Jos nuomone, skaitytojams turėtų kilti tokie klausimai:
1) Ar aš miegojau su savo tėvu?
Ne, bet labai knietėjo tai padaryti, nes jis buvo žavus ir velnio neštas vyriškis, kai pirmą kartą išvydau prašmatnią jo ševeliūrą.
Susipažinau su juo būdama septyniolikos, todėl niekaip negalėjau pasimylėti su juo penkiolikos, kaip aprašiau savo romaniūkštyje.
Jis galėjo išvesti iš proto bet kurią ir tebeveda iki šiol, nors jam jau 72-eji. Gyvenimas su juo turėtų būti pragaras su desertu į lovą. Kitą romaną parašysiu apie jį.
2) Ar esu pabaisa motina, nekenčianti savo vaikų?
Taip, jie man amžinai trukdė ir tebetrukdo iki šiol. Keturiolikmetė dukra maldauja netapti rašytoja, nes jai bus gėda. Bus: motina tam ir sutverta, kad sumautų gyvenimą.
Sūnus įtaisė anūkę kaip tik tuo metu, kai aš nutariau įsimylėti jo amžiaus vyriškį. Galėjo palaukti bent pusmetį, kol mano romanas išblės.
3) Ar aš iš tikrųjų sergu vėžiu?
Aišku, kad ne. Visus organus sutikau išsioperuoti tik todėl, kad man patinka jaunas chirurgas. Ketinu apsimesti, kad suskaudo dar vieną organą ir kokiai savaitei vėl atsigulti į jo palatą.
4) Kodėl parašiau knygą?
Nes, darydama interviu, netveriu noru priskirti pašnekovams išgalvotų frazių, kurios galutinai komplikuotų jų gyvenimą.
5) Ką apie mano knygą galvoja mano vyras?
Žadėjo ją perskaityti, kai tapsiu labai garsi, o jis uždirbs milijoną, - reiškia, kitais metais.
6) Ką aš pati galvoju apie savo gyvenimą?
Paaiškinsiu išsamiai. Įsivaizduokite, kad reguliariai perkatės higieninius paketus ir nulydite žvilgsniu kiekvieną įdomesnį vyriškį.
Staiga jums praneša: pašalins gimdą, kiaušides, išmėsinės limfmazgius ir paleis iš ligoninės. Per savaitę tapsite klimaksine moteriške, kurios kaklu nepaliaujamai žliaugia prakaitas ir pila karščio priepuoliai.
Kokios mintys lenda į galvą? Ačiū Dievui, kad bent nenupjovė krūties. Prieš akis - redakcijos fotografas, kuriam nieko nereiškia čiuptelti už šlaunies ar krūtinės, kai darai interviu.
Ką pagalvotų pašnekovas apie žurnalistę, kuriai per interviu kolega fotografas nutraukia dirbtinę krūtį? Blogai pagalvotų - skuostų neatsigręždamas.
Bandai įsivaizduoti, kaip reikės mylėtis, kai atsikelsi po operacijos. Juk neliko organų, skirtų meilei. Pati gal dar iškęstum, bet kaip elgsis tavo partneris, kai sužinos, kad esi iškastruota?
Nemigos naktimis kamuoja mirties baimė: turi suskubti paragauti visko, ko dar nespėjai. Jeigu atsikelsi.
Tačiau vėžys - ne vien šokas. Nelauktas atradimas: jis suteikia laisvę. Pagaliau įgijau teisę daryti ką noriu. Kokių pretenzijų pamėklei gali turėti sutuoktinis, darbdavys ar sūnus?
Privalumų daugiau, nei įsivaizdavau! Indų tikrai neplausiu. Pareisiu vėlai - gal paskutinį sykį einu į džiazą (pati slapta manau, kad bus dar tų koncertų, bet negi prisipažinsi).
Pirksiuos tiktai brangius drabužius: juk ir durniui aišku, kad turiu gerai atrodyti, kad paslėpčiau savo ligą.
Įsimylėsiu! Ne bet ką - savo chirurgą, jaunesnį dvidešimčia metų. Man pats laikas pradėti dairytis į jaunesnius vyrus, kad neprarasčiau gyvenimo džiaugsmo.
Taukšiu niekus, gersiu brangų vyną - negaliu savo širdgėlos užpilinėti gėralu iš "Tetrapako".
Viską taip ir padarau, todėl gyvenimas pasikeičia į gerąją pusę:
1) Visi mielai su manim susitinka, nes daugiau nebesu surūgusi.
2) Galiu išklausyti kolegų skundų - jiems juk neduota mėgautis tokiomis ilgomis atostogomis. Rytoj man nereiks rašyti į numerį, o jiems reiks, kad ir kaip skaudėtų galvą.
3) Tampu tokia drąsi, kad visa tai aprašau ir pati nusifotografuoju knygos viršeliui, jog niekam nekiltų abejonių, jog šį tą dar galiu. Žinote, kurioje srityje.