Todėl Naujieji metai būtinai asocijuojasi mums su viltimi, kad dabar pagaliau mes mylėsime vienas kitą. Vyras mylės žmoną, žmona – vyrą, jiedu abu - vaikus, o vaikai - tėvus. Jau nekalbant apie naminius gyvūnėlius, kurie mylės mus, o mes - juos. Argi ne taip vaizdavo laimingas šeimas dešimtys amerikiečių komedijų, kurias televizija rodė mums per šventes? Argi ne tam tūkstančiai lietuvių važiavo pas savo tėvus, kad atsisėstų prie Kūčių stalo idiliškame arti su tėvais? Ir, galų gale, kam buvo reikalingos visos tos dovanėlės po eglute, jei ne mūsų meilei išreikšti?
Tačiau patikėkime, kad palinkėjimai ir dovanos – tik mūsų tingumo išraiška. Ką nors kam nors parašyti, ypač sveikinimo SMS - vieni juokai. Brūkštelti sveikinimo atviruką ir įmesti į pašto dėžę - irgi „ne fontanas“. Na, dovaną rinkti, ją pirkti ir gražiai įvynioti – gal ir sunkiau, tačiau toli gražu ne aukščiausia meilės išraiška. Naujieji metai prasidėjo ir metas imtis rimtesnio darbo.
Būtent - metas mums mylėti vienam kitą.
Tačiau nuo ko pradėti? Gal nuo naminių gyvūnėlių?
Jūs šiandien pamaitinote naminį gyvūnėlį? O paglostėte jį? Gal ir pasivaikščioti su juo buvote išėjusi? Žinoma, kad taip. Su gyvūnėliais kažkodėl niekad nebūna problemų.
Na, o kaip su sutuoktiniu /mylimuoju? Kaip su vaiku?
Tikriausiai, jei jau jūs juos maitinate, tai ir šiandien pamaitinote. O jei nemaitinate, tai vedatės į kavinę. Todėl su mityba, ko gero, viskas buvo tvarkoj. Juolab po švenčių turėjo likti torto, saldainių ir mišrainės.
Tačiau dažnam sutuoktiniam ir vaikui be mišrainės reikia dar ir gerų žodžių. Ar jūs pasakėte šiandien jam gerus žodžius? Panašu, kad ne. Kodėl? Todėl, kad jis jums jų nepasakė pirmas. Matote, jūs laukėte jų pati, tačiau nesulaukėte. Tada atsidususi kaip tik ruošėtės jam juos pati pasakyti, bet tuo metu paskambino draugė. O po to jūs vėl ruošėtės pasakyti, bet jis buvo kažkuo užsiėmęs. O vėliau reikėjo tvarkyti virtuvę… O jis žiūrėjo televizorių… Ir sėdėjo prie kompiuterio… Vienu žodžiu, kažkaip ten su žodžiais neišėjo…
Su paglostymais, ko gero, buvo tas pats. Tiesa, vakare jūs būtinai jį paglostysite, tačiau iki tol - ne. Kodėl? Nes toks pas jus ritualas. Vaiką glostyti prieš miegą, o sutuoktinį - lovoje.
O su pasivaikščiojimais iš viso niekaip. Lyja, su mašina važinėti nėra kur. Be to, visi pavargo nuo švenčių. Kokie čia gali dar būti pasivaikščiojimai?
Hmm… Praktinė meilės išraiška, pasirodo, vis atsitrenkia į sunkumus. Tai čia tik su šeimos nariais. O kaip su tėvais?
O su jais dar sunkiau. Kadangi pabūti su jais per Kūčias ar bent pasišnekėti su jais telefonu – jau atlikta pareiga, tai negi dabar vėl skambinėsi senam tėvui ar mamai ir prisipažinsi meilėje? Žinoma, jiems tai patiktų, tačiau, kaip čia pasakius... jie būtinai paklaus, ar viskas su jumis tvarkoje, ar nesergate vėžiu ir iš viso ko skambiname? Daug kam su tėvais santykiai pakankamai komplikuoti, tai meilės žodžiai išvis gali atrodyti keistai. Geriau mes jiems nebeskambinsime. Iki Velykų ar gimtadienio.
Tai ką gi mes turime visumoje?
Taip išeina, kad labiausiai meilėje sekasi naminiam gyvūnėliui. Jis gavo ir maisto, ir paglostymų, ir pasivaikščiojo.
Tiesa, ko jis negavo - tai negavo supakuotų dovanėlių. Gal kas ir nusipirko savo šuniui gražią apykaklę, o žiurkėnui - naują narvelį. Tačiau tik mes, žmonės, turėjome privilegiją su plakančia širdimi išvynioti savo dovanėles! ir niekada - atkreipkite dėmesį - ten mes nerandame nei apykaklės, nei narvo! Laikai ne tie.
Tačiau kaip čia išeina, kad dovanėlės lyg mūsų ir nebedžiugina?
O todėl, kad mums norisi visai ne dovanėlių. Mums norisi to, ką gauna mūsų naminiai gyvūnėliai! Meilės ir dėmesio! Kasdien.
Keisti mes padarai, žmonės. Saviškius skriaudžiame, o kitas rūšis – jei ne valgome, tai mylime!
Užtat tokie mes jau altruistai. Garbė mums už tai. Pasveikinkime save patys. Su Naujaisiais metais, žmonės!
