Balti, dryžuoti, raguoti, tirpstantys burnoje – kokių tik veislių, dydžių ir spalvų nerastume arbūzų ir melionų V. Rakauskaitės-Žukienės darže.
„Stebuklas, kad apskritai sulaukėme derliaus. Galvojau, kad nors keli arbūzai užaugtų, jau būtų džiaugsmo“, – pasakojo augintoja.
Iki pat liepos vidurio dėl šalto oro užsimezgę vaisiai nubyrėdavo. Tačiau vasaros antroje pusėje sušilus kaip pašėlę pradėjo augti.
Šiemet augintojams teko įdėti kaip niekad daug pastangų. V. Rakauskaitė-Žukienė derlių bandė saugoti dengdama didžiulį daržą plėvele, o išlindus saulei skubėdavo nudengti. Taip žaidė kone pusę vasaros. Teko net pačiai atlikti bitučių darbą – rankomis apdulkinti augalus.
„Šiemet buvo ekstremali situacija. Pamenu, arbūzų puoliau gelbėti per liūtį – pati grįžau visa permirkusi, net guminiai batai buvo sklidini vandens. Jeigu nebūčiau uždengusi, būčiau praradusi viską. Jei arbūzų šaknys užmirksta, augalas žūva. O šiemet kaip niekad daržai skendo“, – pasakoja V. Rakauskaitė-Žukienė.
Anot jos, arbūzams nereikia tiek drėgmės, kiek agurkams, nors jų pagrindą ir sudaro vanduo. „Melionai ir agurkai mėgsta drėgmę – galima juos laistyti kasdien, o arbūzai labiau kaip pomidorai, juos reikia retai, bet gausiai palieti“, – patarimais dalijosi ūkininkė.
Kiti arbūzų augintojai jai guodėsi, kad dėl per didelės drėgmės į augalus įsimetė ligos, tad šiemet derliaus praktiškai neturėję.
O jai pavyko surinkti visą toną arbūzų. Tiesa, pernai iš tokio paties daržo šeima išskynė net tris tonas saldžiųjų milžinų.
Neišgyveno tik lietuviška veislė
Iš visų 40 auginamų arbūzų veislių tik vienintelė – lietuviška ‘Kiemintai’ neišgyveno. Įprastai arbūzus šeima pradėdavo skanauti liepą, o šiemet tik rugsėjį pradėjo nokti.
Kai kurių veislių augintojai dar net neišragavo.
Pasak V. Rakauskaitės-Žukienės, daugelis nupjautų arbūzų gali išbūti iki dviejų mėnesių. Egzotiškus vaisius šeima augina sau – ko nespėja suvalgyti, verčia sultimis ar konservuoja. Gana dažnai savo sodyboje sulaukia svečių iš Panevėžio ar Vilniaus, Kauno, norinčių įsigyti ekologiškai augintų vaisių.
„Kai kurie guodėsi, kad nuo parduotuvėje pirktų arbūzų yra apsinuodiję, todėl ieško tik Lietuvoje ir be jokių trąšų augintos produkcijos. Mano vyras taip pat savo akimis matė, kad Ispanijoje arbūzai baigiami tręšti likus kelioms dienoms iki atsiduriant parduotuvių lentynose“, – pasakojo V. Rakauskaitė-Žukienė.
Arbūzų auginimu ji susidomėjusi prieš penkiolika metų, užklupus nesibaigiančioms inkstų ligoms. Gydytojai tuomet rekomendavo daugiau valgyti arbūzų. Tada Vilma ir pagalvojusi, o kodėl gi pačiai neužsiauginus šių vaisių.
Pradžia nebuvo lengva
Pirmais metais galėjo pasidžiaugti vos apelsino dydžio arbūzais, bet jų skonis išties buvo puikus. Arbūzus rajono gyventoja bandė auginti šiltnamyje, tačiau ten jiems taip pat nepatiko. Galiausiai suprato, kad to augalo daigų negalima sodinti į mažus vazonėlius – jiems reikia erdvės.
Taip pat gana dažna arbūzų augintojų daroma klaida, kad juos skubama gana anksti persodinti į dirvą. Tinkamiausias tam laikas – gegužės pabaiga ar birželio pradžia.
„Kol pradėjau suprasti, kaip užauginti gerą derlių, padariau daug klaidų. Bet be jų nebūčiau išmokusi, kaip sulaukti gausaus arbūzų ir melionų derliaus“, – sako V. Rakauskaitė-Žukienė.
Rado svajonių vietą
Į nuošalų vienkiemį moteris su šeima persikėlusi prieš keletą metų. Gimusi ir augusi Liūdynės kaime, baigusi mokslus liko gyventi Panevėžyje, tačiau, kaip prisipažįsta, mieste nesijautė gerai.
Vyrui vis sakydavo, kad svajoja gyventi nuošaliame vienkiemyje, apsuptame miškų ir ramybės. Tokiame atokiame vienkiemyje prabėgusi jos vaikystė pas močiutę.
„Po ilgų paieškų pagaliau tokią svajonių vietą radome. Daugiau niekur nenorėčiau keltis, ta ramybė man per daug patinka“, – šypsosi arbūzų augintoja.
Šeimai teko nemažai paplušėti, kol naujam gyvenimui prikėlė nugyventą šimtametę trobelę.
O šalia esantį sklypą pavertė svajonių daržu.
Žukų šeimos darže kasmet veši ne tik egzotiški arbūzai ir melionai, visiems įprastos daržovės.
V. Rakauskaitei-Žukienei patinka eksperimentuoti – ji bandžiusi auginti avokadus, granatus, citrinas, ananasus ir kitus egzotinius vaisius.
Tiesa, lietuviškas klimatas jiems nelabai tikęs.
Vilmos daržo pasididžiavimas, auginamas jau antrus metus, – iš Kinijos atkeliavę reto grožio paulovnijos medžiai.
Šie medžiai džiugina ne tik įstabiu žiedų grožiu, bet ir iki metro dydžio lapais. Per metus medis gali išaugti iki dviejų metrų aukščio.
Augintoja kiek nerimaujanti, ar šie egzotiški medžiai ištvers lietuvišką žiemą, bet nors jau žinanti, kaip tokius užsiauginti iš sėklų, kurios mažesnės net už petunijų.
Paulovnijos medžiai auginami ne tik dėl savo grožio, bet ir dėl vertingos medienos: iš jos gaminami baldai, smuikai.
„Nežinau, kaip seksis, bet man pačiai toks iššūkis labai įdomus“, – šypsosi V. Rakauskaitė-Žukienė.
