Štai visi šaukia: ”mums reikia daugiau pramogų!” Prie Panevėžio net naują pramogų Babiloną ruošiasi statyti. O gal jums reiktų ne tik “daugiau pramogų”? Jos juk vienija šėlstantį jaunimą. Lietuvai, jūsų manymu, reikėtų daugiau kapinių ir memorialinių lentų. Nes prie jų besilankantys vyresnės kartos atstovai kaip tik ir jaučia vienybės jausmą. Ir prisiminkime: vyresnės kartos atstovų pas mus vis daugės, o jaunimo - mažės dėl sulėtėjusių dauginimosi tempų. O kapinės jau perpildytos.
Jeigu jūs stebėsite,kaip klostosi santykiai tarp vyro ir moters jiems tik pradėjus bendrauti, tad atkreipsite dėmesį:
iš pradžių buvo juokas.
Tai reiškia, kad pradinė meilės kalba – būtent ne ašarų, o juoko kalba. Žinoma, vyriškis gali susipažinti su moterimi psichiatrinėje ligoninėje. Kur nors Vasaros, Birutės gatvėje ar Naujoje Vilnioje jie rūkys ant suoliuko, nes ligoninėse dabar vyrų nuo moterų beveik neatskiria. Žinoma, jie dėl savo psichinės būsenos ypatumų vargiai ar labai garsiai juoksis - neuroleptikai neleis. Tačiau tam, kad tarp jų įvyktų kas nors, jie bent minimaliai turi venas kitam nusišypsoti. Ar skyriaus vedėją apšnekėti. Vadinasi, jie turi peržengti neuroleptinį rimtumą ar antidepresinį stabilumą. Peržengti ir , suprantate, nusijuokti psichiatrų neužfiksuotu juoku.
Arba štai - vyriškis susipažįsta su būsima žmona, kai jai slidinėjant lūžta koja ir viena slidė. Jis tempia merginą į kalną, o ji verkia. Tačiau po kelerių dienų ji jau sugipsuota prisimena šį įvykį juokdamasi. Jei ji nudažytų šį nutikimą tragiškomis spalvomis - tai būtų jau nebe meilės kalba, o pokalbis su giminaičiu. Jūs gi žinote, kad su giminaičiais mes kalbame būtinai labai rimtomis ir liūdnomis intonacijomis. Mes turėtumėme nutaisyti rimtą miną ir pritariamai kalbėti: ”koks siaubas, koją susilaužė”, arba “tie daktarai šiais laikais...“ Tai ir skiria mylimą žmogų nuo giminaičio - sugebėjimas su artimu žmogumi pakvailioti rimta tema.
Tarp kitko, būtent pagal tai ir patikrinamas asistuojamas žmogus: ar jis mano? Jei tarp jo ir manęs yra harmonija, savotiškas rezonansas, tai viso to išraiška ir yra juokas: jis juokiasi iš mano juokelių, jam patinka tai, kas patinka man. Ir daugmaž jis netoleruoja to, ko ir aš. Daugmaž - absoliutaus sutapimo čia nebūna. Tai ir yra paslaptingasis “dvasinis ryšys”. Jūs manote, kad dvasinis ryšys - tai kažkokia bažnytinė ar mistinė sąvoka? Nieko panašaus, dvasinis ryšys – tai viso labo:
Ji nusijuokė iš to paties praeivio, kaip ir aš;
Jai patiko tas pats anekdotas, kaip ir man;
Ji susižavėjo tuo pačiu filmu, kaip ir aš;
Jam irgi patinka žiūrėti į traukinius;
Jam irgi patinka žvaigždės;
Ir ji mėgsta fantastiką;
Jis irgi mėgsta mažus vaikus;
Ji irgi nemėgsta vaikų...
Jam irgi rūpi visuomeninės problemos;
Jam irgi ne velnio nerūpi tos visuomeninės problemos;
Ir t.t.
Susižavėjimai ir juokeliai tęsiasi ir toliau. Jie palaiko bendrumo jausmą stipriau nei seksas. Kažkodėl priimta manyti, kad jaunuosius būtinai jungia seksas. Na, kaip jis gali juos jungti, jei jie vienas kito kūno dar nelabai pažįsta ir jiems ne viskas sklandžiai išeina? Žinoma, kad seksas nejungia. O jungia būtent linksmas požiūris ir į seksą ir į visą pasaulį.
Nieko kito jaunuoliai ir negali turėti - visa tai nesąmonė, kad jiems pirma reikia “susikurti materialinę gerovę”. Pasikars jie toje materialinėje gerovėje, jei nemokės kartu džiaugtis. Lankstus ir nerimtas požiūris, paverčiantis santykius žaidimu, padės jiems išgyventi ir keturių kvadratų bute be patogumų. Būtent tas dalykas ir nuteikia vyresnio amžiaus tėvus skeptiškai. Dažniausias priekaištas jaunajam žentui ar marčiai: jis/ji nerimtai žiūri į gyvenimą. Kur, sako rūsčiai tėvai,- jūs ruošiatės gyventi ir iš ko?
Brangieji uošviai! Jei vienas iš jūsų vaikų rimtai žiūrėtų į gyvenimą, tai kaip mat sukliudytų jaunųjų bendrumo jausmui. Nes nerimtumas - jų kodas, jų slapta kalba. Ir palūkėkite: laikas papildys šį kodą.
Kiek vėliau į jaunų vyro ir žmonos gyvenimą ateina rimtesnės kalbos. Tarkime, kalbos apie tai, kur gyventi, iš kur gauti pinigų ar ką pirkti naujagimiui. Čia jau prasideda antrasis bendrumas, pagrįstas tuo, kiek kas gali prisidėti sprendžiant praktinius klausimus. Žinoma, kad čia jau būna ir nusivylimų: juk jaunoji dar nemoka gaminti, kaip vyro mama. Juk jaunasis dar nemoka taip ūkininkauti, kaip žmonos tėvas. Todėl laukti ir tikėtis iš jų galima tik tiek, kiek jie moka. Jei kreipsi dėmesį į tai, ką jie moka, o ne į tai, ko nemoka - atsiras naujas pasididžiavimo jausmas:
Ji išmoko kepti kiaušinienę!
Jis pats sutaisė rozetę!
O ne:
kodėl ji nekepa man mamos pyrago?
Kodėl jis neremontuoja namo, kaip tėvas?
Ne, po velnių, ji ir jis kažką moka ir kažką gerai daro!- štai kas svarbu.
O kaip su seksualiniu bendrumu?
Jis ateis vėliau, žymiai vėliau. Kai abu pradės suvokti, jog kūnas skirtas ne tik kostiumams nešioti, maistui virškinti ir skausmus kęsti. Kad kūnas gali teikti džiaugsmą, ir kad šiuo džiaugsmu galima apdovanoti vienam kitą. Tuomet, tarp kitko, ir nesąmone tampa meilužių šone ieškoti. Kokie dar gali būti meilužiai, jei tik tavo sutuoktinis geriausiai tave pažįsta!
Ir štai ateina metas, kai vaikai paauga, kai miršta tėvai, kai pasaulis tampa pažįstamas ir iš tragiškos pusės. Tuomet būna bendrumas liūdnume. Liūdnas bendrumas, kai abu jaučia panašią nostalgiją...
Bet palaukite!
Prisimenu savo močiutę, ji dabar jau amžinatilsį. Ir bandau prisiminti kažką kilnaus, liūdno ir didingo. Tai ne. Na, niekaip aš negaliu prisiminti jos gyvenimo su vyru kaip rimto ir liūdno. Visos jos istorijos pilnos nutikimų ir kažkokių linksmų įvykių. Tai ji pasakodavo, kaip vyrą rinkosi: įsivaizduojate, prisirišo su virvute prie kojos negyvą tarakoną ir užmigo, kad sapne būsimą vyrą pamatytų (toks jų miestelyje paprotys buvo). Ir pamatė! Tai jos vyras kažkokį gimnastinį pratimą darė, vos oro nepagadinęs. Tai prisimenu, kaip ji su draugėmis ėjo vyno gerti - septyniasdešimtmetį šventė. Tai ...
Na jūs patys prisiminkite: ar iš tėvų gyvenimo ar atmintyje neužsiliko jums visokie juokeliai ir linksmos istorijos?
Tačiau grįžkime į liūdnumą. Štai ėjome mes su žmona iš kapinių pagerbę mirusius mano tėvus. Policija padovanojo vilniečiams ta proga “plytą“ prie įvažiavimo į Rokantiškes, todėl kilometrą ėjome pėsčiomis. Ėjome mes tylėdami ir staiga žmona man papasakojo, kad jos miestelyje Žarėnuose, kai ji buvo maža, praūžė uraganas. Ir nunešė nuo stogų visas antenas ir kaminus. O svarbiausia - nupūtė vienintelį ledų kioską. Nupūtė ir daugiau jų miestelyje jo nebebuvo. Ir kažkaip mus abejus šis nupūstas kioskas prajuokino. Juokėmės eidami iš kapinių.
Jūs kartais nematėte danguje skrendančio ledų kiosko? Ir nereikia. Tikriausiai matėte kažką savo, į ką jums smagu žiūrėti kartu...
