– Nors daugeliui artišokai asocijuojasi su gurmaniškais patiekalais, man jis pirmiausia įdomus kaip gėlė. Bandžiau juos auginti pernai, tačiau nepavyko ir jie nepražydo. Daugiau pasidomėjęs sužinojau, jog reikia pasirinkti specialias, šaltesniam klimatui pritaikytas veisles. Be to, būtinas specialus paruošimas. Pirmaisiais metais artišokai nežydi. Tam, kad pagreitintum procesą, reikia, jog daigas vieną savaitę pabūtų žemesnėje nei 10 laipsnių temperatūroje. Tada jis ima „galvoti“, kad prabėgo žiema, prasidėjo nauji metai ir pražysta. Šiemet atlikau šią procedūrą ir sulaukiau pirmųjų žiedų.
Apie gėlių madas ir ryšį su augalais
Nors gėlių versle kraštietis sukasi dar visiškai neseniai, jau gali pasakyti, kur, kam ir kokios gėlės labiau patinka.
– Vilniuje, gal todėl, kad ten daugiau išeivių iš provincijos, labiau vertinamos lietuviškos skintos gėlės, kurias įsivaizduojame augančias močiučių darželyje. Sostinės gyventojams labiau prie širdies pastelinių spalvų žiedai. Kauniečiams prie širdies – ryškesnių spalvų Olandijoje užaugintos gėlės, nors ši tendencija po truputį taip pat jau keičiasi. Apskritai, provincijos gyventojai daugiau pageidauja egzotinių gėlių, o didmiesčiuose vis dažniau prisimenami mūsų kraštams būdingi žiedai.
Remigijus apie gėles, regis, galėtų kalbėti be sustojimo. Kiekvienas žiedas, daigas, lapelis jam – atskira visata.
– Kai tik yra laisva minutė, aš apeinu (kartais net kelis kartus per dieną) visas gėles. Žiūriu, kaip joms sekasi, ar neužpuolė kenkėjai, ar nereikia pagalbos. Emocinis ryšys su augalais tikrai yra. – Išlaikyti jį dviejų hektarų plote nėra lengva, tačiau aš labai stengiuosi. Kita vertus, tie prisilietimai, tas ryšys, stebėjimas, kaip augalas pereina visus vegetacijos etapus, – suteikia man jėgų dirbti toliau.
Saldūs lietuviški arbūzai
Remigijaus Laurinčiko ūkyje šiemet prinoko ne viena dešimtis arbūzų. Ir ne tik mums įprastos išvaizdos, bet ir geltonos spalvos su raudonu minkštimu ar žalios spalvos ir su geltonu minkštimu.
– Tiesą pasakius, dabar net negalėčiau pasakyti, kiek tiksliai veislių auginu… Viskas prasidėjo nuo to, kai feisbuke pamačiau Lietuvoje užaugintų arbūzų nuotrauką. Anksčiau bandžiau auginti juos šiltnamyje, bet neišėjo– užaugo kumščio dydžio ir per vasarą taip ir neprinoko. Jau buvau nuleidęs rankas, bet ši fotografija mane paskatino naujam eksperimentui. Arbūzus sėjau lauke į dirvą. Dalis buvo paprastos sėklos, dalis – skiepyti daigai, pirkti iš vieno augintojo. Buvo įdomu, ar derlius kuo nors skirsis. Skirtumas iš tiesų buvo. Skiepytų arbūzų vaisių ant vieno augalo buvo mažiau, bet jie buvo didesni. Vienas rekordininkas svėrė net 17 kg 600 g! Tie, kurie augo iš sėklų, buvo mažesni, tačiau jų buvo daugiau. Kalbant apie skonį, sultingesni ir saldesni buvo tie, kurie augo iš paprastų sėklų.
Paklaustas, ar Lietuvoje augančių arbūzų skonis skiriasi nuo užaugintų Ispanijoje ir atvežtų į mūsų prekybos centrus, vyras šypteli.
– Išsirinkti prekybos centre tikrai skanų arbūzą nėra paprasta. Juos visus skina vienu laiku, ilgai veža, tad vienas gali būti labiau prinokęs, kitas mažiau. Kai augini pats, stebi augalą ir pats gali kontroliuoti, kada yra pats optimaliausias skonis.
Mano auginti arbūzai skanūs, sulaukiu daug liaupsių ir iš žmonių, kurie juos ragauja, tačiau kokio nors esminio skonio skirtumo nuo atvežtinių nėra. Čia svarbiausias veiksnys yra šviežumas. Nuskintą arbūzą galima laikyti maždaug mėnesį, tačiau pats sultingiausias ir skaniausias – ką tik nuskintas.
Prinokusio arbūzo paslaptys
– Atpažinti, ar arbūzas yra prinokęs – tam tikras menas, – tikina Remigijus. – Yra keli požymiai, kurie tai nurodo. Jei arbūzas auga lauke, ant jo kotelio prie pat vaisiaus yra mažas ūselis ir lapelis. Jei jie abu nudžiūvę – tai vienas iš požymių, jog jis prinokęs. Kitas požymis (tiesa, dažnai – apgaulingas) – garsas. Pastuksenus arbūzą turi girdėtis duslus garsas, tarsi viduje būtų kiaurymė. Bene tiksliausias požymis – cukraus dėmė. Taip vadinama ta arbūzo vieta, kuri guli ant žemės.
Jei ten susiformavusi geltona dėmė – vaisius prinokęs. Tačiau šį požymį reikia tikrinti paskutinį. Reikalas tas, kad, pajudinus arbūzą, sustabdomas jo augimas. Vaisius prinoks, tačiau daugiau nebeaugs. Augimas – taip pat vienas iš prinokimo požymių. Kol matote, kad arbūzas auga, „pučiasi“, geriau jo neliesti.
