Ji gimė 1901 metų gruodžio 27 dieną. Iškart po Pirmojo pasaulinio karo M.Dietrich pradėjo mokytis vaidybos Maxo Reinhardto mokykloje, o nuo 1923 m. pradėjo vaidinti valstybiniame teatre „Deutsche Theater“.
Likusį trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ji suvaidino daugybę didesnių ir mažesnių kino bei teatro vaidmenų Vokietijoje. Jau tuomet Marlene Dietrich vardu žinoma mergina vis labiau garsėjo savo aštriu sąmoju ir polinkiu į biseksualumą. Tais laikais ji, apsirėdžiusi fraku
(pasiūtu jos vyro siuvėjo Rudolfo Sieberio)
, su baltu kaklaraiščiu ir cilindru, neretai lankėsi kabaretuose, kur rinkdavosi ir pasirodymus rengdavo transvestitai, ant scenos tapdami tuo, kuo norėjo būti.
Pirmą kartą M.Dietrich išgarsėjo atlikusi Lola Lola vaidmenį Josefo von Sternbergo filme „The Blue Angel“, kur ji sukūrė šiuolaikinės moters simbolį vaidindama savimi pasitikinčią, erotišką ir finansiškai nepriklausomą moterį. 1930 metų balandžio 1 dieną, kai vyko šio filmo premjera, aktorė sėdo į traukinį Berlyne ir iškeliavo į JAV, kur prasidėjo jos tarptautinė karjera.
Didžiuosiuose Holivude sukurtuose ketvirtojo dešimtmečio filmuose „Morocco“, „Shangai Express“, „The Scarlet Empress“ ir „The Devil is a Woman“ ji buvo J.Sternbergo mūza ir kolega.
Antrojo pasaulinio karo metais M.Dietrich rėmė su nacionalsocializmu kovojusius JAV karius, už ką vėliau buvo stipriai kritikuojama Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Visgi M.Dietrich, 1939 metais tapusi JAV piliete, vis dar buvo vadinama vokiete. Filmuose „A Foreign Affair“ ir „Witness for the Prosecution“, kuriuose režisavo Billy Wilderis, ji vaidino vokietę su abejotina praeitimi, o filme „Judgement at Nuremberg“ - vokiečių generolo žmoną.
Tai buvo ta pati moteris, kuri Alžyre ieškojo Jeano Gabino, buvo garbinama Briano Aherne‘o, beviltiškai įsimylėjo Yulą Brynnerį ir suko ratus aplink Noelį Cowardą bei Cole‘ą Porterį. Penkiasdešimties metų ribą peržengusi aktorė tapo Las Vego žvaigžde ir koncertuodavo visame pasaulyje, palaikydama Gyvosios Legendos, kuria tapo, įvaizdį. Mirė sulaukusi 90-ies.
Penkiasdešimtmetis literatūros agentas ir TV dokumentinių filmų kūrėjas
Peteris Riva
, vienas iš keturių M.Dietrich dukters Marijos Riva sūnų, sutiko pasidalinti savo mintimis apie legendinę savo močiutę.
- Ar buvo ir kita Marlene pusė, kurios visuomenė niekada nematė ar galbūt nesuprato?
Manau, kad vieninteliai žmonės, kurie ją galbūt suprato, buvo jos amžiaus ir padėties, pavyzdžiui, Howardas Arlenas, Noelis Cowardas arba Burtas Bacharachas. Arba, kalbant apie aktorius, tai būtų Johnas Wayne‘as, Clarkas Gable‘as, Jimmy Stewartas ir panašiai. Žmonės joje matė tas pačias savybes, kuriomis ir patys pasižymėjo, bet dauguma jų buvo sužavėti jos gebėjimais. Ji buvo vienas iš pirmųjų retų žmonių, kurie sugebėjo vienu metu pasižymėti daugiau nei vienoje meno šakoje.
- M.Dietrich susikūrė nepasiekiamo žavesio įvaizdį, o vėlesniais gyvenimo metais buvo vertinama kaip nuo pasaulio atsiskyręs žmogus. Ar ji tikrai tokia buvo?
Toks įspūdis susidarė vėlesniais jos gyvenimo metais, bet ji niekada nebuvo atsiskyrėlė. Jai niekada nebuvo atlikta jokia plastinė operacija, bet vieną rytą ji suprato, kad savo išvaizda daugiau nebegali palaikyti Marlene Dietrich įvaizdžio. Todėl ji paslėpė matomąją savo dalį nuo visuomenės ir tiek. Močiutė kasdien atsakydavo po 100 laiškų ir išleisdavo tūkstančius dolerių telefono skambučiams, todėl ji tikrai nebuvo atsiskyrėlė.
Žinote, metams bėgant suvokiama, kad buvo toks žmogus, žinomas kaip „Massy“, kuris buvo „Miss Dietrich“ vardo iškraipymas, sugalvotas jos kambarinės. Ir buvo kitas žmogus, kurio vardas yra „Marlene“. Dirbdama ji save vadino „Marlene“. Namie ar būnant su šeima ji save vadino „Massy“.
- Jei Marlene būtų gimusi ne XX a. o XXI a., ar manote, kad jos gyvenimas būtų visiškai kitoks?
Taip. Ji buvo auklėjama iki Pirmojo pasaulinio karo, prūsiškoje šeimoje. Didelė dalis jos gebėjimo išsilaikyti prieš didžiules gyvenimo rūstybes priklausė nuo prūsiškoje šeimoje įgytos disciplinos, o dabar viso to nebėra. Taigi, jos vidiniai ištekliai ir jėga tikriausiai būtų papildyti šiek tiek daugiau mėgavimusi savimi. Ir tikriausiai jos gyvenimas būtų laimingesnis.
- Ko galėtume ar turėtume pasimokyti iš M.Dietrich gyvenimo ir karjeros?
Kad galima rinktis tarp gėrio ir blogio. Močiutė augo po-bismarkiškame pasaulyje ir rinkosi tarp gėrio bei blogio tuo metu, kai didžioji dalis pasaulio žmonių to nedarė – ypač Vokietijoje. Ir netgi jei tai reiškė, kad teks atsukti nugarą savo gyvenimui ir šeimai, ji žinojo, kuo gėris skiriasi nuo blogio ir už tai kovojo.
- Kada Marlene pradėjo rūkyti?
Berlyne, trečiajame dešimtmetyje. Manau, kad daugiau ar mažiau visos to meto Vokietijos moterys rūkė norėdamos pasimaivyti - tai buvo kabareto scenos dalis. Ją rūkyti ne mažiau už kitus dalykus skatino ir aksesuarai – visi tie beprotiškai elegantiški žiebtuvėliai, dėžutės, portsigarai, laikikliai.
- Ką ji pasakytų, jei šiandien vis dar būtų gyva, o kas nors, jai būnant viešoje vietoje, pareikalautų užgesinti cigaretę?
Jūs darote prielaidą, kad kas nors to pareikalautų. Iš tiesų niekas to daryti nedrįstų. Tai būtų tas pat, kas ko nors reikalauti karalienės.
- Ji rūkė daugumoje savo ankstyvųjų filmų... Kada metė?
Rūkymas jai buvo nuostabus dirbtinumas, bet kaip ir dauguma dainininkių ji nerūkė labai daug. Tikriausiai realiame gyvenime ji surūkydavo tik po 5-10 cigarečių per dieną. Cigaretės laikymas sukurdavo nuostabią seksualumo aurą. Tais laikais ponia cigaretę laikydavo tarp dviejų pirštų, o vyras – tarp nykščio ir dviejų pirštų. Daugumoje filmų galima pamatyti, kad ji cigaretę laiko skirtingai.
Kaip vienas iš vaikinų filme „Destry Rides Again“, cigaretę ji laikė dviem pirštais ir nykščiu. Filme „The Flame of New Orleans“, kur ji vaidino su Johnu Wayne‘u, ji, kaip tikra ponia, cigaretę laikė dviem pirštais.
Kartą ji sakė: „Rūkyti pradėjau per karą. Nuo to laiko ir nemečiau. Tai man palaiko sveikatą“. Kada ji metė rūkyti? Mesti jai paliepė gydytojas, septintajame dešimtmetyje diagnozavęs gimdos kaklelio vėžį. Kaip visada (besilaikydama disciplinos) ji po to nė karto neprisidegė nė vienos cigaretės.
Auksinės Marlene Dietrich mintys:
Kaip sužinoti, kad meilės nebėra? Jei pasakysi, kad ateisi septintą, o iš tikrųjų ateisi devintą, ir per tą laiką jis ar ji dar nebus paskambinęs policijai – meilės nebėra.
Branguti, kojos nėra tokios jau nuostabios. Aš tiesiog žinau, ką su jomis daryti.
Žavesys yra tai, ką aš parduodu. Tai mano prekė.
Niurzgėjimas yra meilės mirtis.
Dauguma moterų stengiasi pakeisti vyrus, o kai jos pakeičia vyrus, jie joms nebepatinka.
Kai moteris atleidžia vyrui, ji neturėtų pusryčiams pašildyti jo nuodėmių.
Prietarai yra ne įsitikinimai, o įpročiai.
Labiau tikėtina, kad silpnieji iš stiprių padarys silpnus, nei kad stiprieji iš silpnų padarys stiprius.
Amerikoje seksas yra manija. Kitose pasaulio dalyse tai yra faktas.
Vidutinis vyras daugiau domisi ta moterimi, kuri domisi juo, o ne ta moterimi, kurios kojos yra nuostabios.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
