Imkime moterį, kuri kažkodėl įsimyli kunigą. Ir jam kančia, ir jai. Juk abu žino, kad kunigui kūniška meilė uždrausta. Ir tokią meilę galima pavadinti neteisinga. Iš tiesų, paprasčiau būtų jai įsimylėti normalų vyrą. O jam - mylėti Dievą visa širdimi, kaip ir liepia Biblija.

Tačiau kaip tyčia abu siunčia vienas kitam nežodinius meilės signalus, kuriuos jūs visi puikiai žinote. Ir štai - įsimylėjimas. Jau jie negali vienas be kito, jau vienas kito laukia, jau akimis susitinka, jau visokios užuominos prasideda.… Aplinkui - paskalos ir gandai, viduje - ašaros ir beviltiškumas. O malonumo - žiupsnis.

O štai moteris, įsimylinti įžymybes. Įžymybė į ją tik ilgiau pasižiūrėjo, o ji jau įsivaizduoja nežinia ką, siunčia jam laiškelius gėlių puokštėse, SMS žinutes ir eina į pasimatymus. O jis jau ir užmiršęs apie ją , nes tokių įsimylėjusių aplinkui- pulkas.

Arba štai: imkime moteris, kurios nuolat įsimyli vedusius vyrus. Aplinkui jas vaikšto nevedę, o jos kaip tyčia įsimyli vedusius. Tik prašau nesakyti man, kad atseit vyrų yra mažiau nei moterų, štai dėl ko viskas ir gaunasi… Aš žinau statistiką, tačiau nemanau, kad taip dažnai ir taip tankiai po Lietuvą pasiskirsčiusios tos liekančios pagal statistiką moterys. Nemažai yra tokių, kurios atmeta laisvus vyrus, jų nepastebi, o vedusius įsimyli.

Čia dar sunkiau nei su kunigu: atsiranda nuskriaustoji pusė: žmona ir vaikai. O be to, dar ir tos moteriškės tėvai dažniausiai nepalaiko tokios savo dukros meilės. Nes tokia meilė potencialiai ardo šeimą. Kuri yra visuomenės ląstelė. Taigi, meilė vedusiam vyrui - potenciali grėsmė visuomenei. O nusispjausi į visuomenę - ji taip į tave atgal spjaus - nenusišluostysi ir per metus…

Maža to, kad visuomenė tokių dalykų nepalaiko. Meilė vedusiam vyrui dažnai susiduria su tokiu reiškiniu. Vedęs vyras dažnai nuolat sako, kad nebemyli savo žmonos ir pasiruošęs ją mesti. Jam, atseit, tik jo vaikai brangūs. Tačiau jis vis žmonos nemeta ir nemeta. Kažkodėl tai gyvena su abejom ir tai tęsiasi metų metais. Moterys, įsimylinčios vedusius vyrus, tai žino. Ir kenčia. Juk moteriai norisi eiti iki galo: ne tik mylėtis aistringai ar pagal grafiką, bet kad būtų viskas: ir šeima, ir saugumas, ir pastovumas. O to nėra.

Taigi abiem šiais atvejais meilė yra neteisinga, nes atneša ne tiek džiaugsmą, kiek rūpesčius ir problemas. O potraukis pagal idėją turi atnešti džiaugsmą arba bent palengvėjimą. Netikite? Na, paimkite kokį nors potraukį, tarkime, troškulį. Ar jis turi atnešti pasitenkinimą ar dar didesnį troškulį? Arba imkime potraukį prie meno. Ar nuo jo turi atsirasti skausmas, ar pasigerėjimas?

Aišku, kad turi atsirasti įvairūs džiaugsmai ir pasitenkinimas. Vadinasi, meilės potraukis, kuri atneša skausmą ir nepasitenkinimą, yra neteisinga meilė.

Kodėl gi vis dėlto moterys įsimyli neteisingai? Čia yra keli paaiškinimai.

Vienas toks. Moterys, kurios įsimyli “neleistinus” vyrus, yra nelabai patiklios ir dėl to reiklios. Gal jų tėvelis nemylėjo, o gal per dažnai mylėdavo ką kitą, o ne jas, tačiau vyras jiems – žmogus nepatikimas. Joms paprasto laisvo vyro meilė yra per mažas meilės įrodymas. O štai jei ją įsimyli vyras, kuriam lyg ir negalima to daryti (kunigas, vedęs vyras) - vadinasi, jis peržengia per kažkokius principus ir taisykles. O tai reiškia, kad jis “tikrai” myli. Jis savo meilės uždraustumu tik įrodo meilės tikrumą ir tai labai tokias moteris įtikina.

Kitas paaiškinimas - jaudulys dėl to, kad darai kažką uždrausta. Na kaip vaikystėje darai ką nors paslapčia nuo tėvų - ir baisu, ir malonu. Toks uždraustumas sužadina moterį apskritai ir seksualiai. Tas, kas tradiciška, kasdieniška - tarkime, koks nors asistuojantis kaimynas tokiai moteriai yra nuobodus ir nejaudina. Visokie dabar jau primiršti “Erškėčių paukščiai” ir “ Ponios Bovari“ tik pripila žibalo į negęstantį tokių moterų avantiūrizmo laužą. Tuomet gyvenimas pasidaro įdomus, o moterys pasijunta gyvos.

Trečias paaiškinimas – tausojantis - mazochistiškas. Moteris nesąmoningai įsimyli būtent tuos, kurių turėti niekad negalės. Kam? O tam, kad patausotų pati save nuo per didelės atsakomybės, nuo per daug bauginančio gyvenimo. Ir – mazochistiškai - nuo per didelės laimės. Juk įsimylės ji normalų laisvą vyrą - kas tuomet gali atsitikti? Reikės tekėti, auginti vaikučius, gyventi šeimoje. O tai baisu, nes per daug atsakinga. Maža to, gali netyčia pasijusti laiminga, o kaip tuomet gausi savo dalį kančios? Mazochistiška natūra negali sau leisti laimės. Ji gali tik kentėti, nes:

Tuomet ji kentėdama išpirks savo senas kaltes;
Pasijus, kaip ji yra įpratusi, aplinkybių auka;
Gaus už tai atpildą danguje;
Palaikys savo gyvenimo scenarijų “man negali pasisekti”;
Pateisins giminaičių pranašystes: “pamatysi, laiminga nebūsi”.

Pasąmoningai tokia moteris vis dar gyvena Elektros trikampyje: mergaitė, geidžianti tėvelio ir niekad jo negaunanti, nes turi konkurentę - motiną. Meilė plius kančia plius kaltė plius bejėgiškumas…

Ir nereikia tokiai natūrai kalbėti apie “teisingą” meilę. Ją tai tik suerzins. “Jūs nieko nesuprantate meilėje, pasakys ji. – Meilė - tai skausmas, sumaišytas su aistra. Ir iš viso - palikite mane ramybėje. Leiskite man mylėti tą… kunigą…. vedusį vyrą… žvaigždę … Palikite mane.”

Ir palikime. Nereikia įkalbinėti moters ko nors nemylėti. Juk tai prieštarauja jausmo prigimčiai. Jausmai nekyla tuomet, kai reikia. Jie gyvena savo paslaptingą ir nepriklausomą gyvenimą. “Liubov zla, poliubiš i kozla”- sako rusų patarlė…

Tačiau ką, jeigu kartais jausmai imtų draugauti su protu? Ką, jei tokios moterys imtų ir pamiltų laisvus ir prieinamus vyrus? Ir patikėtų jų tegul ne tokia uždrausta, bet vis dėl to meile? Ir surastų savo avantiūristinį jaudulį su paprastu, o ne su uždraustų vyru? Ir leistų sau gyvenime ne tik kančią, o daugiau ir atsakomybės ir laimės?

Gal būt gyvenime atsirastų daugiau džiaugsmo.

Ir tuomet aš pažiūrėsiu į tuos mylimus kunigus, estrados žvaigždes ir vedusius vyrus. Tegu nesitiki per daug aukų iš kitų moterų - ir tegu daugiau be reikalo neriečia nosies…

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją