Jūs buvote tarp ekonomikos ir finansų ekspertų, šįmet pateikusių Ministrui Pirmininkui Gediminui Kirkilui kovos su ekonominėmis negandomis priemonių paketą. Ar atsižvelgta į siūlymus?
Ekspertai nėra tie žmonės, kurių nesąlygiškai klausoma. Paprastai ekspertai vadovaujasi prielaida, kad vyriausybė yra racionali, protaujanti ir atsižvelgianti į įspėjimus bei rekomendacijas. Tačiau politinis procesas daug ką koreguoja.
Šįmet vyksta Seimo rinkimai, o prieš kiekvienus rinkimus, pradedant 1996 m., kuriamas politinis verslo ciklas, kai mėginama dirbtinai gerinti ekonomikos padėtį: kelti pensijas, atlyginimus, grąžinti indėlius ir panašiai. Prieš daug metų siūliau priimti Fiskalinės drausmės įstatymą, kuris neleistų tokių dalykų. Galiojantis įstatymas yra ne toks, kokį turi civilizuotos šalys.
Deja, ir šiemet buvo dar vienas politinis verslo ciklas. Dabar matome, kad biudžeto deficitas, kaip atkreipia dėmesį komisarė Dalia Grybauskaitė, yra penkiskart didesnis, nei buvo planuota praėjusių metų pabaigoje. Galiu suvokti, kodėl politikams naudinga taip elgtis. Tačiau toks jų elgesys nėra atsakingas.
Ar įgyvendinta kas nors iš to, ką jūs ir kiti ekspertai siūlėte?
Buvo siūloma daug priemonių, kaip sumažinti infliaciją. Pritariu komisarės D. Grybauskaitės vertinimui, kad jos iš esmės nebuvo įgyvendintos. Įgyvendintos tik kai kurios smulkmenos.
Buvo bandoma prisidengti Fiskalinės drausmės įstatymu, tačiau jo nesilaikoma: šių metų biudžeto deficitas turėjo buti 0,5 proc. BVP. Pats įstatymas yra keistas: jame numatytos taisyklės gali tik pagilinti ūkio nuosmukius,o ne sušvelninti juos.
Taip pat valdžia nutarė panaikinti lengvatas būsto paskolų palūkanoms. Sprendimas įsigalios nuo kitų metų. Tą daryti reikėjo labai seniai, nes tokios lengvatos padidina nekilnojamojo turto kainas. Vakarų ekonomistai siūlo ne taikyti universalias būsto palūkanų lengvatas, bet skirti tikslines subsidijas pirmąkart perkantiems būstą. Tai daug mažiau iškraipo rinką ir leidžia daug pigiau pasiekti tuos pačius socialinius tikslus.
Jūsų minėtos komisarės D. Grybauskaitės prognozės – niūrios. O kaip Jūs asmeniškai vertinate artimiausias perspektyvas? Kokios dar baisybės tyko mūsų ekonomikos?
Šiuo metu pasaulyje vienu metu vyksta kelios krizės. Tai finansų krizė, laikinai prislopusi energetikos krizė, maisto krizė, klimato kaitos, vandens ir demografinė krizė. Šis „rinkinys“ veikia ir mūsų ekonomiką.
Su finansų krize nesame tiesiogiai susiję. Esame finansų užkampis, kuris jaučia tam tikrus padarinius per Londono ar kitų finansinių centrų pinigų rinkas, kur mūsų bankai turi perfinansuoti savo įsipareigojimus.
Savo ruožtu energetikos krizė Lietuvoje pasireiškia daug didesniu mastu. Antai dujų kainos per labai trumpą laiką padidėjo kone keturis kartus. Mokame už dujas dabar net šiek tiek daugiau, nei Vokietija, nors transportavimo kaštai į Lietuvą yra mažesni nei į Vokietiją..
Kodėl taip yra?
Sunku įlįsti į Rusijos politikų galvas. Galbūt tai lemia požiūris į „Nord Stream“ projektą.
Ignalinos AE uždarymas taip pat sukels šoką. Elektros kainų padvigubėjimas sumažins BVP daugiau nei visa Europos Sąjungos parama jo prideda.
Kita vertus, mes, kitaip nei kai kurios Europos šalys, neišgyvename vandens krizės. Klimato kaita kuriam laikui mums gali net padėti: dėl anglies dvideginio koncentracijos padidėjimo gali būti geresni derliai, mažesnės šildymo išlaidos...
Kaip galėtų būti sprendžiamos biudžeto deficito problemos?
Dauguma šalių sunkiais laikais renkasi „švelnesnį“ kelią – turėti biudžeto deficitą. Tik kyla klausimas: ar jį kas nors sutiks finansuoti? Dabar sąlygos tikrai ne tokios palankios, kaip pirmą šių metų pusmetį. Bet valdžia nusprendė neplatinti euroobligacijų ir naudotis savo turimais vidaus ištekliais.
Noras turėti biudžeto deficitą tam tikrais atvejais yra suprantamas, jei manoma, kad sunkumai – laikini. Tačiau reikia būti tikriems, kad tas deficitas bus finansuojamas priimtinomis sąlygomis.
Per Rusijos krizę mūsų valdžia buvo vienu metu pasiryžusi mokėti apie 15-17 proc. metinių palūkanų už šalies viduje platinamus vertybinius popierius. Tačiau tas jos pasiryžimas tik apsunkino padėtį, nes rinkos dalyviai galvodavo, kad nuo tos vidaus skolos valdžia išsisuks nuvertindama litą. Todėl reikia galvoti, kokį signalą siunčia valdžia, skolindamasi bet kokia kaina.
Be abejonės, reikės peržiūrėti valdžios išlaidas ir pajamas. Mano seniai siūlomas būdas – ne veržti diržus mokytojams ar policininkams, ne mažinti algas, bet užkišti gausias mokesčių skyles, kurios yra neteisingos ir neprisideda prie ekonomikos efektyvumo.
Kiek kainuoja tos mokesčių lengvatos?
Dėl lengvatų nesurenkame kokių kelių milijardų litų. Tai didžiulė suma, kuri nesunkiai galėtų užkišti biudžeto skyles.
Kaip vertinate siūlymus mažinti įmokas į privačius pensijų fondus, didinti mokestį "Sodrai" ir panašiai?
Nebuvau didelis pensijų reformos šalininkas, nes jos privalumai, norint ją „parduoti“ visuomenei, buvo gerokai perdėti. Tačiau negalime keisti žaidimo taisyklių vidury žaidimo.
"Sodros" mokesčio didinimo idėja buvo ciniškai nuslėpta ir išlindo tik po rinkimų. Mano siūlymas – įtraukti į mokančiųjų grupę tuos, kurie iš esmės nemoka "Sodrai" (autorius, patentininkus, ūkininkus). Nes tie žmonės, kurie nieko nemokėjo SoDrai, arba nepelnytai gaus pensiją, arba skurs.
Kaip liudija pasaulio šalių patirtis, savarankiškai žmonės pensijai pakankamai nesusitaupo: turi būti prievartos mechanizmas šiai valios stokos problemai spręsti.
Mokesčio "Sodrai" didinimas 1 proc. tolygus gyventojų pajamų mokesčio padidinimui 1 proc. Tai rodo tam tikrą nenuoseklumą: mažiname tarifus, po to juos vėl didiname. Šiaip ar taip, dabar geriausias kelias yra lengvatų naikinimas, o ne tarifų didinimas.
Kaip manote, ar padėtų iš dalies problemas išspręsti neapmokestinamo minimumo didinimas?
Mano siūlymas – priešingas: palaipsniui mažinti neapmokestinamą minimumą didėjant pajamoms. Įsivaizduokime 5 tūkst. litų uždirbantį žmogų. Jam neapmokestinamas minimumas kas mėnesį sutaupo 78 litus. Tokiam žmogui tai nėra reikšminga suma, o biudžetas šitų pajamų negauna. Susidaro milžiniškos sumos. Būtų galima sutaupyti nemažai lėšų ir kartu padidinti mokesčių sistemos progresyvumą.
O ar lengva bus valstybei pasiskolinti reikiamą sumą, ir kiek tai kainuotų?
Iš tikro, kitąmet numatoma skolintis suma yra prie 6 mlrd. litų. 2,5 mlrd. litų reikės išpirkti seniau išleistiems vertybiniams popieriams, o likusi dalis – biudžeto deficitui finansuoti. Deja, taip jau nutiko, kad reikia išpirkti labai daug anksčiau išleistų vertybinių popierių.
Skolinimosi poreikis bus didžiulis, o skolinimosi situacija – kol kas labai nepalanki. Bet galbūt centrinių bankų planai paremti bankines sistemas veik visose valstybėse išmuš „kamštį“, susidariusį finansų rinkose, ir bankai pradės skolinti.
Apskritai bankai labiau vengia skolinti vieni kitiems nei vyriausybėms, nes laikosi nuostatos, kad vyriausybės negali bankrutuoti (nors kartais taip nutinka – nesenas pavyzdys būtų Argentina 2001 m.). Reikia tikėtis, kad problemos pasiskolinti nebus.
Ar Lietuvą gali ištikti Islandijos likimas?
Neverta lygintis su Islandija. Tai mažytė šalis, kuri turėjo neproporcingai didelį finansų sektorių. Bankų sistemos turtas viršijo Islandijos BVP apie aštuonis kartus. Mūsų finansinio išsivystymo lygis yra labai toli nuo to, kuris buvo pasiektas Islandijos. Ir šiuo atveju tai yra gerai.
Tam tikras provincialumas ir santykinai nedidelis įsiskolinimas – tiek žmonių, tiek įmonių, tiek valstybės – yra svarbus saugiklis šiais neramiais laikais.
