"Įsivaizduojate, kaip Puipa šiandien būtų su triušiu traukiniu važiavęs. Kur jis jį įsidėtų?" - kalbėjo Janina Lapinskaitė. Triušis tuoj pat atsidūrė vaikaitės Kamilės rankose. Nes tai jos gyvūnėlis, be kurio atostogos kaime - ne atostogos.
Prieš dvidešimt metų Algimantas ir Janina nutarė nupirkti vaikams tėviškę. Dabar čia praleidžia visas vasaras ir nesidomi Egipto piramidėmis ar Turkijos saule. Namas ir pirtelė, prie pat tako Žeimena, į kurią kasryt panyra Janina. Ir miškai, kuriuose "sumontuotas" ne vienas Janinos filmas.
"Ji išeina į tuos miškus. Kai grįžta, klausiu: "Ar jau? Sumontavai filmą?" Žinau, kad vaikšto takais ir apie savo personažus galvoja", - išduoda paslaptį vyras režisierius.
Žmona režisierė nelieka skolinga: "Puipa šią vasarą nuo ryto sėdi prie pirtelės, rašo scenarijų. Brauko, vėl rašo."
Geresnių sąlygų kūrybai nesurasi. Vidurvasarį antrame namo aukšte prasideda košmarai.
"Naktį Algimantas šoka iš lovos ir sušunka: "Jau!" Tada pašoku aš, užsitraukiame ilgas pirštines ir gaudom šikšnosparnius. Skraido jų kelios dešimtys. Kamilė sako: "Močiute, kokios gražios žuvėdros." Ji gyvena Klaipėdoje, tai tie, kas skraido, jai yra žuvėdros“, - Janina mosuoja rankomis, rodydama, kaip jie šikšnosparnius įkiša į stiklainius ir humaniškai išveža į kitą pusę upės, pavadinę juos savo priešų ar draugų vardais. Pavyzdžiui, šikšnosparnis Juozas. Gali būti ir Onutė.
„Jie vėl sugrįžta. Galvojome, ar nepasiskelbus, kad jaunavedžiams išnuomojame pirmai nakčiai apartamentus su efektais? Vilniuje namuose turime dar smauglį, atvežtume - egzotika", - juokiasi.
Tą dieną, kai lankėmės sodyboje, statybininkai dengė namo stogą ir rado šikšnosparnių lizdą. Iškėlė jį. Gal neparskris?
Paskutinis gaidys
Algimanto ir Janinos sodyboje žydi gėlės, bulvės jau nužydėjo. Tvarkingai riogso akmenys ir visa juosia Puipos tverta medinė tvora. Tradicinis klausimas - kur susipažino namų šeimininkai, tradiciškas atsakymas: "Izolda Keidošiūtė supažindino viename vakarėlyje ir dabar giriasi."
Kad Janina nekeitė pavardės po vestuvių, Puipai neskauda.
"Kai statėme namą, pravertė. Nueina Lapinskaitė statybinių medžiagų prašyti, tai kaip vienišai moteriškei kokia lenta daugiau duoda", - atsimena Algimantas.
Mėgino gyventi kaip kaime.
"Puolėme į daržus, kad neatrodytume keisti miestiečiai. Močiutė, kuri gretimais gyveno, sakydavo man: "Va, ką tik tave per televizorių rodė, o tu jau darže mėšlą krapštai." Suvokiau, kad nėra būtinybės tiek visko sodinti. Kaimas pasikeitė. Beliko vienas gaidys, kuris rytais užgieda", - sako Janina.
Bet laikas čia vis vien lėčiau bėga. Nors ne visada ramiau. Algimantas užgesina dar vieną cigaretę (per pokalbį surūkė aštuonias!) ir sako: "Kartais bijau prie lango prieiti ir stovėti. Kolegos keikia, kad man pusė kino biudžeto atitenka. Stoviu prie lango ir laukiu, kol nušaus."
"Na, Puipa jau vėl kino scenarijų rašo. Stovi jis mat prie lango, laukdamas mirties", - pasišaipo Janina.
"O pati tai prašai, kad pistoletą nupirkčiau", - atšauna vyras.
Kai paskelbia žiniasklaida, kad kažkoks "gestapas" pabėgo, tai režisierė dairosi, ar neišlįs kur iš krūmo. Kovo 8-oji dar toli, bet gal ir nieko būtų pistoletas. Tai Janinos gimimo diena, kurią ji jaučiasi nei šiaip, nei taip: "Atrodo, kad visi gėles neša kita proga. Nepatogu. Tai didžiausia švente mes laikome Jonines, ne gimtadienius. Nes ir Algimantas gimęs rimtą dieną - birželio 14-ąją, Vilties ir gedulo."
Per Jonines režisierių kaimas Žeimena plukdo degančias žvakutes. Be vainikėlių.
Jų kūryba
Režisierė Janina Lapinskaitė būtų maištininkė, nes įėjo į vadinamąją vyrų zoną - kiną. Bet tapo ramia kūrėja, pripažinta tarptautiniuose festivaliuose. Jos dokumentiniai filmai "Iš Elfų gyvenimo", "Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis", "Venera su katinu" ir kiti rodomi daugelio šalių televizijų, sulaukę tarptautinių festivalių apdovanojimų.
Ir vyras režisierius nepavydi: "Mūsų kiti žanrai. Aš kuriu meninius, o ji - dokumentinius. Mes nepereiname vienas kitam kelio. Nors tikras kinas yra vyrų prioritetas. Bet dabar viskas susikeitė vietomis ir pasauliniame kontekste moterys kuria puikiausius filmus. Vyrai Janinos draugais tampa."
Gerai, kad tampa. Bet kažkodėl Janina po filmavimo su jais į aludę netraukia. Ji eina į kvepalų parduotuvę, kelnes pakeičia sijonu - taip pasijunta atgavusi moteriškas formas. Rudeniop turėtų pasirodyti naujas jos filmas "Šokanti ant stogų". Apie moterį, kuri yra laiminga.
"Mačiau tą moterį TV laidose. Ir galvojau: negi šiame kūne, šioje sieloje yra tik toks paviršutiniškas pasaulio supratimas? Šis filmas - tai mano protestas prieš žurnalistinį paviršutiniškumą, vienadienes sensacijas", - sako Janina.
O ką kuria Algimantas? Jis rytais akimis įgriūna į vieną žymios rašytojos knygą ir rašo scenarijų.
"Aš jam sakau: jei tu ir nieko daugiau nesukurtumei, nieko tokio. Jau esi sukūręs puikių filmų. Ir ne vieną", - tvirtina Janina.
Paskaičiuokime: "Amžinoji šviesa", "Elzė iš Gilijos", "Bilietas iki Tadž Mahalo", "Vilko dantų karoliai", "Moteris ir keturi jos vyrai", "Dievų miškas", "Nuodėmės užkalbėjimas" ir daug kitų. Kūrėjui artimiausi keli - "Amžinoji šviesa", "Bilietas į Tadž Mahalą", "Vilko dantų karoliai". Jie nesensta, nes jų epocha neprasideda ir nesibaigia.
Algimantas nieko nesako apie kūrybos planus, bet turbūt norėtų ištarti: "Dar kursiu". Jam gi niekas netrukdo. Janinai - šiek tiek. Ji dirba Muzikos akademijos Kino ir televizijos katedros vedėja. Ir kartais susapnuoja buvusį vedėją Henriką Šablevičių, kurio atminimą gerbia, ir nepalieka tarnybos posto.
"Sunku suderinti valdininkę ir kūrėją. Kenčia kūryba", - pripažįsta režisierė.
Bet kūrybiniuose planuose nešvilpia vėjai - Janina rengiasi kurti filmą apie žmones, kurie yra bandę nusižudyti. Kodėl? Todėl, kad daugelis jos ankstesnių filmų herojų buvo pergyvenę tiek sielos audrų. Dėl savo mažo ūgio, dėl kitokio, negu visų, požiūrio į gyvenimą. Bet jie juo džiaugėsi ir nekėlė rankos prieš save. Janina sieks išsiaiškinti, kas tas žmogus, kuris nenori gyventi. Ir turbūt įžiebti kitokią viltį: gyvenimas gražus.
"Atsivežiau knygą apie savižudžius savo reikalams, tai ji dabar skaito", - prasitaria Algimantas. Dabar jis svarsto: ar nužudyti, ar ne savo herojų? "Nežudykite, palikite gyvą", - įremiu žvilgsnį. Režisierius tą minutę pažada: "Turbūt paliksiu gyvą". Ir užsidega dar vieną cigaretę.
Gyvenimas - filmas su komplimentais
Čia verda aistros. Nemanykite, kad ramu. Čia joks angelų rojus, ta jų tėviškė, žaliuojanti ir žydinti vieta. Taip aiškina Janina, kad neišsivežtumėme vien "cukrinio" vaizdo iš režisierių gyvenimo kaime prie Žeimenos. Čia jie dvarininkai ir baudžiauninkai, režisieriai ir žemdirbiai. Vyras ir žmona - viena profesija po vienu stogu, prie vieno stalo ir vienoje lovoje. Įdomu, kokį gražiausią komplimentą girdėję vienas iš kito?
"Aš pradėjau svarstyti - gal pasitraukti? Dabar kiekvienas filmas sutinkamas su kritikų dantų griežimu. O ji man sako: "Negalvok apie tai. Tu sukūrei daug puikių filmų." Man tai yra gražiausias komplimentas," – sako Algimantas.
"O jis? Anksčiau niekada gėlių neparnešdavo. Dabar nesvarbu, kada. Jis dovanoja gėles - mano mėgstamiausias, gražiausių spalvų. Tai Algimanto komplimentas," – sako Janina.
Teliko išsiaiškinti, ar du režisieriai iš vienų namų sužinojo: gyvenimas yra filmas, ar filmas - gyvenimas?
A.Puipa mano, kad filmas yra gyvenimas: "Žmogus aria lauką, mes atlekiam su kameromis, dūdų orkestru, Chruščiovo laikų sunkvežimiais, nušviečiame lauką, sakome kalbas ant bačkos. Ir po valandos - dingstame. Vėl tylu. Įvyksta stebuklas. Čia ką tik buvo atkeliavusi kita epocha. Gyvenimas."
J.Lapinskaitė mano, kad gyvenimas - filmas: "Manęs mano herojai dažnai klausia: "Ar jūs mus rodote, ar mes čia vaidiname? Po mano filmų tų žmonių kaimynams, aplinkiniams atsiverdavo akys. Ir jie pradėjo bendrauti, kartu eiti į miestelį, nors iki to vengė jų dėl kitokios fizinės išorės, nekalbėjo. Jie tapo įžymybėmis. O reikėjo juos tik nufilmuoti. Jie yra tokie, kokie gyvenime."
Ir todėl, kad filmas - gyvenimas, ir atvirkščiai, mes savo noru įlendame į tamsias sales. Žiūrime Algimanto, Janinos ir tūkstančių kitų režisierių sukurtus darbus. Kam? Kad suprastume, kas esame, kuo buvome ir kuo galime pavirsti.
