Negali nieko neveikti


Jaunai moteriai išties galima pavydėti visus aplinkui užkrečiančio energijos užtaiso, užsispyrimo ir talento. Profesionalios vokalistės biografijoje – galybė įvertinimų įvairiuose Lietuvos ir užsienio konkursuose bei festivaliuose. Pastarieji gyvenimo metai nuolat į darbų sūkurį įsisukusiai moteriai paženklinti ypatinga patirtimi – šį mėnesį A.Smičiūtės pirmagimiui Karoliui sueis vieneri. Svarbi sukaktis laukia ir dar vieno iš didelės meilės gimusio muzikės kūdikio. Aušros įkurta vokalinė grupė „Cappella‘A“ šiemet minės jau penktus veiklos metus.

– Atžalos sulaukusios moterys neretai bent jau trumpam atsiriboja nuo aktyvaus profesinio gyvenimo. Regis, Jums tai negresia?

– Negaliu sėdėti susidėjusi rankų ir nieko neveikti. Yra toks senas ir labai teisingas posakis – kuo daugiau darbų, tuo labiau viską suspėji. Pamenu, po Karolio gimimo dainuoti išbėgau jau po trijų savaičių. Man labai pasisekė, kad turiu stiprią šeimos paramą. O ir likimas davė tokį darbą, kad vaikui galiu skirti nemažai laiko, – juk paprastai renginiai vyksta vakarais. Net ir dabar neatitrūkau nuo įprastos veiklos – tai ir grupė „Cappella‘A“, ir vaikų džiazo studija „Junior City Jazz“ Jaunimo centre, ir kūrybinė realizacija – dainų tekstai, aranžuotės bei kita muzikinė veikla, kurią vystau.

Nors vaikelis labai brangus, ilgai lauktas, tačiau jo atėjimo nesureikšminu tiek, kad nebeliktų manęs pačios. Man priimtina Kahlilio Gibrano mintis, kad vaikai ateina iš mūsų, bet mums nepriklauso. Laikausi tos nuostatos, kad vaiką reikia išauginti, išugdyti, bet negalima jo savintis, reikalauti įsipareigojimų vien todėl, kad jį užauginai.

Vaikai – mažieji kolegos

– Galima sakyti, kad turite visą būrį vaikų – „Junior City Jazz“ studiją lankančius jaunuolius mokote „džiazuoti“. Ar sunku būti mokytoja?

– Kad tokia nesijaučiu. Žiūriu į vaikus kaip į draugus, mažuosius kolegas, kuriems galiu kažką duoti, kažkuo sudominti. Kitu atveju juos labai sunku sulaikyti, ypač paauglius. Ši pedagoginė veikla neatsirado iš nieko. Mane motyvavo ambicijos parodyti vaikams, kad yra ir kitokia muzika. Galbūt ir noras užsiauginti savo klausytojus, juos lavinti. Lietuvoje labai stipri akademinė aplinka, o džiazinės pakraipos mokytojų beveik nėra. Juk ir šiuolaikinėje muzikoje yra tiek džiazo, iki skausmo pažįstamų temų. Štai vaikai įsitikinę, kad „Summertime“ sukūrė „Skamp“. O pasirodo, kad istorija yra daug gilesnė.

– Tarpti tokiai muzikai, kuri artima Jums, grupei „Cappella‘A“, Lietuvoje turbūt nėra itin palanki erdvė?

– Lietuva profesionaliajai muzikai apskritai nėra palanki. Nesinori verkšlenti, kad trūksta pinigų, techninės bazės ar net žmogiškų išteklių. Tačiau tokia yra situacija. Kirba daug įdomių sumanymų, tačiau galiausiai liekame keturiese. Bet tai nėra blogai. Tiesiog tada mes atliekame kitus kūrinius, dainuojame a cappella.

Užpernai vykome į konkursą Austrijoje. Kreipėmės į begalę įmonių, savivaldybę su prašymais finansuoti kelionę, tačiau rėmėjų taip ir neatsirado. Dėl tokio požiūrio neretai nusvyra rankos, bet kai tarptautinio lygio konkurse sulauki įvertinimo, supranti, kad eini teisingu keliu. „Cappella‘A“ yra absoliučiai nekomercinis projektas. Esame laimingi, kad galime daryti tai, kas mums brangu, nes kiekvienas iš mūsų turime kitos veiklos, kuri mums leidžia išgyventi.

Nesijaučia nuskriausta

– Ar neįsižeisite, jei paklausiu, iš ko gi gyvenate Jūs pati?

– Koncertuoju su grupe „Trys apelsinai“. Mano duona – ir studijiniai darbai, aranžuotės. Ačiū Dievui, tai yra muzika, o ne koks nors pašalinis darbas. Po vokalo studijų Klaipėdos universitete, Džiazo muzikos katedroje, išvykau gastrolių po Japoniją, Europą, Emyratus. Į Lietuvą grįžau vedama kūrybinių ambicijų. Blaškiausi pusę metų, visur beldžiausi, bet man nebuvo atidaryta. Mano muzika kitokia, ji – ne plačiosioms masėms. Bet tada atsirado Rositos Čivilytės projektas – pritariamojo vokalo partijos, jų aranžuotės. Po to kilo mintis koncertuoti gyvai ir gimė „Cappella‘A“, vėliau – vaikų studija. Likimas viską sureguliuoja, reikia tik labai norėti. Esu nepataisoma optimistė, stengiuosi duoti žmonėms tiek, kiek galiu, ir man gyvenimas nemažai atseikėja. Nesijaučiu kuo nors nuskriausta. Sakoma, kad menininkas kūrybingas nepavalgęs. Galbūt kažkam tokio impulso reikia, man asmeniškai – ne, jei mintis yra, ją generuoji nepriklausomai nuo to, ar esi pavalgęs, ar alkanas.

– Tuomet provokacinis klausimas – ar norėtumėte, kad Jūsų sūnus...

– Nenorėčiau. Nes tai yra sunku. Muzikinį raštą reikėtų pažinti, tai yra išsilavinimo dalis, bet kad suktų profesionalo keliu, nenorėčiau.

Žemės ūkį iškeitė į vokalą

– Ar tiesa, kad pati į muziką pradėjote kabintis būdama vos trejų?

– Bent jau mama taip pasakoja. Tėtis man padovanojo tokį miniatiūrinį vienos ar dviejų oktavų pianiną. Mama pasakodavo, kad per radiją išgirdusi populiarių dainų melodijas jas atkartodavau. Pati išmokau akompanuoti, vėliau pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Kadangi tėtis – muzikantas, mama buvo kategoriškai prieš, bet aš sugebėjau išsizyzti. Baigusi muzikos mokyklą prisiekiau sau, kad su muzika nebeturėsiu jokių reikalų. Bet po to prasidėjo savos kūrybos dainos, sutikau savo pirmąjį mokytoją, kuris pasakė, kad jeigu stosiu ne į dainavimą, niekada man neatleis. Kai baigiau vidurinę mokyklą, laukė dvi galimybės – arba stoti į Žemės ūkio akademiją, arba tapti pradinių klasių mokytoja – tada tai buvo labai populiaru. Į stojamuosius Klaipėdoje faktiškai pabėgau. Ir niekada nesigailėjau šio žingsnio.

– Ar galėtumėte išskirti veiklą, kuri Jums mieliausia?

– Žinote, kažkada turėjau labai trumpai išdėstyti savo gyvenimo aprašymą. O kai turi tam tikrų profesinių pasiekimų, nebežinai, ką reikėtų išskirti: ir ten dalyvavau, ir tą laimėjau, viskas atrodo taip svarbu. Galiausiai priėjau prie išvados, kad didžiausia mano gyvenimo aistra yra daugiabalsis dainavimas ir iš to ateina visa veikla – ir „Cappella‘A“, ir vaikų studija, ir aranžuotės, vadinamieji „backingai“. Man tai yra didžiulis „kaifas“.

Žvaigždžių liga nesusirgo

– Esate kilusi iš Pakruojo. Kodėl ne tik studijoms, bet ir gyventi pasirinkote Klaipėdą?

– Net neįsivaizduoju, kur dar galėčiau gyventi. Kažkodėl sakoma, kad menininko kelyje yra arba Klaipėda, arba Vilnius. Sostinėje galbūt gerai tuo, kad ten daugiau tave matančios aplinkos – įvairūs vakarėliai, didesnis žiniasklaidos dėmesys. Bet nesu didelė vakarėlių mėgėja. Reklama yra gerai, bet esu tos nuomonės, kad žmonės, kuriems tavęs reikia, kuriems tu patinki, patys tave susiras.

Matyt, tas suvokimas ateina su metais. Pamenu, kai septyniolikmetė įrašiau savo pirmąją dainą ir 1992-aisiais „Pop art“ konkurse ji buvo įvertinta, man labai patiko tas dėmesys. Maniau, kad mano dainos – fantastiškos. Laimė, turėjau tokį mokytoją, kuris man neleido susirgti žvaigždžių liga.

– Šiltai atsiliepėte apie savo šeimą. Gal galėtumėte apie ją papasakoti?

– Nenorėčiau apie tai atvirauti, nes šeima yra šeima, tai asmeniška. Esu be galo dėkinga už tai, kad yra palaikomos ir pačios beprotiškiausios mano idėjos.

Laisvė savirealizacijai

– O kaipgi tas mylimas žmogus, ant kurio peties galima išsiverkti?

– Tai ir yra mano šeima. Galbūt kai kuriems mano darbams ir nepritariama, bet turiu laisvę daryti tai, kas mano širdžiai yra miela. Kitas gal sakytų – sėdėk namie ir augink vaiką.

Tokių santykių neįsivaizduoju. Mylimam žmogui reikia suteikti laisvę save realizuoti.

– Ar Jūsų mylimas žmogus susijęs su muzika?

– Ne. Tik tiek, kiek jos klausosi.

– Ar pavyksta bent kiek laiko nugvelbti laisvalaikiui?

– Su laisvalaikiu, kaip ir visiems muzikantams, riesta. Tai, kas paprastai normaliems žmonėms yra laisvalaikis, mums – pats darbymetis.

Negaliu sakyti, kad turime kokių nors išskirtinių pomėgių, kaip praleisti laisvalaikį, mūsų šeimai tai veikiau improvizacija.

– Kokios būtų idealios Jūsų atostogos?

– Tai turbūt būtų kokia nors kelionė. Labai norėčiau nukeliauti į Meksiką. Be galo patinka Lotynų Amerikos muzika ir šokiai – ne sportiniai, o „liaudiški“. Šio krašto kultūra mane žiauriai traukia – norėčiau ten pagyventi, pakeliauti po dykumas. Man priimtinas aktyvus poilsis – keliauti, patirti naujų įspūdžių, plėsti akiratį. Drybsoti ant lovos ar pajūryje – ne man.

Šaltinis
"Klaipėda"