komfortiškai, viską darėme pakankamai tiksliai ir greitai. Tačiau akivaizdu, kad Domas šiuo metu yra itin geros sportinės formos ir prilygti jam trasoje greičiu yra labai sudėtinga“, – pripažino V. Žala.
Nuo nugalėtojų atsilikęs 25 sekundėmis trečiąja vietą bendroje įskaitoje užėmė Lietuvos čempiono vardo siekiantis Janis Vorobjovs. Ši pozicija greičiausiam Latvijos ralio meistrui atiteko po Vytauto Švedo nesėkmės, kai 5GR kliudęs kelkraštyje tūnojusį kelio ženklo tvirtinimą jis išlaužė priekinį kairį ratą ir buvo priverstas pasitraukti iš tolimesnė kovos.
Beje, šįkart „DHL Rally Elektrėnai“ finišo nepasiekė 23 iš 74 startavusių (įskaitant ir ralio-sprinto čempionato dalyvius) ekipažai. Didesnioji dalis iš trasos pasitraukė dėl įvairių gedimų, tačiau keletas automobilių buvo stipriai apkulti dėl vairuotojiškų klaidų. Bene dramatiškiausiai atrodė Mindaugo Varžos skrydis su „BMW 318“: po šuolio nuo tramplino jie prarado automobilio kontrolę ir pradėjo didžiuliu greičiu vartaliotis šalikele. Nors mašinos kėbulas po šio „kriminalo“ greičiausiai keliaus į metalo laužą, patys sportininkai nenukentėjo ir netgi sugebėjo juokauti.
Stipriai saviškio BMW stogą pagadino ir uteniškis Renaldas Šeinauskas, greitame posūkyje išslydęs trasos ir maždaug pusantro metro aukštyje palikęs randą ant storos pušies kamieno.
Ralio lyderiai pastebėjo, kad kelio danga po itin sausos vasaros šiame regione kėlė neplanuotų rūpesčių: pasirinkę minkštesnio gumos mišinio padangas ar papildomai nepraplatinę protektoriaus griovelių turėjo problemų dėl sukibimo. Iki maltos kavos konsistencijos supurentas žvyras klampino net „kvadrinius“ automobilius.
Ketvirtoji vieta atiteko Martynui Samučiui su Ramūnu Šaučikovu, antrą kartą startavusiems naujuoju „Škoda Fabia S2000“. Ramūnas po finišo teigė, kad nors šįkart trasoje judėjo didesniu tempu nei „300 Lakes Rally“, tvirtinti visiškai „prisijaukinus“ modernųjį bolidą dar per anksti.
„Antroje lenktynių pusėje patys sau iškėlėm uždavinį palenkti WRC automobilį, vairuojamą B. Vanago. Tai padaryti pavyko, tačiau vis dar akivaizdu, kad stabdžių efektyvumą išnaudojame ne iki galo ir jungiamoji dalis tarp „maksimaliai greitai“ ir „pilnas stabdis“ tebėra kiek per ilga. Tam reikia gerokai daugiau treniruočių ir rimtų varžybų. Žodžiu rezervų dar yra“, – pasakojo R. Šaučikovas.
Penktas likęs B. Vanagas su „Subaru Imperza WRC“ šįkart sulaukė varžybas stebėjusių ralio fanų komplimentų, nes lyginant su ankstesniais metais turimos technikos privalumus išnaudoja kur kas geriau, važiuoja tiksliau ir greičiau.
Šeštoji vieta atiteko vienam ralio architektų Ramūnui Čapkauskui, prisipažinusiam, kad nepaisant visų pastangų pamiršti organizacinių rūpesčių beveik neįmanoma. Antrasis renginio organizatorius Žilvinas Juršys, atlikęs trenerio-šturmano pareigas „N40-Narvesen“ komandos nario Algirdo Kazlausko ekipaže, taip pat teigė, jog suderinti šiuos du dalykus labai sudėtinga.
„Buvau davęs Algirdui žodį, kad šios lenktynės jam bus savotiškas egzaminas – kiek išmoko ir patobulėjo per sezoną, todėl važiavau savotišku budėjimo režimu. Nepaisant didesnio nei įprasta krūvio esu labai patenkintas rezultatais. Kol kas gal ne visos permainos atsispindi galutiniuose rezultatuose, tačiau tai, kaip pasikeitė požiūris į greičio konstravimą, kaip sudaromos stenogramos, kaip sprendžiamos kitos problemos – labai džiugina. Esu įsitikinęs, kad stebuklų nebūna ir „iš niekur“ atėjęs ralio naujokas negali būti toks pat greitas, kaip lyderiai. Tam reikia mažiausiai trijų – keturių sezonų“, – tikino Ž. Juršys.
Pats A. Kazlauskas po finišo juokavo, kad „egzamino“ rezultatus sunku vertinti. Žilvinas esą buvės toks humaniškas, kad nenorėdamas emociškai traumuoti vietoj pažymio parašė „šypsenėlę.
„Kalbant rimtai, tai esu jam labai dėkingas už kantrybę ir tuo, ko pavyko išmokti. Panašu, kad dabar su „Renault Clio“ važiuoju panašiu tempu, kaip kad prieš metus startavęs su „Subaru Impreza“. Akivaizdu, kad būtent nuo to reikėjo pradėti, nes važiuodamas su sąlyginai silpnu automobiliu mokaisi, o su lėkdamas su „raketa“ – tik didžiąją laiko dalį tiesiog bijai“, – atviravo A. Kazlauskas.
