Savo mintimis dalinasi amerikietė feministė Nancy Kruse.
Galbūt jeigu vaikystėje aš būčiau turėjusi lėlę Barbę ir jos patrauklųjį vaikiną Keną, dabar man būtų lengviau gyventi su vyru.
Tačiau aš išaugau su išsiskyrusia, feministinėmis pažiūromis besivadovaujančia mama, kuri mane auklėjo liberalia 1970-ųjų dvasia, paremta lygybe ir teisybe. Kai aš jos maldavau nupirkti man lėlę Barbę, netgi karjeristę lėlę Barbę, mama pertraukdavo visus mano prašymus griežtu pasakymu: “Man nerūpi, net jeigu ta Barbė bus mokslininkė – kosmoso tyrinėtoja, vis tiek aš tau jos nepirksiu.”
Tos madingos frazės, kurias nuolat girdėjau tariant savo mamą vaikystėje ir paauglystėje, buvo standartinės feministinės tų laikų frazės: “Vyrai turėtų atlikti pusę namų ruošos ir vaiko priežiūros darbų.” “Tu įgausi universitetinį išsilavinimą ir kopsi karjeros laiptais – ne todėl, kad tai puiki saviraiškos forma, o tam, kad nebūtum ekonomiškai priklausoma nuo jokio vyro.” “Jūs, mergaitės, nesuprantate, kokios esate laimingos, turėdamos galimybė kontroliuoti nėštumą, tačiau jeigu jūs pastosite, mes jus nuvešime į Šeimos kliniką ir jums bus atliktas abortas.” Ir, žinoma, visas šias kalbas palydėdavo tradicinis feministinis posakis: “Moteris be vyro – tai kaip žuvis be dviračio.”
Stipri feministinė mano motinos perspektyva suteikė be galo tvirtą pagrindą mano pačios vertės jausmo suvokimui, tačiau tai taip pat sukėlė ir tam tikrą sumaištį. Kažkaip manyje įsitvirtino įsitikinimas, kad romantiški santykiai su vyru tam tikra prasme yra mūšis, nepaliaujama kova dėl valdžios.
Kelerius metu aš dirbau išprievartavimo aukų krizių centre. Aš suteikiau profesionalią pagalbą tuzinui jaunų moterų, kovojau už abortus ir moterų teises. Aš niekuomet nebuvau užmezgusi santykių su žmogumi, kuris nebūtų feministas, kuris nesuvoktų sudėtingos lyčių dinamikos prigimties.
Tačiau dabar, kai kuriu santykius su žmogumi, su kuriuo planuoju praleisti visą likusį savo gyvenimą, aš pradedu abejoti savo pačios supratimu apie feminizmą, vyriškumą, moteriškumą, valdžią ir laisvę.
Santykius su dabartiniu draugu - Endžiu aš užmezgiau būdama laiminga tokia, kokia esu: stipri, pasitikinti savimi, išsilavinusi moteris. Dabar net neabejoju tuo, kad buvimas su juo kažkaip sustiprina mano egzistavimo prasmę. Būtent šių meile paremtų santykių kontekste aš jaučiuosi visavertė. Šioje partnerystėje aš sugebu sėkmingai vienu metu šokti ir pažeidžiamumo, ir saugumo šokį.
Tačiau tai manyje kelia sumaištį. Kiek valdžios santykiuose gali turėti vienas žmogus, kad jos nebūtų per daug? Ką reiškia, kad Endis rūpinasi finansais ir išneša šiukšles, o man priklauso skalbimas ir visuomeninė veikla? Ką reiškia, kad jam patinka išrinkti man drabužius, kai mes einame į vakarėlį ir kad tai patinka man pačiai? Vaikas, tūnantis manyje, užaugo klausydamasis “Laisvų vaikų pasakų”, kurios buvo spausdinamos mėnesiniame moterų žurnale, dabar jaučia gėdą ir mano esąs išdavikas dalyvaudamas tokiuose užsiėmimuose. Suaugusiam žmogui, suprantančiam savo vertę ir savo seksualumą, kokiu dabar aš ir esu, tai patinka – jį tai jaudina.
Tačiau tuomet aš suabejoju netgi tuo: ką reiškia tai, kad šis mažas pataikavimas vyrui, susijęs su leidimu jam išrinkti man drabužius, mane sujaudina? Aš buvau išauklėta taip, kad tikėčiau, jog tokie veiksmai visuomet yra blogi. Tačiau tai mano kasdieninio gyvenimo paradigmoje prarandą prasmę – nei vienas iš man svarbių žmonių, nei vyras, nei moteris, niekuomet taip sunkiai ir sąžiningai nesistengė sukurti lygiaverčius santykius su manimi kaip tai daro Endis. Jis ryte verda kavą, keičia tualetinį popierių ir visuomet gamina maistą. Tai kodėl gi aš jaučiuosi taip, lyg būčiau pardavusi savo sielą tuomet, kai paklūstu jo norui atsiklaupti “keturiomis” lovoje?
Aš galvoju apie persikraustymą į kitą šalies kraštą, kad palaikyčiau Endį darbe ir galvoju, ar tokiu būdu aš neišduodu seserijos? Kai jis palieka kavos puodelį vonioje ir aš pradedu garsiai šaukti apie tai, kad aš paskui jį netvarkysiu, o tai yra labai juokinga, jeigu nebūtų taip graudu - juk aš atlieku žymiai mažiau nei pusę namų ruošos darbų. Lovoje mes sutarėme, kad jis yra vyras, o aš esu moteris tradiciniu būdu, o “realiame” gyvenime mes esame lygūs. Ar tai blogai? Tai mums patinka, tai mus jaudina – ar tai taip blogai?
Mane taip pat į dalis plėšo Endžio paradoksai. Jis yra vyras, kurį išaugino mama, kuriam moters įvaizdį didžiąja dalimi suformavo trys seserys, kurios yra protingos, daug pasiekusios gyvenime moterys – ir nei viena iš jų nėra lesbietė, kaip aš kartais žaismingai pajuokauju vakarėliuose, liaupsindama Endžio feministinius bruožus.
Jis yra vyras, kuris žavisi mano profesine sėkme nepaisant to, kad jo karjeros net ir žymės greitai neliks, kuris giriasi savo draugams mano atletiniais pasiekimais, kurio netrikdo faktas, kad aš esu jo ūgio ir uždirbu dvigubai daugiau nei jis. Tačiau jis yra vyras, kuris man paaiškino, kad savo disertaciją apie kaubojus ir indėnus rašė todėl, kad “ieškojo vyriškų herojų”. Jis savo buvusius romanus su moterimis, jaunesnėmis už jį dešimčia metų, aiškino taip: “Na ką gi aš galiu pasakyti? Jaunos moterys nuogos atrodo tikrai labai patraukliai.”
Jis yra vyras, kuris man sako, kad nors ir nepritaria tokiam draugo elgesiui, jis jo neišdavė dėl to, kad buvo neištikimas savo žmonai, nes tai būtų jam kainavę draugystę. Jis turi draugų, kurie lankosi pas trečiojo pasaulio prostitutes ir niekuomet jiems nepasakė nei vieno prieštaraujančio žodžio.
Aš niekuo nesu įsitikinusi. Aš kovoju. Kas yra gerai? Kas yra įžeidu? Kur šiuose santykiuose susikerta ribos tarp asmeninių ir politinių reikalų, jeigu jos iš viso susikerta? Ar gali asmeniniai moters sprendimai nebūti politiniai? Aš buvau mokoma tuo netikėti. Man ramybės neduoda klausimai, kurių negaliu paklausti savo mamos: Ar aš vis dar esu feministė, jeigu maldauju jo mane išdulkinti? Aš kalta ne daugiau nei bet kuris vyras, mėginantis išsaugoti mitus apie tradicinius moters ir vyro vaidmenis.
Man liūdna, kad man reikalinga tokia paguoda. Man gėda, kad man reikia pasiteisinimo dėl savo sprendimų ar pasirinkimo. Argi visa feminizmo esmė neslypi idėjoje, kad moterys, kaip ir vyrai, turi teisę ir laisvę rinktis tokį vaidmenį, kuris joms patinka? Kodėl tuomet kai kurie pasirinkimai lygybės rėmuose atrodo svaresni už kitus?
Galiausiai aš tikiu, kad pagarba, atsidavimas ir meilė tarp manęs ir Endžio leis mums susikurti santykius, kurie bus iš tikrųjų lygiaverčiai, kurie parems pasirinkimo laisvę. Aš tikiu, bent jau teoriškai, kad man leidžiama būti paklusniai lovoje, dėvėti trumpus sijonus, kurie patinka Endžiui, nuvežti jo marškinius į valyklą ir kad aš galiu visa tai daryti be jokių kompromisų. Teoriškai aš žinau, kad nieko blogo tame, kad aš mėgaujuosi galingais mitais ir ritualais, kurie supa tokius, atrodo, paprastus veiksmus kaip leidimą Endžiui praleisti mane pro duris.
Tačiau susitaikymas su tuo, kas, aš tikiu, yra teisingas pasirinkimas man ir su tuo susijusių emocijų bei politikos pripažinimas yra sudėtinga užduotis – ir kova, kuria siekiu harmonizuoti visus konfliktuojančius supratimus savo ir Endžio viduje, tęsiasi. Aš žinau, kad kažkur visa tai egzistuoja – stiprybė ir pažeidžiamumas, feminizmas ir seksualinė laisvė, lygybė ir vyriškumas, moteriškumas ir galia.
