aA
Kalbinti didelę analitinio darbo patirtį sukaupusią investicijų bankininkę, praeityje ne vienas derybas dėl įmonių susijungimo vedusią Viktoriją Trimbel yra rimtas iššūkis. Aštrus protas, skvarbi mintis neleidžia nei akimirkai atsipalaiduoti. Ir nesvarbu, kad mūsų pokalbis vyko netradiciniu laiku ir netradicinėje aplinkoje – vėlyvą vakarą sostinės Bukčių miške. Vietoje, kurią užplūsta nuotolinius darbus baigę vilniečiai.
Viktorija Trimbel
Viktorija Trimbel
© Asmeninins albumas

„Quantum Capital“ vadovaujančioji partnerė papasakojo apie karantino metu netikėtai užgimusią naują, tarptautinę veiklą. Tuo metu, kai dalis žmonių nežinojo, kur save per karantiną padėti, kaip save realizuoti, Viktorija neturėjo kada atsipalaiduoti – dieną gyvendavo Lietuvos, o naktį – Azijos ir Amerikos ritmu.

„Aš gyvenu savo, Viktorijos ritmu ir bandau tą laiką valdyti. Juk dabar mūsų visų brangiausias resursas yra mūsų laikas“, – mano pastabą kiek pataiso verslininkė.

Ryte – puodelis maisto smegenims


Sportiška moteris į susitikimą atskuba sparčiu žingsniu – vaikštynės po mišką jai tapusios kasdieniniu ritualu. Ji augo Lazdynuose, todėl visi aplink besidriekiantys miškai dar nuo vaikystės yra išvaikščioti.
Viktorija mūvi Oura žiedą, kuris matuoja daugybę organizmo rodiklių. Sako, kad šis žiedas šiuo metu yra vienas iš pažangiausių biohakingo prietaisų.

Ji neslepia bandanti daryti įvairius eksperimentus, nes ir brolis Davidas su žmona Aurika domisi vadinamuoju biohakingu. Kasryt ji geria ypatingąją Bulletproof (liet. neperšaunamą) kavą.

„Dabar ir pas mus ji tampa madinga, o Amerikoje ji žinoma jau beveik dešimtmetį. Silicio slėnio verslininkas, o šiuo metu – biohakeris Dave Asprey susirūpino savo sveikata, pradėjo domėtis naujausiais mokslo tyrimais ir dabar yra sukūręs kelis prekės ženklus, tokius kaip „Bulletproof“, „Upgrade Labs“. Pasaulinio atgarsio sulaukusią kavos su sviestu idėją jis parsivežė iš Himalajų. Tobulino, kol sukūrė savo gėrimo versiją.

Taigi, mano rytinis gėrimas dabar yra ši kava, apie kurią Lietuvos spaudoje užsimenama tik pastaraisiais metais. Prieš tai brolis man daug pasakodavo, bet aš raukydavausi. Kai nuskridau į Čikagą ir brolis ja pavaišino, nuo tada ir pati pradėjau gerti“, – su užsidegimu savo pasakojimą pradėjo Viktorija.

Viktorija Trimbel
Viktorija Trimbel
© Asmeninins albumas

Pasak jos, tai yra puikus smegenų maistas: „Išgeriu tokios kavos puodelį ir iki 12-14 val. labai puikiai jaučiuosi. Tradicinis mano irgi mėgstamas espreso duoda piką ir tada – duobę, o čia vienas puodelis duoda tvarią, tęstinę energiją. Yra toks posakis – aštrus protas. Ta kava teikia tokį skvarbų proto aiškumą, labai pravartų darbingam rezultatyviam ryto darbui. O tada vietoj pietų neretai išeinu pasivaikščioti čia, į mišką.“

Nuotolinis darbas – ne tik karantino metu

Viktorija teigia taip gyvenanti ne tik karantino metu. Pastarąjį dešimtmetį jos pagrindinė veikla yra internetiniai verslai, konsultavimas, verslo procesų skaitmenizavimas.

„Taigi, aš Lietuvos rinkoje nelabai ką bedarau. Turiu biuro adresą, bet realiai dirbu ten, kur yra internetas ir koks nors aparatas. Ar telefonas, ar laptopas, – čia jau tik detalės. – tikina pašnekovė. – Kai prasidėjo karantinas, man nebuvo jokio pokyčio, priešingai, nuotoliniam darbui aš buvau gerai pasiruošusi.

Sausio mėnesį teko dalyvauti mokymuose Amerikoje, nes po kelių savaičių tapsiu tarptautinės „Rotary International“ organizacijos Lietuvos apygardos Nr. 1462 valdytoja. Taigi, vyko būsimų valdytojų mokymai. Dalyvavo apie pusantro tūkstančio žmonių iš viso pasaulio, ir aš diskusijose visiems pasakojau, kaip mes Lietuvoje naudojame įvairiausius skaitmeninius įrankius. Jiems buvo įdomu, tačiau kartu atrodė kaip gana tolimi eksperimentai. O dabar, kai karantinas, tai visi – ir jaunas ir senas, ir skeptikas ir optimistas, – visi naudojasi tuo, kuo tik įmanoma – „Google“, „Facebook“, „Zoom“, ir džiaugiasi, kaip tos technologijos padeda padaryti įdomiausius dalykus. Kaip sakau, per kiekvieną krizę mėgstu krizenti, o jeigu rimtai, tai ji suteikia daug progų ir atveria naujų galimybių“.

Pasak pašnekovės, Lietuva turi daug pranašumų, – ir ne tik interneto ryšio kokybe. Daugybėje industrijų ji yra padariusi tam tikrą technologinį šuolį ir kai kurias sistemas, kurios istoriškai yra paplitusios ir Europoje, ir Amerikoje, ji tiesiog prašoko.

„Tarkime, tie patys pranešimų gavikliai. Jie pas mus neįsitvirtino, yra didelė retenybė, o kitur jie ir dabar dar naudojami. Faksai pas mus jau visiška egzotika, o kitur dar galima jų pamatyti. Taigi, Lietuvoje turime tą veržlumą, kurio kiti gali tik pavydėti“, – įsitikinusi verslininkė.

Pasak jos, anksčiau teko susidurti su tokiu požiūriu, kad jeigu dirbi iš namų biuro, tai nesi labai rimtas: „O dabar ką galima girdėti ir matyti? Tie, kas prisitaikė prie nuotolinio darbo, pamatė daugybę privalumų. Aišku, ne visiems tai absoliučiai tinka, nes čia reikia disciplinos, pagaliau žmogui reikia ir kažkokios socialinės veiklos, bet kai netenka sėdėti kamščiuose, kai vietoj to, kad kažkur grūstumeisi eilėje prie dienos pietų, tuo metu gali nueiti į mišką, yra ir daugybė privalumų. Tuoj pamatysime, ar gyvenimas sugrįš į ankstesnes vėžes ir visi labai greitai pamirš šias patirtis, ar nutiks priešingai.“

Viktorija Trimbel
Viktorija Trimbel
© Asmeninins albumas

„Quantum Capital“ vadovaujančioji partnerė sako, kad tai yra tik viena iš jos verslo sričių.

„Tai konsultacinis verslas, – tiek skaitmeninio verslo konsultacijos, kur aš skiriu vis didesnį dėmesį, tiek vis dar darau tradicinius – kapitalo pritraukimo ir sandorių projektus, – vardija pokalbininkė. – tik jau nesu šioje rinkoje aktyvi, tačiau mane iki šiol susiranda, nes per savo profesinę karjerą teko šį bei tą nuveikti ir yra žmonių, kurie nori būtent mano kompetencijos. Bet aš pasirenku, su kuo dirbti. Prioritetą skiriu kurti bendros veiklos sutartis, aljansai, į skirtingus projektus prisitraukiant skirtingas kompetencijas. Kai dirbi skaitmeninėje erdvėje, tu nesi priklausomas nuo vietos rinkos ir tu gali pasikviesti tuos žmones, kurie tau tuo metu labiausiai tinka, kurie turi tų įgūdžių, kurių reikia konkretiems darbams.“

Eilinės vakarienės iššūkis

Sakoma, kad gyvenime atsitiktinumų būna mažai, o jeigu pasitaiko, jie ir lieka tik atsitiktinumai. Todėl tai, kas nutiko kovo viduryje, kai visa Lietuva pradėjo gyventi karantino sąlygomis, atsitiktinumu negalima pavadinti.

„Tai tikrai įdomi istorija. Vis pagalvoju, kas čia dabar nutiko. Prieš tris mėnesius apie tai nebūčiau galėjusi net svaičioti“, – pasakojimą apie netikėtai užgimusią ir pasaulinio atgarsio sulaukusią idėją pradėjo moteris.

O viskas prasidėjo kovo 17 dieną. Viktorijos brolis Davidas su žmona Aurika, kurie gyvena Čikagoje, vakarieniavo ir kalbėjo apie beprasidedantį Covid-19.

„Aurika yra profesionali medikė, prieš dukros gimimą ji vadovavo Čikagos universitetinės ligoninės reanimacijos skyriaus slaugos komandai. Yra toks metodas, kuris paplitęs kai kur Europoje, tai – vadinamieji neinvaziniai ventiliaciniai šalmai, kuriuos naudoja ir Santariškėse reanimacijoje dirbantis profesorius Gintautas Kėkštas. Gydydami koronavirusu sergančius ligonius, dabar tai ypač naudoja italai. Italijoje veikia fabrikai, kurie tuos šalmus gamina“, – pasakojo pašnekovė.

Pasak jos, šis metodas ne tik pandemijos, bet ir kitais atvejais, netaikant dirbtinės intubacijos bei ventiliacijos, padeda 30-40 proc. pacientų pasveikti. Juk ventiliavimo procedūra yra labai rimta intervencija į žmogaus kūną ir statistiškai apie 80 proc. žmonių, kuriems to prireikia, neišgyvena. O jei žmogus užsimauna tą šalmą, jis gali ir sėdėti, ir valgyti, personalui yra daug lengviau ir nemažai daliai tų žmonių neprireikia ventiliatorių, neprireikia laukti reanimacijos.

Nutiko taip, kad Aurika ir jos ligoninė jau trejetą metų atliko klinikinius tyrimus ir būtent jos magistro darbas buvo apie šiuos šalmus. Per vakarienę Aurika su vyru dalinosi mintimis apie pandemiją, iššūkius reanimacijose, jai išsprūdo viena frazė: „O Amerika apie šitą metodą beveik nieko nežino“. Tą frazę užfiksavo mano brolis, kuris yra verslininkas, elektroninės rinkodaros specialistas. Jis sako: „Pala, pala, ką tu pasakei. Tada reikia padaryti, kad sužinotų.“

Jau tą pačią naktį jie nupirko domeną, o ryte, kai aš atsibudau, papasakojo man ir mes pradėjome kurti nuo visiško nulio specializuotą, labai nišinę interneto svetainę būtent apie neinvazinės ventiliacijos metodą su aukštos kokybės, patikrinta informacija reanimacijų medikams, sveikatos sektoriaus sprendimų priėmėjams, gamintojams ir investuotojams. Taigi viskas prasidėjo nuo paprasto pokalbio ir jeigu brolis būtų neatidžiai klausęs, jis nebūtų išgirdęs“, – apie netikėtai šovusios idėjos, kuri jau pasklido po visą pasaulį gimimą pasakoja Viktorija.

Viktorija Trimbel
Viktorija Trimbel
© Asmeninins albumas

Taigi, Viktorija su broliu ir jo žmona pirmiausia pradėjo kurti informacinį portalą helmetbasedventilation.com. Prisimindama vos kelių mėnesių senumo įvykius ji pasakoja, kad iš pradžių jų siekis buvo sukoncentruoti labai nišinę, specializuotą informaciją: „Būtent ten, kur sprendžiasi mirties ir gyvybės klausimas. Nes šio karantino prasmė buvo ta, kad nebūtų užkimštos reanimacinės palatos, nes jų visame pasaulyje yra mažai. Ačiū Dievui, kad Lietuva tokio piko nepasiekė.

Mūsų tikslas buvo praplėsti tą esminį butelio kakliuką gydymo procese, suteikiant informaciją, kad yra tas kitas metodas ir kad daktarai jį bandytų ir žinotų.

Iš pradžių buvo etapas, kai reikėjo suburti ekspertų komandą ir iškomunikuoti, kad čia mes ne šiaip sau iš neturėjimo ką veikti, atsisėdome prie „Google“, radome informacijos ir apie tai dabar kažką šnekame“.

Ir ratas užsisuko. Atėjo metas, kai idėjos autoriai pradėjo gauti užsakymus, atsirado net norinčių pirkti šalmų už pusę milijono dolerių.

„Mes turėjome aiškiai įvardinti, kad mes nieko negaminame, o tiesiog koncentruojame, patikriname ir skelbiame informaciją“, – pasakojo pašnekovė.

Tuomet šį Viktorijos jos brolio šeimos sukurtą puslapį pamatė Michael Lombardi, kuris yra povandeninio nardymo specialistas. Viktorija pasakoja, kad jis puikiai suprato, kokią reikšmę turi tie šalmai.

„Jis labai greitai sukonstravo šalmą ir atsiuntė Aurikai pratestuoti. Kartu su Čikagos universitetinės ligoninės medikais, ji pratestavo ir internetinėje svetainėje patalpino vaizdo medžiagą. Ir viskas vyko žaibo greičiu. Tuo metu mes susiskambindavome kiekvieną dieną po kelis kartus ir realiai 2-3 valandoms planuodavome veiksmus: kas ką daro, kas kuo užsiima ir kas tuo metu yra didžiausias prioritetas. Vėliau perėjome prie dviejų trijų dienų planavimo, o šiuo metu esame dviejų trijų savaičių planavimo stadijoje“, – karštymetį karantino metu prisimena pašnekovė.

Susidomėjo pasaulio žiniasklaida

Iš pradžių veiklą pradėjo trise, vėliau prisijungė pulmonologai, profesoriai iš Čikagos universiteto, keli savanoriai, kurie rašo tekstus. Idėjai autoriai taip pat pirko ir programuotojų, ir kitokias paslaugas, jiems talkina „Blue Oceans PR“ agentūra, kurią įkūrė penkiolika metų Niujorke ir Toronte gyvenusios Raminta Lilaitė ir Kristė Skindelytė. Jų dėka informacija apie šalmus susidomėjo tokios žiniasklaidos priemonės, kaip „The New York Times“, „Wal Street Journal“, „Bloomberg“ dėmesį.

„Buvo tokia diena, kai buvo paskelbta, kad NASA, „Virgin Galactic“ ir „The Spaceship company“ taip pat pradėjo panašų šalmą kurti. Socialinėje erdvėje mes pasidalijome, kaip norėtume, kad jie mus pamatytų. Ir tai po kelių savaičių įvyko. Jie susisiekė ir paprašė, kad Aurika juos konsultuotų“, – vieną po kito sekusių įvykių chronologiją dėlioja pašnekovė.

Ventiliacinis šalmas
Ventiliacinis šalmas
© Asmeninins albumas

Viktorijos žodžiais, medikai tą šalmą įvertino kaip vieną iš geriausių: „Mes iškart rezervavome Lietuvai 250 šalmų. Pradėjome ieškoti finansavimo, kreipėmės ir į Dalios Grybauskaitės vadovaujamą fondą. Jiems ta idėja patiko, buvo net pasiruošę finansuoti tų šalmų atvežimą į Lietuvą, tačiau kadangi tai yra valstybinė struktūra, jų žymiai lėtesnės procedūros, buvo nemažai rizikos, kad bus uždraustas medicininių prekių eksportas iš JAV, kaip kad yra kitose šalyse, kartu ir Italijoje, iš kur šalmus atveža Lietuvoje veikiantis „Intersurgical“ padalinys, jie mus parekomendavo keliems privatiems fondams. Andrius Tapinas su „Laisvės TV“ buvo greičiausias ir tie šalmai jau yra į Lietuvą atgabenti ir išvežioti į penkias pagrindines COVID-19 ligonines. Juk jie galės būti naudojami ne tik pandemijos atžvilgiu, bet ir kitus ligonius gydant reanimacijoje.

Atsiranda vis daugiau gamintojų ir privačių išradėjų, ir čia taip pat jaučiamės prie to šiek tiek prisidėję, nes mūsų pradinis tikslas kuo greičiau atiduoti viešai kokybišką informaciją, kad gamintojai investuotų, o gydytojai, ir ligoninės greičiau tuos šalmus gautų. Dabar visame pasaulyje įvairūs išradėjai juos daro, o mes juos konsultuojame.

Visą pasaulį paskatinome juos atrasti. „Facebook“ grupėje moderuojame bazinių šalmų inovaciją. Jungiasi žmonės iš viso pasaulio, - Kanados, Brazilijos, Indijos, Meksikos, Lenkijos ir bando išrasti to šalmo prototipus, kad būtų galima juos pasigaminti vietoje“.

Tai kas mūsų karalius?

Paklausta, ar iš to jau kažką uždirba, idėjos bendraautorė V. Trimbel sako, kad kol kas informacijos apie neinvazinės ventiliacijos šalmus yra jų socialinis projektas, dovana visuomenei globaliu mastu.

„Mes turime žinias, kompetenciją, sugebėjome greitu būdu padaryti ją viešai prieinamą ir greitai sujungti žmones, kurie vienas kito prieš tai net nepažinojo.

Tarkime, vieną savaitę pajuokavome apie NASA ir „Virgin Galactic“, o jau po kelių savaičių jie mus susirado, atsiuntė Aurikai jų pagamintą šalmą, ji atliko įvertinimus su ligoninės medikais, konsultavo NASA inžinierius, kurie šiaip kuria kosminius laivus, kaip tą šalmą reikėtų patobulinti. Ir tai puiku. O kas iš to potencialiai išeis, tai dar laikas parodys. Aš kiekvieną dieną keldavau klausimą: „Tai koks mūsų tikslas?“ Kadangi mano mąstymas yra šachmatinis, tai aš klausdavau: „Tai kas yra mūsų karalius?“

Viktorijos žodžiais, šiuo metu jų karalius – siekis išgelbėti daugiau gyvybių.

V. Trimbel patikina, kad dabar – tai tik dar vienas projektas, kuris turėjo intensyvią fazę, bet dabar ji jau sumažėjusi, todėl grįžtama prie įprastinių projektų.

„O kas bus toliau su šituo projektu? Vidinis jausmas man sako, kad kažkas įdomaus nutiks. Nes per tą porą mėnesių taip toli nuėjome, kad nebūtume net susvaičioję apie tokias galimybes, bet jos tiesiog darymo būdu ir pasidarė. Tai – savotiškas įdirbis į ateitį. Ir nebuvo sumanyta, kad štai dabar pasidarysime pelną. Ne, mes tik norėjome išgelbėti kuo daugiau gyvybių,“ – tolesnio idėjos likimo nesiryžta prognozuoti pašnekovė.

Norėjo studijuoti kultūros vadybą

Tais metais, kai Viktorija baigė mokyklą, buvo pirmoji nepriklausomybės karta. Ji iki šiol nėra gavusi savo aukso medalio, kuris priklausė labai gerai besimokiusiai merginai.


„Tuo metu niekas jo nebuvo pagaminęs, o paskui jis kažkur pradingo, arba kažkas juos priglaudė“, – šypteli pašnekovė.

Istorinių pokyčių metu nebuvo lengva pasirinkti studijas, nes daug kas kūrėsi nuo nulio. „Ten, kur dabar yra Pranciškonų vienuolynas, veikė Baltijos vadybos akademija. Jie sukvietė abiturientus, kažkas pradėjo pasakoti apie rinkos ekonomiką. Tuometinis VU prorektorius kalbėjo, kaip universitete bus kitaip ir įdomu. Jo paklausiau, ar bus galima studijuoti kultūros vadybą. Dabar tai, ką aš tuomet įsivaizdavau, labiausiai atitiktų prodiusavimo sąvoką. Man patvirtino, kad bus. Įstojau į universitetą galvodama, kad studijuosiu kultūros, bet realiai tai, ką baigiau, yra verslo vadyba ir ekonomistės diplomas su pagyrimu. Pati daug domėjausi naujienomis. Kai buvo rašomi kurso darbai, dalis bendrakursių iš dėstytojų gaudavo kokį nors anglų kalba parašytą vadovėlį, išsidalindavo po skyrių, vieni versdavo patys, kas turėdavo daugiau pinigų, nešdavo vertėjams, o aš išsirinkdavau kokią nors temą, kuri man buvo pačiai įdomi, tai dažniausiai buvo iš reklamos, rinkodaros, paslaugų valdymo srities, eidavau į M. Mažvydo biblioteką, imdavau penkių metų periodiką anglų, rusų, lietuvių kalbomis, – viską, ką turėdavo, ir skaitydavau pačius naujausias tos srities įvykių apžvalgas ir iš to rašydavau darbą“, – studijų metą prisiminė pokalbininkė.

Įsidarbino likus dviem savaitėms iki gimdymo

Viktorija pasakoja, kad jau trečiame kurse dalis bendrakursių jau buvo pradėję dirbti įdomius darbus: „Tuo metu buvo specialistų badas, vakuumas. Mūsų dėstytojai mokėsi iš tų pačių vadovėlių, kaip ir mes. Skirtumas tas, kad mes jau anglų kalbą mokėjome, o jiems reikėjo, kad kažkas išverstų. Ėjau su vienu bendrakursiu po paskaitų, sakau, kad ir man būtų įdomu pradėti dirbti. Dabar juokiuosi, kad man labai lengva skaičiuoti darbo stažą, nes mane priėmė vienas iš pirmųjų Lietuvoje investicinių bankų „Suprema“, likus lygiai dviem savaitėms prieš gimstant vyresnėlei Gabijai.

Mes jau tada namuose turėjome kompiuterį, buvau licencijuota maklerė, mano darbas buvo įmonių listingavimas Vertybinių popierių biržoje (VPK), tai troleibusu atvažiuodavau su vežimėliu į biurą, pasikalbėdavau su klientais, susirinkdavau medžiagą, namuose dirbdavau ir vėl važiuodavau ir nešdavau dokumentus į VPK. Gabija arba miegodavo vežimėlyje, arba sėdėdavo man ant klubo. VPK ją net vadindavo mažąja makleryte. Taigi, tuo metu ir dukrą auginau, ir studijavau, ir raudoną diplomą gavau ir dar dirbau puikiame banke.

Viktorija Trimbel
Viktorija Trimbel
© Asmeninins albumas

Kai gimė kita dukra – Kamilė, tuo metu vėl ten dirbau. Jaučiausi puikiai. Nustojau dirbti likus kelioms dienoms iki gimdymo vien tik todėl, kad pasigavau gripą ir buvo didelė temperatūra. Jau aštuntą dieną po gimdymo vėl pradėjau dirbti. Kamilė irgi krepšelyje miegodavo, palikdavau kabinete miegančią ir eidavau į susitikimą. Kai nori, gali puikiai viską suderinti“, – unikalia patirtimi dalijasi verslininkė.

Paveldėjo „Williams“ sutartį

„Supremoje“ Viktorija dirbo net tris kartus. Iš viso kartu sudėjus – septynerius metus.

Pirmą kartą mylimą darbovietę paliko tuomet, kai ją pasikvietė Lietuvoje besikuriantis Baltic-American Enterprise fondas. Tačiau po poros metų „Suprema“ vėl ją susigrąžino.

„Tie metai buvo labai intensyvūs, prieš tai darydavau Baltijos šalių makroanalizes, turėjau kassavaitinę „Radiocentro“ laidą. „Suprema“ analizes skyrius net „Euromoney Award for Excelence“ buvo gavęs“, – tuos laikus prisiminė pašnekovė.

Tada atėjo 2000-ieji, kai V. Trimbel buvo pakviesta į pirmąją krizinę Vyriausybę kaip ūkio ministro patarėja.

„Pradinis planas buvo teikti konsultacijas investicijų pritraukimo, smulkaus verslo skatinimo klausimais. O tada, kaip sakau, surištomis rankomis ir kojomis paveldėjau garsiąją „Williams“ (amerikiečių kompanija, kuri privatizavo „Mažeikių naftą“– red.), kurią teko prižiūrėti. Kai „Williams“ pareikalavo skubiai sušaukti posėdį ir priimti jų reikalavimus nesiderėjus, aš pasakiau: „Ne, mes derėsimės“. Jie bandė mane apskųsti aukščiausiems Lietuvos šalies pareigūnams, bet buvau gerai išsianalizavusi sutartį ir parašiau trumpą analizę, kur pasakiau, kad mes ne tik galime, bet ir turime derėtis. Man buvo pavesta vadovauti tarpinstitucinei darbo grupei. Galiu tik pasakyti, kad to komandinio darbo rezultatas – „Williams“ pradinės pretenzijos nuo kokių 300 mln. litų buvo sumažintos iki 8 mln. Taigi jaučiuosi šį bei tą gero valstybei padariusi. Tie metai leido suvokti, kad aš galiu gerokai daugiau, nei pati įsivaizduodavau“, – pasakoja anuomet ypač svarbią užduotį gavusi įmonių įsigijimų ir susiliejimų ekspertė.

Pašnekovė teigia, kad jai buvo įdomu ne vien rašyti verslo planus, bet prisidėti ir prie jų įgyvendinimo, todėl porą metų dirbo „Omnitel“ prezidento patarėja. Buvo Lietuvos atstovė „Telia-Sonera“ strategijos grupėje.

„Tuomet mane pasikvietė „Prime Investment“, kur dirbau ketvertą metų, o kai mūsų keliai išsiskyrė, tai jau tada visiškai skyriau laiką savo verslui“, – apie tolesnę veiklą pasakoja pašnekovė.

Dar keli štrichai apie V. Trimbel

Apie šachmatinį mąstymą

Gal ir skamba banaliai, bet viskas prasideda šeimoje.

Mes su broliu labiausiai esame dėkingi mamai, kuri mus užaugino smalsius, žingeidžius. Ir mūsų mokykla – Lazdynų „Ažuolyno“ vidurinė (tuomet – 50-oji vidurinė) buvo netradicinė. Per rugsėjo 1-osios valandėles, kai dažnoje mokykloje būdavo plaunamos smegenys, pas mus būdavo laisvos, gyvos diskusijos.

O šachmatams, matematikai, aš visada buvau gabi. Buvo toks laikraštis „Lietuvos pionierius“, kuriame išspausdino sudėtingą šachmatų uždavinį, aš jį išsprendžiau, nusiunčiau sprendimą. Tada mane pasikvietė treniruotis į Lietuvos rinktinę, nuvažiavau į vienas varžybas, keturias partijas prieš meistrus laimėjau, prieš paprastus žaidėjus pralaimėjau, gavau ketvirtą atskyrį, bet man buvo per daug paprasta ir neužkabino.

Tačiau šachmatai gerai atspindi, kaip veikia mano protas, nes aš sugebu matyti visą žaidimo lentą, visus 64 langelius, visas 32 figūras, kurių kiekviena skirtingai elgiasi ir po kiekvieno ėjimo aplinka pasikeičia. Taigi ir pasąmonėje aš galvoju labai dinamiškais scenarijais. Ir tai vyksta visose srityse. Bet didysis mano gyvenimo iššūkis, sakyčiau yra tai, kad žmonės galvoja, kad aš esu labai toli nubėgusi į priekį, o aš, žinodama tą savo savybę, spaudžiu stabdį. Kai visiems atrodo, kad aš skubu, iš tiesų aš save tramdau.

Tačiau dukros jau užaugintos, tai aš galiu sau leisti žymiai daugiau sau laisvės ir eksperimentų.

Apie dukras

Jaunesnioji Kamilė studijavo Londone, menų universitete, kuris mados srityje pasaulyje patenka tarp geriausių. Šiemet ginasi diplominį darbą. Ji sąmoningai rinkosi ne bendrą, bet mados vadybą, nes, pavyzdžiui, iPhone yra labiau mados, nei technologijų produktas.Tas universitetas labai skatino kūrybiškumą ir verslumą. Man paliko didžiulį įspūdį jo studijų programos ir tai, prie kokių informacijos šaltinių jie prieina.

Vyresnėlės dukros Gabijos istorija ne mažiau įdomi. Po dešimtos klasės, ereliuko išmetimo iš lizdo būdu per „Rotary“ jaunimo mainus paskatinau išvažiuoti į Taivaną. Tada daug kas man dalijo patarimus, priekaištavo, kokia aš mama, kuri drįsta išsiųsti vaiką į tokią šalį, bet manau, kad tai buvo labai pasiteisinusi patirtis. Kadangi mainai buvo dvipusiai, tai mano pačios namuose gyveno taivanietė, galima sakyti, mano trečioji – mainų dukra.

Gabijai tas gyvenimas davė labai daug kaip asmenybei, – brandos, pasitikėjimo, drąsos, savarankiškumo. Ir kinų kalbą išmoko.

Baigusi vidurinę mokyklą įstojo į ji ISM, pasirinko studijas anglų kalba, įsitraukė į studentų atstovybės veiklą, ir per mainų programas pusę metų mokėsi Čikagoje, paskui pusę metų su pratęsimu – Singapūre, taigi pusantrų metų ji praleido užsienyje. Studijų metais pradėjo dirbti ir iki šiol dirba dabar jau analizės ir atitikties departamento vadove lietuvių sukurtoje globalioje elektroninės rinkodaros kompanijoje „MailerLite“. Jų vidinė kultūra labai šauni ir inovatyvi, komanda dirba nuotolinio darbo principu, iš skirtingų šalių.

Apie keliones

Mes turime draugų visame pasaulyje ir tai labai praplečia akiratį. Anksti su dukromis pradėjome keliauti, esame jau aplankiusios daugiau kaip pusšimtį šalių. Mes labai mėgstame keliones automobiliu, taip visą Europą išvažinėjome, lankėmės Azijoje, prieš porą metų – Kuboje.

Esu išgirdusi įvairių frazių, tarkime, kam tu vežiesi vaikus į Indiją, juk ekonomiškai neapsimoka. Nesupratau tokio mąstymo, nes mačiau, kad tos kelionės, pažinimas labai daug duoda asmenybės raidai, pasaulio suvokimui ir manau, kad pati geriausia investicija – įspūdžiai, patirtys, o ne daiktai. Man itin svarbu pažinimo, atradimo džiaugsmas.

Apie intelektualųjį stresą

Mano profesinė veikla yra pilna intelektualaus streso, nes tai yra labai sudėtingi procesai, sudėtingi sandoriai, didelės sumos. Tai yra didžiulė protinė įtampa. Jeigu noriu poilsio, negaliu nuo savo darbo stalo eiti į kokį masažą, nes tuo metu mintyse skaičiuoju, deruosi, strateguoju. Todėl pasirinkau kitą taktiką.

Po intelektualaus streso reikia adrenalino iškrovos. Ir tai būna ar žirgai, ar šokis, ar snieglentės, ar kita veikla, kuri reikalauja susikoncentruoti į tai, ką tu darai. Ir tai gaunasi natūrali meditacija. Po tokios fizinės iškrovos aš galiu nueiti ir mėgautis įvairiais SPA malonumais ar pan.

Tokia jau mano prigimtis – per krizes krizenti. Apskritai, jei kas gyvenime man nepatinka, tai pirmiausia bandau pakeisti. Jeigu keičiu, tai yra du momentai. Viską darau, kas yra mano rankose, kad pavyktų pakeisti taip, kaip aš įsivaizduoju, kaip turėtų būti. Bet kartu suprantu, kad dėl kažkokių aplinkybių gali nepavykti. Jeigu nepavyksta, žinau, kad padariau viską, kas priklauso nuo manęs, O toje situacijoje, kuri man nepatinka, sugebu įžvelgti kokią naują prasmę, arba aš iš tos situacijos pasitraukiu. Nes aukos sindromo pas mane visiškai nėra. Niekaip nesuprantu tokių posakių: „Yra kai yra“, „Ką jau mes padarysime“, „Ateis bloga diena“... Ne, mano dienos spalvotos ir žydinčios, kaip šventė.

Apie vidinį variklį

Mano vidinis variklis yra proaktyvus, pozityvus požiūris į gyvenimą. Aš ieškau ne problemų, bet sprendimų, nes kas ko ieško, tas tą randa. Mano mama yra optimistė, ji mus tokius užaugino – laisvamanius, savarankiškus, optimistus. Tokius, kurie tiesiog ima ir daro.

Taip, būna dienų, kai būnu pavargusi. Tuomet išvažiuoju į kokį dienos SPA, užsidarau ir pailsiu. Bet aš linkusi akcentuoti ne sunkų, bet protingą darbą. Intelektualųjį stresą aš derinu su fiziniu krūviu ir tada viskas gerai susibalansuoja. Aš mėgaujuosi gyvenimu. Tiesa, dabar mokausi lėtinti tempą. Bet čia jau savotiškas savęs privertimas, nes esu, kokia esu ir darau tai, kas man patinka, kas artima mano pasaulėžiūrai, mano charakteriui.

Apie projektą kaip atskirą universitetą

Kiekvienas projektas tai yra didelės įmonės strateginiai pokyčiai. Tu turi būti įžvalgus ir protingas, kad per kelis mėnesius perprastum, kaip yra uždirbami pinigai, kur yra konkurenciniai pranašumai. Tada turi viską supakuoti ir viziją apie ateitį, kaip viskas bus toliau, parduoti investuotojams už milijonines sumas.

Taigi, turi išmanyti, ką darai, mokėti įvertinti, mokėti iškomunikuoti ir įtikinti investuotojus. Kadangi projektai tikrai sudėtingi, dirbi su įmonių aukščiausio lygio vadovais ir savininkais, tai kartu tu turi unikalias galimybes labai daug pažinti. Galima sakyti, kad kiekvienas projektas yra tam tikras atskiros industrijos šakos universitetas.

Aišku, kiekviena įmonė įsivaizduoja, kad jinai yra labai unikali, bet tam tikri dalykai kartojasi. Ir kai tu dirbi visą gyvenimą tik vienoje srityje ir ypač jei dirbi sėkmingoje įmonėje, tai dažnai būna toks efektas, kad tampi apakintas sėkmės ir prarandi realybės jausmą.Tai kai ilgą laiką vienu metu dirbi su kokia dešimt skirtingų ir labai kompleksiškų, sudėtingų projektų, tai akiratis tampa platus ir patirtis plati. Esu pratusi taip veikti ir tai nesudaro sunkumų.

Apie sprendimus ir atsakomybę

Įmonių „numirėlių“ gelbėjimu nelabai užsiimu, nors buvo ir tokių. Nes mano esminis bruožas tas, kad aš drąsiai priimu sprendimus. Yra žmonių, kurie kuria darbo grupes ir yra žmonių, kurie daro sprendimus ir greitai. Tai aš esu iš pastarųjų, nes nebijau atsakomybės. Pati daug žinau, bet taip pat klausausi kitų ekspertų. Juokauju, dar tas negimė, kas mane išgąsdintų, bet argumentus girdžiu. Galiu pakeisti savo pradinę nuomonę, jei išgirstu protingus, pagrįstus argumentus. Man labai patinka dirbti su protingais žmonėmis.

Apie darbą valdybose

Pastaruoju metu esu keliose valdybose. 2011 m. vadovavau ekspertų grupei, kur rašė nuosavybės gaires valstybės įmonėms ir išanalizavo daugybės šalių patirtį.

Mano pagrindinis motyvas dirbti tose valdybose yra tai, kad turiu daug įvairios patirties, kuri manau, yra vertinga ir aš galiu ja pasidalinti. Kadangi profesinė verslo veikla yra susijusi su virtualiais skaitmeniniais projektais, tai valdybose aš turiu progą gyvai susitikti su kitais įdomiais žmonėmis, savo sričių profesionalais ir kai žiūrime į tą patį klausimą iš kokių penkių skirtingų požiūrio taškų, jeigu kiekvienas valdybos narys yra stiprus, turintis rimtus argumentus, tai yra labai įdomu ir kartu galime priimti labiau pasvertus, pamatuotus sprendimus. Tai ir yra vidinis motyvas, nes darbas valstybinių įmonių valdybose yra daugiau visuomenei naudinga veikla. Kartais įsivaizduojama, kad sėdi, nieko nedarai, tik rankas kilnoji. Galbūt yra ir tokių žmonių, tačiau aš paprastai atsirenku tas kelias valdybas, kur matau prasmę ne šiaip būti, o iš tikro kažką nuveikti.

Šiuo metu esu „Invegos“ ir Turto banko valdybos narė, 2012 metais buvau „EPSO-G“ stebėtojų tarybos pirmininke, ten patyriau daugiausiai profesinio malonumo, nes labai buvo stipri stebėtojų taryba ir valdyba.

„Invegoje“ esu nepriklausoma valdybos narė ir leidžiu sau turėti nepriklausomą nuomonę ir žiūrėti verslo logikos. „Invega“ gavo daug pavedimų padėti verslui, kai kurie jų turi labai daug sąlygų, kuriuos ne „Invega“ sugalvojo, tai iš vienos pusės mes stengiamės tas sąlygas įgyvendinti, bet lygiai taip pat inicijuoti tuos pokyčius, kad ta parama verslą pasiektų.Tai nėra dalykai, kurie per naktį pasidaro. Tam reikia skirti daugiau laiko ir dėmesio, negu planavau, nes krizės niekas neplanavo. Dabar tiesiog susidėlioju prioritetus, ir koncentruojuosi į tai, kas svarbiausia.

Jau keletą metų pirmą naujų metų dieną darau sąrašus, ko nedaryti. Štai ką tik apsisprendžiau ir pasitraukiau iš Finansų analitikų asociacijos, kurią kažkada įkūrėme. Buvo daug sentimentų, bet pastarąjį dešimtmetį jos veikloje tik fragmentiškai dalyvavau.

Profesinės veiklos srityje dabar svarbiausia yra virtualus skaitmeninis verslas ir laisvų tinklų galios (the power of flux networks) koncepcija, kurią vystau. Jos esmė – sujungti skaitmeninio ir dirbtinio intelekto įrankiais skirtingus prieš tai tarpusavyje nesusijusius ekspertus sprendimų priėmimui ir naujoms idėjoms kurti. Taip pat ir savo dukras skatinu kurti savo asmeninius verslus, tegu ir nedidelius, bet tegul mokosi tų įgūdžių ir kurtų savo ateitį produktyviai pačios.

Valdybos dabar užima apie 20 proc. mano aktyvaus laiko ir kokius 10 proc. užima mano visuomeninė veikla, kuri šiuo metu yra sukoncentruota tiktai į tarptautinę organizaciją „Rotary International“.

Apie „Rotary“

Rotariete esu jau septyniolika metų. Rotary veiklos esmė yra narių veikla klubuose, kurių kiekvienas yra atskiras juridinis asmuo. Lietuvoje šiuo metu yra 56 „Rotary“ klubai. Kiekvienas jų vysto savo projektus, turi savo identitetą.

Pradėjau nuo „Vilnius International“, o neseniai įkūrėme naują tarptautinį klubą „Lithuania International“. Mūsų veiklos kalba yra anglų, mūsų nariai yra lietuviai, gyvenę, mokesi ar dirbę užsienyje, ir Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai. Klubai jungiasi į apygardas. Lietuvoje apygarda sutampa su šalies geografija, tada yra zonos, kurių pasaulyje yra 36, o jas vienija pasaulinė organizacija su pagrindine būstine Čikagos priemiestyje, Evanstone.

Nuo liepos 1 d. vieneriems metams tapsiu visos Lietuvos „Rotary“ apygardos valdytoja, pirmąja moterimi valdytoja nepriklausomos apygardos istorijoje. Per tarptautinius mokymus San Diege mano idėjas išgirdo ir pakvietė trijų metų kadencijai į tarptautinį „Rotary International“ narystės plėtros komitetą.

Apie nominaciją „Top-100 Women in Tech in Europe 2012“

Net nežinau, kas tiksliai mane rekomendavo įtraukti. Buvo maloni staigmena. Tuo metu, buvau labiau matoma Lietuvos startuolių ekosistemoje, tai matyt, todėl buvau į tą sąrašą įtraukta.

Esu mentoriavusi įvairius startuolius, prie poros jų įkūrimo prisidėjau kaip angelas investuotojas, tame tarpe „Mano daktaras“, buvau su jais nuo pačios pradžios, kai tik gimė idėja, bet vėliau pasitraukiau, taip pat „Kirigami design“ irgi labai įdomi specialaus dizaino baldų kompanija, orientuota į Azijos rinką, su ja laimėjome tarptautinio dizaino apdovanojimus, sudominome japonus, kurie pradėjo prašyti užsakymų konteineriais. Pradėjome ieškoti, kas Lietuvoje galėtų mums tokius kiekius gaminti ir paaiškėjo, kad niekas negali, nes visi dirba „Ikea“.

Apie dabartinę krizę

Vis bandau pasakyti, kuo šita krizė skiriasi nuo kitų. Jei per 1999-2000m. krizę galėjai sakyti, ai, čia Azija, ar Rusija kažką blogai darė, todėl gavo per nagus, arba kai 2008-2009m. žlugo „Lehman Brothers“, tai čia tie blogieji bankininkai, taip jiems ir reikia. Tiesa, niekas nepagalvojo, kad kai bankams blogai, tai ir visai ekonomikai.

O šis virusas nesirenka, ar tu Borisas Jonsonas, ar princas Charlesas, ar Kanados premjero žmona, ar kino žvaigždė, – niekas nuo to viruso nėra apsaugotas.

Matau neįtikėtiną žmonių susivienijimą ir bendras pastangas visame pasaulyje. Tokia vienybė suteikia daug vilčių, kad atsiras new normal (liet. nauja realybė). Tiesa, žmonės labai greitai viską pamiršta ir gali greitai grįžti prie savo įprasto gyvenimo. Iš dalies tai jau ir vyksta. Ir nėra nieko keisto ir nieko blogo, nes žiūrint į vadybos ir psichologijos mokslo teorijas, tai žmonės labiausiai bijo pokyčių. Ir ta dalis, kuri pokyčių nebijo, kurie juos kuria arba jais mėgaujasi, yra mažuma ir tai yra natūralu. Tik šįkart atrodo, kad ta mažuma bus šiek tiek didesnė, ir labai svarbu neprarasti to, ką dabar išmokome.

Apie visagalį laiką

Rytinės valandos būna skirtos man pačiai. Stengiuosi ryte nežiūrėti pašto, geriau kažką paskaityti ar kokį tekstą parašyti, kažką sukurti, pasimėgauti kava, saule, ar į mišką išeiti. Tada žiūriu, kaip organizuoti tą dieną. Aš mėgstu taikyti grupavimo principą. Ką turiu omenyje? Kai kuriomis dienomis visą darbinį laiką skiriu darbui su kompiuteriu, – jokių susitikimų, vengiu ir telefono, kad galėčiau susikaupti, o jeigu reikia turėti gyvus susitikimus, tai stengiuosi juos visus vieną dieną ir paskirti.

Viena mūsų komandos dalis dirba Azijoje, kita – Amerikoje, tai kokią ketvirtą dienos prasideda dar viena darbo diena. Taigi, kartais mano darbo diena būna atvirkščia, nes tai ką žmonės daro vakarais, aš darau rytais, arba – priešingai.

Virtualus susitikimas irgi yra gyvas, tik tu esi ekrane. Kai kas sako, kad sunku megzti ryšius. Aš per savo įvairias veiklas karantino metu susipažinau su tiek įdomių žmonių iš skirtingiausių pasaulio kampelių, kad net nebūčiau pagalvojusi, kad taip galima norėti, išdrįsti, sugalvoti. Bet tai labai paprasta. Tu susirandi įdomų pašnekovą, kuris galbūt irgi sėdi karantine kitame žemyne, tad belieka tik paspausti mygtuką ir bendrauti.

Apie gyvenimo mokytojus

Didžiausia mano gyvenimo mokytoja yra mama. O toliau – daugybė kitų dalykų. Kiekvieną dieną mokausi ką daryti geriau ir taip pat, kas yra svarbu, mokausi ko nedaryti. Taigi, tos pamokos yra dvipusės. Kartais reikia pamiršti tai, ką žinojai anksčiau, nes tos žinios gali būti pasenusios arba kenkti ir trukdyti veikti, sena patirtis gali trukdyti.

Stengiuosi gyventi plačiai atmerktomis akimis, matyti galimybes. Bet neužtenka tik jas matyti, reikia kartais jas čiupti ir veikti. Čia taip pat, kaip ir su visomis verslo idėjomis. Idėjų yra labai daug, bet nedaug yra tų, kurie ima ir tas idėjas pradeda įgyvendinti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(239 žmonės įvertino)
3.2385

Verslininkas filosofas Navickas – apie draugui paskolintus tris milijonus ir tuos, kurie turėtų „sėdėti“ (108)

Kartais gyvenimas suveda su tokiais žmonėmis, kurie savo požiūriu ir poelgiais išmuša pamatus...

Rusijos rinką užkariauti bandantis Horbačauskas: rusams atrodo, kad tai vokiška prekė (11)

„Didžioji dalis bendramokslių išvyko į kitus miestus ar į užsienį, o mano, matyt, tokia...

Profesionalų lygai vadovaujantis Šerpytis: apie Kauno lapes, įmonėje gimstančias meiles ir išdavystes (81)

Su „ Lietuvos draudimo “ vadovu Kęstučiu Šerpyčiu tiesiog būtina bendrauti gyvai, kad ne...

Neįtikėtina garsios Lietuvos moters istorija: per tris karantino mėnesius – pasaulinio lygio verslas (342)

Kalbinti didelę analitinio darbo patirtį sukaupusią investicijų bankininkę, praeityje ne vienas...

Aludaris Viršilas apie netikėtai užklupusius sunkumus: į valstybės kišenę nusprendėme nelįsti (50)

Jeigu vis dar tikite pasakomis, tai seniai seniai buvo tokie laikai, kai vyrai alų, midų gėrė, kad...

Top naujienos

Prie konteinerio palikto kūdikio artimieji nebegali tylėti: nei močiutei, nei tėvui neleidžiama susigrąžinti vaiko

Pusė metų kančios ir nežinomybės – taip dabar gyvena vilnietė, kuri yra pasiruošusi pereiti...

Paradoksas viename Lietuvos miestų: nedarbas beveik kaip 2008-aisiais, bet norinčių dirbti nėra (88)

Paradoksas Panevėžyje: po karantino čia nedarbas šoktelėjo aukščiausiai tarp didžiųjų...

Patikslino detales dėl naujų koronaviruso atvejų: vienas užsikrėtusių keliavo traukiniu, dalyvavo diplomų teikimo šventėje taip pat užsikrėtė „Maximos“ darbuotojas, fiksuotas šeiminis protrūkis (108)

Per praėjusią parą Lietuvoje patvirtinti penki nauji koronaviruso atvejai, bendras susirgimų...

Donatas Katkus rėžė kandžiai: karantinas nesibaigė, jūs pamatysite (107)

„Reikia skiepytis ir nevalgykit virusų, – laidoje „ Jūs rimtai? “ juokavo dirigentas,...

Jasikevičiaus pristatymas – išskirtinis: vyks „Camp Nou“ stadione (34)

Šarūnas Jasikevičius pirmadienį bus oficialiai pristatytas naujuoju „Barcelona“ krepšinio...

Paaiškino, kur tiksliai kreiptis įkandus erkei: nežinia kodėl moteriai buvo pasiūlyti trigubai brangesni tyrimai (33)

Noriu pasiteirauti, kokia tiksli tvarka įkandus erkei, kaip elgtis? Nes iš pirmo poliklinikos...

Valdžia nepatenkintų lietuvių nuotaikos: sovietmečio nebesiilgi ir Putinu netiki (1813)

Lietuviai skeptiškai vertina demokratijos veikimą šalyje, dalis vis dar ilgisi tvirtos rankos ir...

Naujausia sinoptikų prognozė: atkeliauja vėsus oras (30)

Ši savaitė bus vėsi, lietaus tikimybė bus nedidelė, prognozuoja sinoptikai.

Šimtai mokslininkų įspėja, kad koronavirusas plinta oru (225)

Šimtai mokslininkų teigia – yra įrodymų, kad žmonės gali užsikrėsti naujo koronaviruso oru...

Buratino kepurė ir paltas išaugimui – ką vilkėjo vaikai sovietiniais laikais (3)

Buvusioje Sovietų Sąjungoje vaikai nesikrimsdavo dėl drabužių, panašiai mąstė ir jų tėvai....

|Maža didelių žinių kaina