Trečiadienį 44-erių verslininkas iš Kartenos (Kretingos rajonas), prieš 10 dienų įgyvendinęs karščiausią savo svajonę ir užlipęs ant Dakaro ralio finišo pakylos Peru sostinėje Limoje, buvo pagerbtas Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD).
Dvi savaitės ant „Yamaha WR450F“ motociklo, kelionė nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno pakrantės, stresas dėl neveikiančio akumuliatoriaus, sudegusios sankabos, pamestos variklio apsaugos, nuolatinė kova su sudėtingos trasos kilometrais, pametėjusiais ne vieną nemalonią staigmeną – regis, temų pasakojimams apie nuotykius Pietų Amerikoje G. Igariui pakaktų dar ilgiems metams.
Ralio maratonų veterano iš Italijos Franco Picco komandos gretose važiavęs Gintautas Igaris, bendroje motociklininkų įskaitoje užėmęs 81-ą vietą, teigia pasiekęs viską, ko norėjo iš savo debiutinio pasirodymo.
Tačiau dar niekas neišrado priešnuodžio nenugalimai Dakaro maratono traukai, verčiančiai lenktynininkus iš viso pasaulio vėl ir vėl grįžti prie legendinio ralio starto linijos.
– Įvykdėte uždavinį pasiekti ralio finišą. Dabar didžiuojatės savimi? – paklausėme G. Igario
– Jaučiu pasitenkinimą. Įveikiau Dakarą, laimingai pasiekiau savo tikslą. Net pats stebiuosi, kad grįžau beveik be mėlynių. Žinoma, kai ką buvo galima padaryti geriau, tobuliau. Parsivežiau daug patirties, kurią reikia išanalizuoti ir padaryti tinkamas išvadas.
– Kaip aukštai bendroje įskaitoje gali pakilti sportininkas, turintis panašius resursus, jei viskas jam klostytųsi idealiai?
– Geriausias pavyzdys yra F. Picco, kuris, važiuodamas identišku maniškiam motociklu, užėmė 45-ą vietą, nors dar ralio pradžioje susilaužė šonkaulį. Taigi, į penkiasdešimtuką galima taikytis.
Yra tam tikras slenkstis, kuris atskiria dvi motociklininkų grupes. Į antrą patenki, jei tave paveja automobiliai ir sunkvežimiai. Vienas lenkimas kainuoja ištisas minutes, kadangi privalai sustoti ir praleisti juos į priekį. Kitaip tiesiog neįmanoma, nes kyla tiek dulkių, kad nematai net savo ištiestos rankos.
Todėl lengviausia važiuoti pirmiems penkiasdešimčiai motociklininkų. Jiems ir trasa būna lengvesnė, ne tokia sumalta ir klampi. Tad svarbiausia yra patekti į šią grupę ir joje išsilaikyti – tuomet galima galvoti ir apie rezultatą.
– Pats F. Picco ralio metu pagelbėjo jums savo patarimais?
– Be abejo. Jam tai buvo devynioliktas Dakaro ralis per karjerą, todėl jo patirtis ir profesionalus požiūris nekelia abejonių. Franco buvo tarsi važiuojantis treneris, padėjo man surikiuoti savo emocijas. Svarbiausias jo patarimas buvo labai kategoriškas: pirmame greičio ruože net nemėginti skubėti, palengva susipažinti su technika, kelio knyga, kuri Dakaro ralyje yra kitokia nei kitur, trasos charakteristikomis.
Be to, organizatorių nurodymu vieną dieną lenktynininkai turėjo verstis be mechanikų pagalbos. Bet F. Picco buvo šalia, o geresnio mechaniko turbūt nė rasti neįmanoma. Puikiai su juo sugyvenome ir bendradarbiavome.
– Žodis „pragaras“ yra virtęs Dakaro ralio sinonimu. Sunkiau jį ištverti psichologiškai ar fiziškai?
– Psichologiškai buvo tikrai nelengva. Pirmos dienos man buvo ypač sunkios, nes vienas iš mechanikų šiek tiek apleido mano motociklą (blogai sujungus laidus neveikė akumuliatorius – DELFI). Ta būsena, kai niekas nuo tavęs nepriklauso, yra daug sunkesnė už fizinį nuovargį. Jeigu teisingai išdėlioji savo jėgas, nuovargis yra įkandamas dalykas. Važiavau 60 ar 70 proc. savo galimybių, valdžiau situaciją, į bivaką grįždavau pakankamai anksti, pasilikdamas laiko miegui. Tik vieną kartą parvažiavau jau naktį, o buvo kolegų, kurie grįždavo ir kitos dienos popietę.
Tiesa, kai kurių greičio ruožų ilgis buvo labai įspūdingas. Įsivaizduokite: 550 kilometrų. Tas pats, kaip iš Kretingos nuvažiuoti į Taliną bulvių laukais ir žvyrkeliais, o po to dar grįžti nakvoti į Rygą. Ir taip – diena iš dienos. Jei atvirai, dykumos buvo tik lengvas pasivaikščiojimas palyginus su akmeningais kalnų upių išgraužtais kanjonais, o visų baisiausia – „feš feš“ tipo smėlis, per kurį važiuoti itin rizikinga.
– Pasiekęs Limą iš pragaro patekote į rojų?
– Išties, rojus buvo vien viešbutyje paklota lova, nes dvi savaites miegodavau palapinėje. Kartais net elementarūs civilizacijos malonumai gali pradžiuginti labai smarkiai. Ar Limoje atšventėme? Tiesiog labai skaniai pavakarieniavome su komandos kolegomis. Buvau pakviestas į kokteilių vakarėlį, bet nėjau. Nemačiau ir Maču Pikču griuvėsių, nes viską išmainiau į miegą.
– Kokių įspūdžių pasisėmėte lenktynininkų bivake?
– Ten – didelė betvarkė ir triukšmas. Bet pripratau prie to – dabar juokais galvoju, kad ir namuose reikia pasistatyti kokį nors generatorių, kad ūžtų kiaurą naktį. Kalbant rimtai, bivake labai lengva atskirti, kas yra kas. Galima tik pasimokyti iš gamyklinių komandų, kurių stovyklose viskas sustyguota, sisteminga, tvarkinga.
– Kokius išgyvenimus per dvi ralio savaites teko patirti jūsų šeimos nariams?
– Pati pirma diena stipriai paveikė daugelį (pirmame greičio ruože tragiškai žuvo motociklininkas iš Argentinos Jorge Martinezas Boero – DELFI). Pats negaliu palyginti, bet patyrę vilkai sako, kad šis Dakaro ralis buvo išties sunkus. Natūralu, kad įtampa slėgė ir mano šeimą. Bet visi buvo jau iš anksto „paskiepyti“, nes vasarą kone kiekvieną savaitgalį dalyvaudavau varžybose ir vis parsiveždavau kokią nors mėlynę. Visi prie to jau buvo pripratę.
– Kaip buvote sutiktas gimtinėje?
– Viskas prasidėjo dar Vilniaus oro uoste. Maniau, kad pasitikti atvažiuos žmona ir gal dar keli kolegos motociklininkai. Tačiau žmonių buvo tiek, kad net sutrikau. Į Karteną parvažiavome penktą ryto, bet niekas nemiegojo, laukė su laužais. Buvo labai malonu. Tokio dėmesio tikrai nesitikėjau, galvojau, kad visiems greitai nusibosiu ir įkyrėsiu.
– Jei ne paslaptis, kiek jums debiutas Dakaro ralyje atsiėjo finansiškai?
– Viskas prasideda nuo svajonės, o pinigai yra tik įrankis. Bet jeigu kas nors žiūrėjo ralio transliacijas per televizorių ir svajojo ten nuvažiuoti, pasakęs, kiek tai kainuoja, galiu išgąsdinti. Gal netrukdykime svajoti (juokiasi – DELFI).
– Sakoma, kad ruoštis kitų metų maratonui reikia pradėti vos grįžus iš ralio. Jau nusprendėte, ar vyksite į Pietų Ameriką ir 2013-ais?
– Pirmiausia man reikia susidėti raiščius į kairę koją (vasarą dalyvaujant bekelės varžybose trūko G. Igario kojos raiščiai, bet motociklininkas operaciją nusprendė atidėti – DELFI). Mažiausiai pusę metų iškrisiu iš sporto – galbūt tai bus gera proga padaryti pauzę, skirti laiko šeimai. O po to matysiu, ką daryti.
– Širdis veržiasi grįžti į trasą ar norite bent kuriam laikui pamiršti patirtus išgyvenimus?
– Tikrai nieko nenoriu pamiršti. Bet taip pat nežinau, ar čia tinkamas žodis „veržiasi“. Kalbant apie Dakaro ralį, reikia vadovautis ne emocijomis, o blaiviu protu ir paskaičiavimais. Per staigiai įsiveržęs paskui gali labai ilgai gailėtis...
