Mokslų daktaras kaime prie Alytaus surinko 700 augalų kolekciją: tarp jų – Lie­tu­vo­je ypa­tin­gai re­tai su­tin­ka­mi au­ga­lai

Di­dis že­mai­tis Si­mo­nas Dau­kan­tas sa­vo vei­ka­le „Dar­bai se­no­vės lie­tu­vių ir žemai­čių“ įra­šė to­kius žo­džius: „Kas ga­li bū­ti mei­lin­ges­niu žmo­gui, kai­po il­sė­tis po tuo ąžuo­lu, lie­pa ar kle­vu, po ku­riuo jo bo­čius taip pat nu­var­gęs il­sė­jos.“

Ki­tas že­mai­čių švie­suo­lis Dio­ni­zas Poš­ka įkū­rė pir­mą­jį Lie­tu­vo­je vie­šą­jį mu­zie­jų. Ir ne bet kur, o ąžuo­lo ka­mie­ne, Baub­ly­je. Pa­so­din­tas Bi­jo­tuo­se ap­link Baub­lius ąžuo­lų par­kas įkve­pia vil­tį pa­ma­ty­ti ir at­gims­tan­čią vi­sa­ver­tę mū­sų et­ni­nę kul­tū­rą bei tau­tos dva­si­nes ver­ty­bes.

Dar vie­na ga­lin­gų­jų ąžuo­lų bu­vei­nė – Su­val­ki­jo­je, Ož­ka­ba­liuo­se, ša­lia tau­tos pa­triar­cho Jo­no Basana­vi­čiaus gim­to­sios so­dy­bos pa­so­din­tas Lie­tu­vos tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­nas ir At­kur­tos Lietuvos vals­ty­bės Šimt­me­čio gi­rai­tė. Dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų darbš­čių žmo­nių dė­ka šla­ma pasodintos gi­rai­tės, akį džiu­gi­na par­kai, so­dai.

Įspū­din­ga au­ga­lų ko­lek­ci­ja ga­li džiaug­tis bei di­džiuo­tis ir Dzū­ki­ja – vi­sai ša­lia Aly­taus, Bal­nin­kų kaime, Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jo­je, den­dro­lo­gas dr. Lai­mu­tis Ja­nuš­ke­vi­čius įkū­ręs Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mą, ku­ria­me au­ga per 700 įvai­riau­sių au­ga­lų rū­šių ir veis­lių.

Šia­me ar­bo­re­tu­me yra Lie­tu­vo­je ypa­tin­gai re­tai su­tin­ka­mų au­ga­lų, kaip dvi­skiau­tis gin­kme­dis, tridyg­lė gle­di­či­ja, ka­tal­pa, gels­va­žie­dis tulp­me­dis, ir la­biau ži­no­mų įvai­rių jaz­mi­nų, par­ko ro­žių, kukme­džių, bu­kų ir kt.

Įvai­riais au­ga­lais ir me­džiais ap­so­din­ta kal­vo­ta, apie 5 hek­ta­rų te­ri­to­ri­ja. Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mas Balnin­kuo­se pra­dė­tas kur­ti Lie­tu­vos den­dro­lo­gų drau­gi­jos ini­cia­ty­va 1995 me­tais. Tuo­me­ti­nis Kau­no bo­ta­ni­kos so­do Den­dro­lo­gi­jos sky­riaus va­do­vas L.Ja­nuš­ke­vi­čius sa­vo so­dy­bo­je jau bu­vo su­rin­kęs apie 400 su­me­dė­ju­sių au­ga­lų rū­šių ir de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų ko­lek­ci­ją, ku­ri bu­vo kau­pia­ma nuo 1978 me­tų. Ji ir ta­po ku­ria­mo ar­bo­re­tu­mo pa­grin­du.

Ku­riant ar­bo­re­tu­mą bu­vo sie­kia­ma pra­tur­tin­ti pa­ly­gin­ti skur­džią šio re­gio­no introdu­kuo­tą dendroflorą, nes Pie­tų Lie­tu­voje kol kas netu­rėta nei bo­ta­ni­kos so­dų, nei ar­bo­re­tu­mų, ne­daug čia bu­vo ir se­nų­jų dva­rų par­kų. Ko­lek­ci­jos kur­tos pa­gal ekolo­gi­nį-de­ko­ra­ty­vi­nį prin­ci­pą: au­ga­lai bu­vo sodi­na­mi, at­si­žvel­giant į jų de­ko­ra­ty­vi­nes ir ar­chi­tek­tū­ri­nes sa­vy­bes, kraš­to­vaiz­di­nius el­dy­nų kū­ri­mo ir for­ma­vi­mo prin­ci­pus bei vie­tos eko­lo­gi­nes ir mik­ro­kli­ma­ti­nes są­ly­gas.

Dr. L.Ja­nuš­ke­vi­čius – bu­vęs Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Sta­ty­bos ir ar­chi­tek­tū­ros fa­kul­te­to docen­tas, vie­nas iš Lie­tu­vos den­dro­lo­gų drau­gi­jos stei­gė­jų ir bu­vęs il­ga­me­tis jos pir­mi­nin­kas, Baltijos ša­lių den­dro­lo­gų aso­cia­ci­jos ir Lie­tu­vos kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tų są­jun­gos na­rys.

Dr. L.Ja­nuš­ke­vi­čius itin daug nu­vei­kęs den­dro­lo­gi­jos, de­ko­ra­ty­vi­nių žel­dy­nų kū­ri­mo ir tvar­ky­mo labui, dės­tęs den­dro­lo­gi­ją, so­dų ir par­kų me­no is­to­ri­ją, de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų pa­nau­do­ji­mo pagrindus, ke­le­to monog­ra­fi­jų, ne vie­nos kny­gos au­to­rius ir ben­dra­au­to­ris, ty­ri­nė­jan­tis Lie­tu­vos parkus, so­dų ir par­kų me­no is­to­ri­ją, den­dro­lo­gų drau­gi­jos moks­li­nio lei­di­nio „Den­dro­lo­gia Lithuaniae“ at­sa­kin­ga­sis re­dak­to­rius.

Ad­ven­to rim­ty­je, tam­siau­siu me­tų lai­ku, kai vi­sa gam­ta ap­mi­ru­si ir pagal se­no­lių pa­pro­čius ir draudimus šiukš­tu ne­ga­li­ma kirs­ti me­džių, su dr. L.Ja­nuš­ke­vi­čiu­mi kal­ba­me apie me­džio, au­ga­lo svar­bą ir vie­ny­bę su žmo­gu­mi, apie gam­tos slė­pi­nius ir jos įvai­ro­vę.

– Kas Jus pa­ska­ti­no do­mė­tis re­tai­siais au­ga­lais, ko­kia šio ke­lio pra­džia? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo vai­kys­tę, jau­nys­tės die­nas – kur gi­mė­te, ko­kio­je šei­mo­je au­go­te, ko­kias sa­vy­bes Jums įskie­pi­jo tė­vai?

– Gi­miau ir au­gau vi­sai ša­lia, gre­ti­ma­me Ei­no­rų kai­me. Ma­ma bu­vo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, o Tėve­lis – la­bai įvai­ria­pu­sis žmo­gus ir už­si­im­da­vo vis­kuo, kuo tik įma­no­ma... Bu­vo ir fo­to­gra­fas, ir mu­zi­kan­tas, vie­ti­nių kul­tū­ros na­mų me­no va­do­vas, chor­ve­dys, dra­mos ra­te­lio va­do­vas, pui­kiai piešė. Ir tai, to­li gra­žu, ne vis­kas, kuo jis gy­ve­ni­me už­si­im­da­vo…

Ga­li­ma bū­tų pri­dur­ti tik tiek, kad jau bū­da­mas 50 me­tų sėk­min­gai ne­aki­vaiz­džiai bai­gė tuo­me­ti­nį Vilniaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą ir li­ku­sius iki pen­si­jos me­tus sėk­min­gai mo­ky­to­ja­vo, dės­tė fi­zi­ką ir mate­ma­ti­ką. Ir tai, ko ge­ro, man bu­vo ge­riau­sias pa­vyz­dys, kaip rei­kia gy­ve­ni­me siek­ti sa­vų tiks­lų, kaip ga­li­ma įgy­ven­din­ti net ne­re­a­liau­sias sva­jo­nes. Tė­ve­lio dė­ka dar vai­kys­tė­je pa­mi­lau mu­zi­ką, išmo­kau gro­ti akor­de­o­nu ir šis po­mė­gis ma­ne ly­di vi­są gy­ve­ni­mą, pa­de­da sa­ve at­ras­ti tiek džiaugsmo, tiek ir liū­de­sio aki­mir­ko­mis. Ma­ma gi, kiek pri­si­me­nu, vi­sa­da mo­kė gy­ve­ni­me bū­ti nuosek­liam, vi­sus dar­bus už­baig­ti iki ga­lo, ne­mes­ti „ke­lio dėl ta­ke­lio“…

Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad šie pa­ta­ri­mai gy­ve­ni­me la­bai pra­ver­tė. O gam­ti­nin­ko ke­lią pa­si­rin­kau ne iš karto… Tė­ve­lis la­bai no­rė­jo, kad tap­čiau gy­dy­to­ju. Baig­da­mas Aly­taus 2-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą dar ne­tu­rė­jau tvir­tos nuo­sta­tos kuo gy­ve­ni­me no­rė­čiau bū­ti. Tai­gi, daug ne­gal­vo­da­mas, įsto­jau į tuo­me­ti­nio Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to Gy­do­mą­jį fa­kul­te­tą. Sėk­min­gai pa­bai­gęs du kur­sus, tre­čia­me kur­se, pra­si­dė­jus prak­ti­niams už­si­ė­mi­mams li­go­ni­nė­se, sa­vo pa­si­rin­ki­mu pra­dė­jau abe­jo­ti… Kiek pasikanki­nęs, po var­gi­nan­čių ne­mi­go nak­tų vis­gi nu­spren­džiau, kad be tvir­to pa­šau­ki­mo ge­ru gydyto­ju var­gu ar tap­siu, ir per­ėjau stu­di­juo­ti į tuo­me­ti­nės Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jos Miš­kų ūko fa­kul­te­to 2-ąjį kur­są. Kaip da­bar pri­si­me­nu, sun­kus tai bu­vo spren­di­mas – pra­ra­dau me­tus, bet… iš­lo­šiau gyve­ni­mą… Tuo ir da­bar la­bai džiau­giuo­si…

To­les­nį gi gy­ve­ni­mą, ga­li­ma sa­ky­ti, nu­lė­mė lem­tin­gas at­si­tik­ti­nu­mas – 1975 me­tais, bai­gus Miš­kų fa­kul­te­tą, bu­vau pa­kvies­tas dirb­ti į Kau­no bo­ta­ni­kos so­dą. Štai čia ga­lu­ti­nai ir su­dė­lio­jau vi­sus taš­kus sa­vo dar­bi­nė­je biog­ra­fi­jo­je. Bo­ta­ni­kos so­de dir­bau Den­dro­lo­gi­jos sky­riaus va­do­vu. Do­mė­jau­si vis­kuo – ša­lies in­tro­du­kuo­ta den­drof­lo­ra, kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tū­ra, so­dų ir par­kų me­no is­to­ri­ja, au­ga­lų eko­lo­gi­ja, ty­ri­nė­jau ša­lies dva­rų, tar­pu­ka­rio ir po­ka­rio me­tų par­kus… Nuo 2000-ųjų iki 2015-ųjų dir­bau pe­da­go­gi­nį dar­bą Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te, Sta­ty­bos ir ar­chi­tek­tū­ros fa­kul­te­te, Kau­no ir Kau­no miš­kų ir ap­lin­kos in­ži­ne­ri­jos ko­le­gi­jo­se. Vi­sus šiuos me­tus ne­ma­žai dė­me­sio sky­riau ir de­ko­ra­ty­vi­nių žel­dy­nų pro­jek­ta­vi­mui bei lei­dy­bi­niam dar­bui.

– Pa­ra­šė­te ne­ma­žai kny­gų, straips­nių, esa­te dau­ge­lio kny­gų ben­dra­au­to­ris. Ko­kios tai knygos, apie ką jo­se kal­ba­te?

– Vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, pra­de­dant stu­di­jo­mis Miš­kų fa­kul­te­te, do­mė­jau­si den­dro­lo­gi­ja, kraštovaizdžio ar­chi­tek­tū­ra, au­ga­lų eko­lo­gi­ja, dva­rų, tar­pu­ka­rio ir po­ka­rio me­tų par­kais… Tai­gi vi­si spaus­din­ti dar­bai bu­vo skir­ti bū­tent šioms te­moms. Džiau­giuo­si, kad pa­vy­ko įgy­ven­din­ti vi­sus pla­nus, ku­riuos kaž­ka­da sau kė­liau dar­bi­nės veik­los pra­džio­je: iš­leis­tos 3 kny­gos apie ša­lies dva­rų, tar­pu­ka­rio ir po­ka­rio me­tų par­kus, 4 kny­gos den­dro­lo­gi­ne te­ma­ti­ka, dau­gy­bės kny­gų bu­vau bendraau­to­ris, vy­riau­sia­sis ar­ba at­sa­kin­ga­sis re­dak­to­rius. Šia te­ma­ti­ka pub­li­ka­vau apie 100 mokslinių ir per 200 moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo straips­nių, da­ly­va­vau dau­ge­ly­je tarp­tau­ti­nių ir respublikinių kon­fe­ren­ci­jų. Lei­dy­bi­ne veik­la dau­giau ar ma­žiau už­si­i­mu ir da­bar. Tu­riu dar šio­kių tokių pla­nų ir vi­liuo­si, kad pa­vyks juos įgy­ven­din­ti.

– Ko­kiais au­ga­lais, au­gan­čiais Jū­sų ar­bo­re­tu­me, la­biau­siai džiau­gia­tės ir di­džiuo­ja­tės? Papa­sa­ko­ki­te apie juos.

– Vi­si ar­bo­re­tu­me au­gan­tys au­ga­lai man bran­gūs ir mie­li, nes vi­sus juos pats so­di­nau, skie­pi­jau, pats pri­žiū­rė­jau ir puo­se­lė­jau. Iš­skir­ti gal­būt ga­lė­čiau tik to­kias re­lik­ti­nes me­džių rū­šis, kaip tė­vų sody­bo­je au­gan­tis dvi­skiau­tis gin­kme­dis ir ar­bo­re­tu­me ve­šin­ti tik­ro­ji me­ta­sek­vo­ja bei ir so­dy­bo­je ir ar­bo­re­tu­me au­gan­tys gels­va­žie­džiai tulp­me­džiai. Pa­va­sa­rį vi­sa­da pa­si­džiau­giu pra­žys­tan­čio­mis mag­no­li­jo­mis ir ga­na gau­sia (40 rū­šių ir veis­lių) aly­vų ko­lek­ci­ja. Va­sa­rą nuo­sta­biais spal­vin­gais žiedais pa­si­puo­šia par­ko ro­žės... Šiems au­ga­lams iš tik­ro esu ne­abe­jin­gas ir, pro­gai pa­si­tai­kius, visa­da pa­pil­dau jų ko­lek­ci­jas…

– Ar mei­lę gam­tai, re­tie­siems au­ga­lams įskie­pi­jo­te sa­vo vai­kams, ar per­duo­si­te anū­kams?

– Duk­re­lė Ais­tė gy­dy­to­ja, įdo­miau­sia tai, kad pats jai ir pa­ta­riau stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, nors kaž­ka­da iš me­di­ci­nos stu­di­jų ir pa­si­trau­kiau. Gam­ti­nin­ko ke­lią pa­si­rin­ko sū­nus Ar­tū­ras. Jis, kaip kaž­ka­da ir aš, bai­gė Miš­kų fa­kul­te­tą ir už­si­i­ma de­ko­ra­ty­vi­nių žel­dy­nų pro­jek­ta­vi­mu ir šių pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mu, kar­tu dir­ba­me prie dva­rų par­kų re­no­va­ci­jos pro­jek­tų. La­biau­siai džiau­giuo­si tuo, kad sū­nus su gražia sa­vo šei­ma įsi­kū­rė nau­jo­je so­dy­bo­je ša­lia mū­sų par­ko ir pa­de­da jį tvar­ky­ti ir pri­žiū­rė­ti.

Negausiais ar­bo­re­tu­mo gė­ly­nais rū­pi­na­si žmo­na Ri­ta. Par­kais bei de­ko­ra­ty­vi­niais au­ga­lais la­bai domi­si ir sū­naus žmo­na Ol­ga. Tad ne­abe­jo­ju, kad sū­naus šei­ma ir taps Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mo paveldė­to­jais, jo puo­se­lė­to­jais ir tvar­ky­to­jais. No­rė­čiau nuo­šir­džiai pri­si­pa­žin­ti, kad tuo be ga­lo džiau­giuo­si… Žmo­gaus gy­ve­ni­mas juk pa­ly­gin­ti trum­pas ir kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tas re­tai tu­ri galimy­bę pa­si­džiaug­ti su­ve­šė­ju­siais sa­vo kū­ri­niais. Tad ma­lo­nu ir ge­ra jaus­ti, kad tas kū­ri­nys pa­teks į ge­ras ran­kas, kad ne­bus už­mirš­tas ir kad kaž­kas to­liau tęs ta­vo pra­dė­tus dar­bus. O anū­kė­liai, kurių tu­ri­me net 6 (3 anū­kė­lės ir 3 anū­kė­liai) – nuo­la­ti­niai par­ko lan­ky­to­jai. Kar­tu su jais pri­žiū­ri­me au­ga­lus, mau­do­mės ir žve­jo­ja­me tven­ki­niuo­se. Kas ži­no, gal ir jie pa­mėgs gam­tą ir įneš sa­vo in­dė­lį į Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mą...

– Ko­kį Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mą no­rė­tu­mė­te ma­ty­ti po 20–30 me­tų?

– Na… 20–30 me­tų… ga­na il­gas lai­ko tar­pas… bent jau man… Ma­nau, kad Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mo ko­lek­ci­jos at­ei­ty­je dar šiek tiek augs, bet la­bai ne­daug, nes pa­na­šios pa­skir­ties gam­to­sau­gi­niuo­se ob­jek­tuo­se la­bai svar­bu iš­sau­go­ti ir at­vi­ras erd­ves, su­da­ran­čias ne tik ge­res­nes eko­lo­gi­nes są­ly­gas ko­lek­ci­nių au­ga­lų au­gi­mui, bet ir pa­ties ar­bo­re­tu­mo lan­ky­mui bei au­ga­lų ap­žval­gai. Per­spek­ty­vo­je čia pla­nuo­ja­ma au­gin­ti apie 900 įvai­rių eg­zo­ti­nių me­džių ir krū­mų rū­šių bei veis­lių. Di­des­nis dėmesys nu­ma­to­mas skir­ti to­kioms au­ga­lų gru­pėms (gen­tims) kaip aly­vos (Sy­rin­ga L.), mag­no­li­jos (Magno­lia L.), par­ko ro­žės. Ku­riant ar­bo­re­tu­mą bu­vo pla­nų, kad re­tos eg­zo­ti­nės me­džių ir krū­mų rūšys bus ne tik au­gi­na­mos ar­bo­re­tu­me, bet ir dau­gi­na­mos bei pla­ti­na­mos Pie­tų Lie­tu­vos re­gio­no de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se. Gai­la, kad dėl lai­ko sto­kos ir kai ku­rių ki­tų ob­jek­ty­vių prie­žas­čių iki šiol šių pla­nų įgy­ven­din­ti ne­pa­vy­ko… Šian­dien gi džiau­giuo­si, kad tai ruo­šia­si pa­da­ry­ti sū­naus šeima. Jų pa­stan­go­mis ar­ti­miau­siu lai­ku nu­ma­to­mi tvar­ky­ti ar­bo­re­tu­mo te­ri­to­ri­jos in­fra­struk­tū­ros elemen­tai, tven­ki­niai, til­te­liai, To­lu­pio upe­lio pa­kran­tės. Ša­lia ar­bo­re­tu­mo pla­nuo­ja­mas įkur­ti ir medelynas, ku­ris, ma­tyt, ir spręs ar­bo­re­tu­me au­gi­na­mų au­ga­lų dau­gi­ni­mo ir pla­tes­nio au­gi­ni­mo regio­no žel­dy­nuo­se klau­si­mus.

Ar­gi 20–30 me­tų – il­gas lai­ko tar­pas me­džiui ar me­džius my­lin­čiam, au­gi­nan­čiam, puo­se­lė­jan­čiam žmo­gui. Tik­rai ne... Juk lie­tu­vių tau­ta is­to­ri­jos tėk­mė­je bu­vo me­džia­gi­nės ir dva­si­nės me­džio kultūros kū­rė­ja. O gar­si lie­tu­vių kil­mės ar­che­o­lo­gė ir ant­ro­po­lo­gė Ma­ri­ja Gim­bu­tie­nė yra pa­sa­kiu­si: „Vi­sa, kas gy­va – že­mės ma­lo­nin­gu­mo įro­dy­mas. Kiek­vie­nas že­mės pa­gim­dy­tas daik­tas skli­di­nas jos su­teik­tos gy­vy­bės jė­gos. Me­dis, gė­lė, ak­muo ir žmo­gus – vi­sa iš že­mės. Jie vi­si ku­pi­ni že­mės duo­tos jė­gos.“

Pro iš­puo­se­lė­tą par­ką, pro py­ra­gais kve­pian­tį me­dį (tik­ra tie­sa, taip kve­pian­tis me­dis tik­rai au­ga arbo­re­tu­me), pro itin se­nus lai­kus me­nan­čius re­lik­ti­nius au­ga­lus te­ka ne­di­de­lis, bet la­bai skaid­rus ir srau­nus, nie­ka­da ne­iš­džiūs­tan­tis To­lu­pio upe­lis. Per upe­lį – til­tas, pa­čių su­meist­rau­tas, jun­gian­tis Lai­mu­čio ir sū­naus Ar­tū­ro „val­das“. Sim­bo­liš­ka – te­ka Lai­mu­čio gy­ve­ni­mas tarp me­džių, tarp žmo­nių, tarp kny­gų ir mu­zi­kos. Nu­ties­tas til­tas – jung­tis tarp tė­vų, vai­kų, vai­kai­čių, tarp pra­ei­ties, da­bar­ties, at­ei­ties...

Kad tik te­kė­tų gy­ve­ni­mo upė, kad til­tais, jun­gian­čiais kar­tų kran­tus, ei­tu­me ar­čiau prie ošian­čio medžio, prie šil­dan­čios ug­nies, prie dir­ban­čio, ku­rian­čio, my­lin­čio žmo­gaus. Prie Ge­ro žmo­gaus...