„Man dabar 29-eri. Iki surūgusio senbernio dar „netraukiu“. Na, nebent pagal Smetonos laikų Lietuvos mastus, – juokauja „gelbėtojas“, vienas agentūros „Elitaz“ įkūrėjų, o dabar jau – ir Plungės vicemeras Gediminas Jaunius. – Šis laikas – ne santuokų, o skyrybų epocha. Priklausau kategorijai žmonių, kuriuos išgąsdino iširusių draugų šeimų pavyzdžiai...“
Negi viskas taip baisu? Aplink – vien dūžtančios širdys, išdavystės, skyrybos?
Nenorėčiau sutirštinti spalvų, bet tikrai iširo nemažai mano bičiulių šeimų, nors atrodė tokios tvirtos. Tai šokiruoja. Supratau, kad antrąją pusę reikia rinktis labai atsakingai. Bet daugelis tuokiasi jauni, partnerį vertina už gražias akis ir visai nekreipia dėmesio į gyvenimo stilių, tikslus. Norėčiau, kad mano santuoka būtų brandi.
Taigi nesirinksite žmonos pagal krūtinę ar kojas...
Pagalvoju apie tai. Ko gero, jau nebemanau, kad idealią moterį gali susirinkti iš dalių: akys – tokios, plaukai – anokie... Labiau kreipiu dėmesį į asmenybę. Aišku, patrauklumas daug lemia. Deja, atsiranda ir vadinamojo senbernėjimo... Įpranti gyventi vienas, turi savo įpročius ir nelabai benori juos keisti.
Jau pastebite turįs užkietėjusio viengungio bruožų?
Jei atvirai, tai vis dėlto jau esu tipiškas senbernis! Netvarkingas. Mano namai nuolatos atrodo kaip po karo – ir po didelio... Arba... kaip po vakarėlio... Visą savo laiką skiriu darbui ir visuomeninei veiklai...
Tose vakarėlių nuotraukose – ne Jūs? Gal sakysite, kad tai – fotomontažas?
Kartais, pavarčius spaudą, tikrai atrodo, kad nieko neveikiu, tik stoviu prie baro ir geriu. Mane nuolatos tituluoja kažkokiu vakarėlių drakonu. Bet iš tikrųjų juose nė trečdalio laisvalaikio nepraleidžiu. Būna, važiuoju vakare namo ir galvoju: būtų šaunu grįžti ten, kur esi laukiamas. Bet jau patyriau savo kailiu, kad santykiams kurti reikia laiko. Aišku, kartais meilė gal tarsi ir nukrinta iš dangaus. Bet... nelabai tokia tikiu. Nebe tas amžius... Arba – dar ne tas. Mano bėda ta, kad jau seniai sau pasakiau: darbo ir romantikos į vieną krūvą neplaksiu. Tad įsimylėjimo laukas nėra platus... Fiziologinio poreikio patenkinimas? Šią problemą sprendžiu šiuolaikiškai. Kodėl nėra tos vienintelės, kodėl neišprotėjau iš meilės? Nes esu apsistatęs šarvais, slenksčiais...
Baisu, kad Jumis, tokiu populiariu, pasinaudos?
Kad ir kaip būtų keista, – taip. Juk egzistuoja stereotipai ne tik apie viengungius, bet ir apie vadinamąsias barakudas... Balandžio pirmosios proga, regis, esate pasipiršęs Agnei Šemberienei?
Ne, tikrai nesipiršau, bet žinau, kad kažkas paleido tokią „antį“. Buvo labai juokinga. Mes su Agne turime daug bendros veiklos. Kadangi jos vyras dirba Maskvoje, gal ir natūralu, kad pradeda sklisti kalbos apie šešėlinę šeimą. Tikrai taip nėra, galiu visus nuraminti. Tiesą sakant, rimtai niekada niekam nesu piršęsis. Kaip sakiau, santuoką vertinu labai atsakingai. Norėčiau tuoktis bažnyčioje. Ir priesaikos žodžius tarti iš širdies.
Nedažnas gali pasigirti tokia spalvinga gyvenimo patirtimi: dveji metai kunigų seminarijoje, metai – jėzuitų vienuolyne, skaistybės įžadai, celibatas... Kaip tai veikia jauno žmogaus psichiką? Ne paslaptis, kad apie gyvenimą, neprieinamą paprastiems mirtingiesiems, kuriama daugybė mitų...
Jaunas vyras, kuriam tenka atsisakyti pagundų, turi su tuo kažkaip tvarkytis. Šiandien ir vienuolyne apie tai kalbama gana atvirai. Gali gauti ir psichologų patarimų. Esu girdėjęs įvairių gandų, bet pats su jokiais priekabiavimais nesusidūriau. Galiu net į akis pažiūrėti, kad matytumėte, jog nemeluoju! (Nusijuokęs nusiima tamsius akinius – aut. past.) Mano įspūdis iš to laiko – stiprios, ypatingos asmenybės. Žinoma, kalbu ne apie visus kunigus, bet apie tuos, kurių prisiminimas man iki šiol brangus. Stebėdamas tokius žmones, analizavau savo pasirinkimo dramą. Gal todėl ir išėjau, kad išdrįsau būti atviras sau. Juk tai irgi išmėginimas...
Artėjant skaistybės įžadų davimo laikui, apsisprendžiau pasitraukti. Bet iki šiol tikiu, kad celibatas nėra anomalija. Atsisakęs vienų dalykų, atrandi kitus. Sublimacija nėra iš piršto laužta. Sekso energija persikelia į kitus gyvenimo erdvės plotus. Galbūt šių dienų kontekste tai skamba idiotiškai... Juk atrodo, kad dabar visi gali su visais... kaip šuniukai. Aš tokio gyvenimo būdo atsisakiau dėl kitos priežasties – netilpau į vienuoliško gyvenimo rėmus. Tarkim, man sunku laiku eiti miegoti, anksti keltis – esu labiau nakties paukštis... Pati prigimtis tam priešinosi. Šiandien nemanau, kad suklydau.
Ir nebuvo jokios fatališkos romantiškos meilės?
Kodėl, buvo... Viena – labai stipri, kaip sakoma, užrašyta širdies krauju... Buvo ir draugių, su kuriomis išmėgintas bučinio skonis... Bet viskas dar buvo tyra, nekalta. Po seminarijos gyvenimas truputėlį pasikeitė. Bet... Laikausi pozicijos, kad apie savo gyvenimo užkaborius pasakoti ne kunigui yra kvaila.
Ar lengva Jus prisijaukinti?
Lengva! Bet tik nereikia su manimi kovoti. Negaliu pakęsti iniciatyvių moterų... Mamos nereikia – turiu savo nuostabią. Todėl, kai panelė mėgina pakišti mane po padu, nieko gero nebūna... Ji turi imti gudrumu. Matau tą moterų gudrumą, bet jis man patinka!
Dažnas viengungis žaidžia dvigubą, o kartais – ir trigubą žaidimą...
Supratau, ką norite pasakyti. Svarstydamas, kaip atsakyti į šį klausimą, mąstau ir apie arkivyskupą Tamkevičių, ir apie savo draugus. Ir nenoriu sakyti, kad man tai nepriimtina, nes skambės taip, lyg teisčiau: va, kaip kiti negerai daro... Stengiuosi laikytis bent minimalaus padorumo. Negali įskaudinti kito žmogaus, apgauti. Bet nereikia čia tų moterų paišyti kaip naivių kvailučių! Nebe tie laikai, kai suvedžiotos eidavo skandintis. Dabar moteris – dailioji, bet jau ne silpnoji lytis. Esu draugavęs su jomis ilgiau, bet niekada negyvenau po vienu stogu. Nors, kalbant atvirai, – mano namuose niekas negyveno. Bet esu įskaudinęs...
Ir man pačiam iki šiol dėl to širdį skauda. Užtat ir kalbu apie laiko ir tam tikros atsakomybės trūkumą. Iki šiol prisimenu vieną merginą. Galvoju, kad gal ir galėjo kas nors gražaus išeiti... Bet ir aš buvau įskaudintas! Net atsirado baimė įsileisti moterį su visomis šlepetėmis į širdį... Vyrai sunkiai pakelia skausmą. O jums juk nereikia išglebėlių, ištižėlių... Kai įsimyliu, ištyžtu, suglembu... Norisi būti tokiu geru lepšiuku. O to moterims nereikia. Jei paskubi iškelti baltą vėliavą, draugės ir nebėr... Kovos, konkurencijos mokomės visą gyvenimą. Santykiai yra darbas.
Vis dėlto kodėl šalia Jūsų niekada nematome nuolatinės draugės, bičiulės, partnerės?
Nes mano merginos paprastai – ne iš pramogų verslo pasaulio. Nesutampa interesai, darbo grafikas. Be to, jos nenori atsidurti dėmesio centre...
Kodėl? Atsiverti laikraštį ir žinai: „gelbėtojas“ Gediminas Jaunius ir aktorė Inga Jankauskaitė kartu lankėsi kine...
Cha, na matote! Mano ir Ingos vizitas į kiną – gana liūdnas pavyzdys... Susitikome savaitgalį, nutarėme nueiti pavalgyti ir pažiūrėti filmą. Galbūt tai buvo ko nors gražaus pradžia? Bet va paėmė žmonės ir viską sudaužė! Tie santykiai, kurie gal turėjo perspektyvą, buvo paviešinti, tarsi pagreitinti...
Ar neerzina nuolat sklandančios kalbos apie vienišių seksualinę orientaciją?
Tai – viena mūsų visuomenės fobijų. Aišku, Lietuvoje yra ir gėjų, ir lesbiečių. Negi dabar reikia pradėti visus įtarinėti? Tai truputį primena raganų medžioklę. Juk ir taip „aišku“: visi, kurie dirba televizijoje, yra narkomanai, alkoholikai ir gėjai. Jei man kas nors būtų pasakęs tai iš pradžių, kai kvietė ten dirbti, būčiau gal ir pagalvojęs, ar verta lįsti į tokią mėsmalę... Bet ne, juokauju. Kita vertus, nuo to perdėto dėmesio tikrai atsiranda visokių fobijų.
Nuo Jūsų įvaizdžio neatsiejamas saksofonas. Kokią melodiją sugrotumėte savo svajonių moteriai?
Galbūt kai kuriems ta daina pasirodys pernelyg popsova, bet – Whitney Houston „I will allways love you“. Ir visoms buvusioms, ir būsimoms moterims. Tiesa, kartais atrodo, kad man visa, kas geriausia, jau baigiasi. Regis, dar tik pats zenitas, bet jau matai, kad reikia pamažu rimti, pagaliau susirasti tą vienintelę ir pradėti gyventi. Juk gyvenimas rutuliojasi bangomis. Pirmąją bangą, jauniklių mylėjimosi laiką, praleidau vienuolyne. Antrąją – televizijoje, dariau karjerą. Na, liko gal dar keli etapai... Dar gana ramiai žiūriu: na, šitą praleidau, nespėjau... O galų gale ir be šeimos galima gražiai gyventi. Tik tokia jau žmogaus prigimtis: na, negera būti vienam... Dieną gali slėptis po savo darbais, bet grįžti namo ir galvoji: būtų šaunu, jei kas nors lauktų... Betgi negali moters kaip katino parsinešti. Man nepriimtina bet kuri...
Tikiu, kad gyvenimas yra paruošęs begalę gražių dalykų, kad net tamsiausią naktį už kampo vėl gali pamatyti ryškią šviesą. Bet kartais užeina tokia neviltis... Gal tai iš vienatvės, gal iš nuovargio... Stengiuosi vyti tokias mintis į šalį, dar tikiuosi iš gyvenimo daug gražaus. Jei kalbėti simboliais, jau svajoju ne apie kupė, o apie karavano tipo automobilį, kuriame tilptų keli žmonės, gal ir šuo... Ir mes važiuojame juo į pajūrį, kur nėra fotografų... Jėzuitai išmokė refleksijos. Kiekvieną vakarą vis peržvelgiu, kas mano gyvenime įvyko.
Mąstau apie tai, ko nepadariau, nerealizavau, ir prieinu prie išvados, kad tas dalykas yra vaikai. Bet įvykių forsuoti nenoriu. Spaudimą iš šono, iš šeimos jutau truputėlį anksčiau. Giminės mamos vis klausdavo: „Tai kurgi martelė?“ Paskui pradėjau atsikirtinėti: juk ne mamai marčios ieškau, ieškau sau pakeleivės... Kai rasiu, tai ir bus. Tikrai neslėpsiu, jei susituoksime, visi galės žinoti, jei tik kam įdomu. Ar dabar esu įsimylėjęs? Ne, dabar esu piktas... Bet visada yra ta, kuri – siekiamybė, žavesys, apie kurią galvoji... Bet... Negaliu kalbėti apie tai, nes pažeisiu susitarimą. Vos pasakysiu daugiau, viskas bus aišku. Yra žmonių, kurie man brangūs, bet irgi žinomi. Tad gal galiu nors kartą ramiai į kiną nueiti?..
Vienatvė grūdina
„Ar jums nieko netrūksta?“ – priėjusi prie mūsų stalelio, paklausia kavinės padavėja. Odontologas Leonas Juodvalkis šypteli ir atsako filosofiškai: „Žinokite, jei žmogui ko ir trūksta, jis niekada neprisipažins...“ Kaip visada šmaikštus. Ir... viengungis.
Energingasis 53-ejų odontologas labiausiai išgarsėjo tapęs televizijos projekto „Lietuvos šokių dešimtukas“ dalyviu. Stebint solidų žilstelėjusį vyriškį ant parketo, net į galvą nešovė, kad jis – vienišius. Visada pasitempęs, tvarkingas, šypsosi... Regis, ką tik pavalgęs šiltos žmonos išvirtos sriubos, užsimetęs jos išlygintus sniego baltumo marškinius... Ponas Leonas nusijuokia: „Vienatvė turi savo pliusų. Esu visiškai laisvas, nereikia savo veiklos prie ko nors derinti.“
O kaipgi buitis? Ar ne jos keliamų rūpesčių pakirsti, savo laisvę aukoja ir labiausiai užkietėję viengungiai?
Dėl buities man niekada problemų nekilo. Kai noriu skaniau pavalgyti, pats ir pasigaminu. Dar ir draugų pasikviečiu. Šiaip nesu reiklus. Ko yra šaldytuve, tas gerai. Dar gyvenant su žmona, nusistovėjo taisyklė: kiekvienas pats parsineša „grobį“... Mūsų sūnus taip pat mokėjo pasigaminti valgį.
Betgi Jūs, pasirodo, – svajonių vyras!..
Na, žinote, tos svajonės juk – labai sąlyginis dalykas... Deja, kiekvienas turime savo keistenybių. Vienas bjauriausių mano bruožų yra tas, kad supykęs liaujuosi kalbėtis. Abi mano gyvenimo draugės pagal zodiaką – Avinai. Tad, būdavo, aš bumbt ragais, jos irgi – bumbt. Kai gyvenau su pirmąja žmona, nekalbadieniai trukdavo po savaitę.
Ir šiaip nevaizduojate angelėlio... Per Kalėdas draugams išsiuntinėjote atvirukus su savo atvaizdu – juose atrodote it gerokai patvirkęs vėjavaikis!
Na, taip, mėgstu papokštauti. Esu, kaip sakoma, „prie meno“, turiu nemažai draugų menininkų. Ir tas atvirukas darytas fotomenininko Sauliaus Paukščio studijoje. Tad turbūt geriausiai mane suprastų panašiai į gyvenimą žiūrinti moteris. Gerai, kai žmones sieja bendri interesai. Antroji mano gyvenimo draugė ir buvo menininkė, su ja gerai sutarėme.
Kaip sakoma, esate vyras su biografija...
Gal ir galima taip sakyti... Kartą buvau vedęs oficialiai, su kita moterimi ketverius metus gyvenome nesusituokę. Su pirmąja žmona turime sūnų Tadą. Jam dabar – 27-eri. Suaugęs, savarankiškas... Pasirinko odontologiją. Sakote, esu dėl senatvės apsidraudęs? O gal po poros metų mano sūnus pareikš, kad išvyksta į kokią Airiją. Ir jo rankos bus per trumpos, kad tą stiklinę vandens ištiestų... Bet kaip ten sakoma? Jei nori gyventi kaip žmogus, o mirti kaip šuo, gyvenk vienas. Jei nori gyventi kaip šuo, o mirti kaip žmogus – vesk!
Bet juk koketuojate taip kalbėdamas, tiesa? Ar kokį tykų vakarą prisiminimai nesuspaudžia širdies?
Tikrai nelengvai išgyvenau skyrybas, ypač pirmąsias. Buvau prie žmonos labai prisirišęs. Vis dar girdžiu tą spengiantį garsą, kuris nuaidėjo jai užtrenkus duris... Ir tas jausmas: esi vienas. Paskui prisitaikiau, įsisukau į veiklą... Bet niekada neminėjau jos blogu žodžiu. Visada sakau, kad tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai. Antrąsias skyrybas ištverti sekėsi lengviau, nors irgi skaudėjo. Kai skyrėmės su pirmąja žmona, sūnui buvo trylika. Laimei, pavyko išsaugoti su juo stiprų ryšį. Anksčiau kartu praleisdavome kiekvieną savaitgalį. Vienu metu po skyrybų net gyvenau Kaune, kad tik būčiau šalia vaiko – jis laikė egzaminus...
Ar jau ilgai esate vienas?
Gerus porą metų... Tiesą sakant, abu kartus mane paliko.
Bet juk mylinčia gyvenimo drauge lengvai neatsikratysi... Ką reikia iškrėsti, kad moteris visam laikui trenktų durimis?
Matyt, dėl visko kalčiausia rutina. Mintinai žinai, ką kitas žmogus pasakys, padarys, kada nusijuoks. Kalbant apie santykius, būna toks kritinis metas... Mano moterims dėmesio, regis, užteko. Tik, žinote, kartais taip susiklosto aplinkybės... Ji išvyksta į kokią kelionę, komandiruotę... O ten atsiranda jaunas, gražus, dėmesingas... Ir... viskas. Grįžta, o tu pastebi, kad tie saitai jau sutrūkinėję. Esu įsitikinęs: du žmonės neišsiskirtų, jei nebūtų trečio. Šiais laikais didesnės iniciatorės yra moterys. Pagrindas – skirtinga vyrų ir moterų psichologija. Juk moteris nori mylėti, o vyras – tik pamylėti. Įgyvendinęs savo troškimą, jis grįžta į šeimą, ir vėl viskas gražu. O kai įsimyli moteris – jau viskas. Tas kitas tampa vienu vieninteliu... Šeima jai nebesvarbi.
Jūsų pirmosios žmonos Violetos (vėliau ji ištekėjo už Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus A. Raslano ir pasirinko jo pavardę), taip pat odontologės, asmeninis gyvenimas nesusiklostė. Ar nekyla pagunda vėl susieiti? O gal sakysite, kad į tą pačią upę dukart nebrisi?
Nenoriu šito komentuoti. Galiu pasakyti tik tai, kad abi mano buvusios moterys vėliau norėjo grįžti, prašėsi priimamos... Bet aš nebenorėjau. Ne iš keršto. Jau buvau apsisprendęs: viskas, šis gyvenimo etapas baigėsi... Nukerti mintyse tą mazgą, nors ir labai sunku.
Kas buvo, pražuvo, ar ne? O kas toliau?
Dabar... žvalgausi. Akys visą laiką už ko nors užkliūva. Bet visa turi įvykti savaime. Tikiu, kad žmogų galima prisišaukti – jei labai labai nori. Žinau tai, nes domiuosi Rytų filosofija. Porąkart širdis suvirpėjo. Bet kas iš to? Tos moterys – nelaisvos.
Ką Jums reikštų „atmušti“?..
O va šito – ne. Nenorėčiau pradėti naujo gyvenimo ant kito žmogaus laimės griuvėsių.
Kokiam moters tipui neatsispiriate?
Negalėčiau jo konkrečiai apibūdinti. Pamatai ir jauti – jinai. Nemanau, kad, bėgant metams, sunkiau įsimylėti. Tik turiu vieną keistenybę: manęs netraukia prie bendraamžių. Ir nepavadinčiau šio reiškinio vidutinio amžiaus krize: taip buvo visada... Vyresnio amžiaus moters įvaizdis – kaip motinos. Ir ta fizinė meilė – kaip su motina. Iš karto kyla tokių asociacijų... „Užsiciklinau“, ir viskas. Prieš dešimt penkiolika metų apskritai žiūrėjau tik į tas, kurioms iki trisdešimt... Dabar jau kartelę nuleidau iki keturiasdešimties. Kita vertus, viskas labai reliatyvu. Niekada nieko neatsižadu. Juk kai randi tą, kurią matant virpa širdis, neri visa galva!
Taigi vienas esate todėl, kad nenorite sau meluoti?
Žinote, rasti moterį vienam kartui labai paprasta. Bet sutikti tokią, su kuria norėtum visą laiką būti kartu, gal dar net sulaukti įpėdinio, – sudėtingiau.
Bet moterų – daug, kai kurios iš jų lengvai prieinamos. Netapote ciniku?
Tokios paprastos a la bliondinės – praeitas etapas. Tik jaunas buvau kaip nuo lenciūgo nutrūkęs... Tada ne taip svarbu buvo, kaip, kur, su kuo... Dabar pažįstami žino, kad net neverta piršti man kokią nors moterį. Paprastai būna atvirkštinė reakcija... Viskas turi vykti natūraliai. Beje, skaičiau, kad psichologai, nagrinėdami vienatvės temą, išskyrė penkis žmonių tipus. Yra tokių, kurie sukurti būti vieni. Yra tokių, kurie negali gyventi be gyvos būtybės šalia. O tarp šių dviejų kraštutinumų – dar gana platus spektras individualybių...
Mokate laukti... Tikite, kad ir Jūsų kažkur lūkuriuoja tikroji antroji puselė?
Nemanau, kad ta vadinamoji puselė yra viena vienintelė. Veikiau yra tam tikras tipas, kuris konkrečiam žmogui labiausiai tinka. Žinote, labai nesiskundžiu ir viengungio gyvenimu. Turiu krūvą įdomių laisvalaikio užsiėmimų – pradedant šokiais, baigiant fotografija. Surengiau trečią savo fotografijų parodą „Gariūnai“, ruošiuosi išleisti albumą. Vis dėlto, kad ir ką veiktum, peršasi viena išvada: geriau, kai du žmonės gyvena kartu. Tik, žinoma, tai reikia mokėti. Bendrauju su menininkais Nomeda Marčėnaite ir Mariumi Jonučiu ir žaviuosi... Tokių šeimų reta.
Bet juk sutikote ne vieną moterį... Gal buvo ir tokių, kurias nuvylėte?
Na, jei taip ir buvo, jei jos ko nors tikėjosi, gal tai jau ne mano problema... Turbūt žinote, kodėl moterys žiūri pornografinius filmus? Jos tikisi, kad viskas baigsis vestuvėmis... Rimtai kalbant, nemanau, kad ką nors įskaudinau ar nuvyliau. Niekam nieko nežadėjau. Klausiate, ar manęs niekas nenuvylė? Ne, ne... Nors... (Ima juoktis.) Tiesą sakant, visko buvo... Bet vadovaujuosi savo mėgstamu posakiu: „Varnos skraido pulkais, o ereliai – po vieną...“ Būdamas vienas, žmogus tampa stipresnis. Kai gyvenome dviese, tikrai jaučiausi labiau atsipalaidavęs. Vienatvė užgrūdina.
Vienam gyventi – patogu
Rafinuotai galantiškas, intriguojantis ir stilingas. Ryški asmenybė, paskui kurią driekiasi gandų ir prieštaringų nuomonių šleifas. Jo žavesiui neatsispiria ir tituluotos gražuolės, bet 39-erių verslininkas Marius Gelažnikas atkakliai saugo savo asmeninio gyvenimo privatumą. Ar būna momentų, kai, grįžus iš prabangios kelionės ar prašmatnaus klubo, kibiais savo gniaužtais ima smaugti vienatvė?
Negaliu sakyti, kad visada esu vienui vienas. Nors oficialios partnerės štai jau kuris laikas kaip ir neturiu... Tad, mielosios moterys, skambinkite, rašykite, kreipkitės!“ – nusikvatoja.
Atrodote panašus į itin sunkiai pagaunamą žuvį...
Aš – Žuvis, atspėjot. Kai paklausia, koks mano zodiako ženklas, atsakau: silkė. Taigi – kvaila žuvis.
Protingomis akimis... Išmoningai slepiate asmeninį gyvenimą. Vis atsišaudote juokeliais. Jaučiatės pažeidžiamas?
Visiškai neslepiu. Va, visi rašo, viską parašo... Rimtai kalbant, niekada interviu iki galo neatsiskleisčiau. Asmeninis gyvenimas tam ir yra, kad priklausytų tik man.
Jums – 39-eri. Galėtumėte būti solidus šeimos tėvas su pilvuku, vakarais snausti sau prie televizoriaus. Pasirinkote kitokį gyvenimo būdą. Ar galima pavadinti Jus, tarkim, metroseksualu?
Šis žodis jau dingo „nuo podiumo“, atsirado modernesnių. Metroseksualu savęs niekada nelaikiau. Juk tai žmogus, valgantis duoną iš savo įvaizdžio. Vertinamas ne dėl atliktų darbų, o dėl reprezentacinės išvaizdos. Manau, kad esu įdomesnis savo veiklos vaisiais.
Vis dėlto itin rūpinatės savo išvaizda, vis tobulėjate... Norite patikti?
Na, tarkim, svorį mečiau ne dėl išvaizdos, o dėl sveikatos. Antsvoris – tai širdies problemos, stuburo apkrovos... Kartu su kilogramais atsikračiau ir daugelio negalavimų. Negi visa tai – tik išvaizda? Ne, tai kitoks, kokybiškesnis, laisvesnis gyvenimas. Galų gale – geresnis seksas.
O įsimylite lengvai?
Ir šito jums nepasakysiu!
Kaip manote, meilė dar tebėra vertybė?
Taip, esu tuo tvirtai įsitikinęs.
Gal atskleisite, kas dar Jums, kalbant apie santykius, yra svarbu?
Tikrumas. Tai labai svarbu. Blogai, jei santykiai dirbtini, iš išskaičiavimo.
Teko nudegti?
Visko buvo. Bet įsidedi tą patirtį į atminties krepšį kaip pamoką. Niekada nėra vėlu mokytis...
Lengvai prisipažįstate pralaimėjęs?
Dažniausiai man tai nėra lengva. Gindamasis galiu „įjungti“ puolimo režimą, pakelti balsą... Nemušu kumščiu į krūtinę ir nesakau: „Esu kaltas, kaltas ir dar kartą – kaltas.“ (Patylėjęs nusijuokia: „Čia gal pirmas sąžiningas atsakymas per mūsų pokalbį...“)
Santuokoje pragyvenote gana ilgai.
Turiu dukrą Moniką, jai – keturiolikti. Bet atrodo vyresnė, tad prisistato aštuoniolikmete... Šeimą sukūriau 25-erių. Vedybos truko apie dvylika metų.
Ar planuojate mėginti laimę dar kartą?
Savaime suprantama. Jei man būtų 69-eri, gal ir kiltų klausimas, verta ar ne. Kadangi man dar tik 39-eri, manau, – taip. Jei sutinki žmogų, kuris tau prie širdies, su kuriuo priimtinas bendras gyvenimas, kodėl reikia vengti vedybų ir gyventi susidėjus? Juk kiekviena moteris geriau jaučiasi ištekėjusi, turėdama tam tikras garantijas, statusą. Galbūt požiūris į vedybas formuojamas ir šeimos – visi mano proproseneliai, seneliai buvo susituokę.
Ir dėl tos chrestomatinės stiklinės vandens mirštančiajam šiokia tokia garantija atsiranda, tiesa?
Viena moteris man sakė: „Jei nutiks taip, kad nebus, kas tau vandens paduoda, jį nešiosiu aš – ir kibirais, ir stiklinėmis, ir grafinais!“ Tad esu visiškai ramus dėl senatvės! Tai konkretus susitarimas. Ji pasiūlė, o aš tikiu, kad taip ir bus. Bet kai tai perskaitys, žinau, labai juoksis.
Sakoma, bėgant metams, daromės išrankesni...
Su šia teorija sutinku šimtu procentų. O šlykščiausia, kad reikalavimų daugėja tik kitiems, bet ne sau. Rimtai kalbant, į vienatvę reaguoju kaip visi. Būtų juokinga sakyti, kad man viskas dzin. Visi norime stabilumo. Svajojame, kad šalia būtų normali moteris. Mylima. Kita vertus, visada save galima paguosti teorija, kad tik stiprūs medžiai auga vieni. Važiuoji keliu ir matai – stovi koks ąžuolas vienas vienutėlis, o kiti, smulkesni medeliai, glaudžiasi vienas prie kito šakomis... Bet šį vaizdelį lyg paguodos prizą iš vaizduotės išsitraukiu tik retkarčiais. Juk kartais vienam būti labai gera, o kartais visiškai neįdomu.
Kiti sako: kai pastatai namą, pasodini medį, išaugini vaiką, jau gali pagyventi ir dėl savęs...
Tas tiesa. Lietuviai – kaip varnos, mano, kad gyvens tris šimtus metų ir visut viską nuveiks, padarys... Nesakau, kad aš – ne iš tokių. Ir aš – gobšus voras, noriu ir tą, ir aną turėti... Bet niekada nesinaudojau jokiomis protekcijomis. Suaugęs nesu paėmęs iš tėvų nė vieno cento. Niekada. Manau, tai svarbu. Kai man buvo aštuoniolika, tėvai išsiskyrė. Grįžęs po kariuomenės, pradėjau dirbti ir užsidirbti. Nuo dvidešimties padėdavau ir mamai. Nors ji turėjo aukštąjį išsilavinimą, darbą, buvo malonu dovanoti jai dovanas, padėti įsigyti kokį didesnį pirkinį. Man tai atrodo natūralu. Duoti lengviau nei imti.
...Ir lengviau būti vienam?
Tiesa, taip gyventi paprasčiau. Lengviau planuoti gyvenimą, veiklą, keliones. Faktas, kad vienišių daugėja. Užsienyje ši tendencija stebima jau kokias tris dešimtis metų. Viengungiui būdingų savybių dar neturiu. Gal tik vengiu apsirijimo – nėra šeimyninių pietų, vakarienių. Turiu šeimininkę, kuri tvarko namus. Tad neieškau žmonos kaip potencia¬lios virėjos ar tvarkytojos.
Kaip baigtumėte teiginį: vienišė moteris vyriškėja, o vienišius vyras...
Nė velnio ji nevyriškėja! Jei, gyvendama su vyru, laikė visus keturis kampus, jei tas erodas nesirūpino buitiniais dalykais ir nieko namie neveikė... Ji jau santuokoje tokia buvo. Tarkim, jei visada pati plauna automobilį – koks skirtumas, viena gyvena ar ne? Vis tiek vyras jai nepadeda. Jei moteris neturi atramos, gyvenimas užgrūdina. O ir vyras, tapęs vienišiumi, kitą vakarą po skyrybų nebėga pirkti siūlų, virbalų, nesiriša prijuostės... Taigi nemanau, kad vienatvė žmogų keičia.
Ar erzina moterų pastangos Jus pakeisti?
Jei tai „proto ribose“, jei viskas daroma nuoširdžiai, galiu eiti į šiokį tokį kompromisą. Bet jokiam vyrui nepatiks, jei moteris sakys: „Žuvauti nevažiuok, į treniruotes nevaikščiok, su draugais alaus negerk, o į klubą apskritai niekada vienas nebetrauksi!“ Bet, žinote, šiame interviu nematau savęs! Kalbu bendromis tezėmis. Mano subjektyvi nuomonė tokia: vienam gyventi – patogu. Bet kitam gal tas patogumas per gerklę lenda... Esu įsitikinęs – labiausiai vieniši yra tie, kurie save apgaudinėja. Juk niekam ne paslaptis, kad kai kurie, turintys šeimas, neretai vienišesni nei vadinamieji vienišiai. Žmogus sėdi tokiame spalvotame muilo burbule ir įsivaizduoja, kad viskas gerai. Tačiau staiga apsidairo aplinkui ir pamato – nė velnio... Vienišiai bent turi laisvę.
Jūsų asmeninis gyvenimas apgaubtas gandų. Žiniasklaidos dėmesys vargina?
Jei nedirbtumėte spaudoje, pasakyčiau... Paprastai laikausi susitarimo nekomentuoti asmeninių santykių. Manau, kalbėti apie buvusius santykius labai neetiška.
Tad, norėdamas nuslėpti tikrąjį savo gyvenimą, nuolatos turite vaidinti mažą spektaklį?
Nevaidinu jokio spektaklio. Draugai, artimieji žino, kaip yra iš tikrųjų. Tad į bet kokią nuotrauką iš vakarėlio ir komentarus po ja žvelgiu su humoru. Bet, žinoma, turi galvoti, ką darai. Lietuvoje žmonės retokai juokus supranta...
