Visa laida čia.
Laidos vedėja svečiuojasi pas Ingą Šidlauskienę, kuri sako, kad ji seniai troško sode, kuriame vietos jau praktiškai nebuvo likę, pasodinti obelis, tačiau po jomis auginti ne veją ar laikyti juodą žemę, o puoselėti gėles. Pažeme susodintos melsvės, šiek tiek irisų ir keletą rožių kurios nebijo pavėsio. Obelys vidutinio augumo, tos pačios, kurios auga įprastuose soduose.
„Pavėsyje, kai prietema, geriausiai atrodo baltos rožės, jos tarsi švyti. Gėlės dvejopos. Vienas rinkausi tuščiavidures, kitas pilnavidurės, tačiau pastarųjų nesiūlyčiau rinktis, nes sunkūs žiedai nusvyra ir pasislepia tarp melsvių“, – aiškina sodo šeimininkė.
Kitoje sodo pusėje auginamos aukštesnės rožės, puošiančios dekoratyvinius vartelius. Nors jos ne vijoklinės, tačiau jas galima suformuoti pagal šeimininko pageidavimą.
Pasak L. Liubertaitės, Lietuvoje retai kada pavyksta užauginti vijoklines laipiojančias rožes ir jų nedengti žiemą. Šeimininkė prisipažįsta, kad kol gėlė buvo nedidelė, ją lenkė ir dengė, tačiau vieną žiemą surizikavo ir nenušalo net galiuko. Nuo tada rožė žiemoja. Per metus jis žydi vieną kartą.
„Aš nenoriu ravėti ir šitą darbą už mane padaro augalai, kurie užgožia piktžoles. Žinoma, kartais, kai rožės užauga milžiniškos, levandos irgi būna nustelbtos“, – aiškina sodininkė, tačiau ji įvardina ir savo klaidą.
Pastatė milžinišką medinę pergolę, augalai ją apvijo, bet per keletą metų medinis statinys tiesiog supuvo. Jį reikėtų iš karto statyti iš ilgaamžiškesnio metalo. Visgi pavyko rasti meistrą, kuris supuvusias detales pakeitė nepakenkdamas augalams.
Ant pergolės auga rožės, žydinčios ant antramečių ūglių. Šias gėles žiemai reikia dengti, nors jos ir pakankamai didelės ir tai padaryti sunku. Buvo metų kai ūgliai nušalo ir jos nežydėjo.
I. Šidlauskienė sako, kad statant pergolę reikia palikti kuo didesnius tarpus, nes kai augalai suauga paaiškėja, kad pro ją praeiti nebepavyks. Pas ją pačią padaryti ši klaida ir dabar tenka vaikščioti kitomis sodo vietomis, o pergolė liko tik puošmena.
