Norint gauti kokybiškos produkcijos (mėsos, pieno, vilnos), reikia gerai subalansuoti pašarus. Pagrindinis pašaras šiltuoju sezonu – ganyklinė žolė. Specialistai tik nerekomenduoja avių ganyti miškuose ir užliejamose pievose, nes jos gali susirgti fasciolioze (helmintine) liga. Tiek šieno, tiek žolės avys suėda tikrai daug.

Pagal vitaminų ir mineralų kiekį jauna žolė prilyginama koncentruotam pašarui, tačiau avims reikalinga ne tik žolė, bet ir stambūs pašarai, medžių ir krūmų lapai. Joms reikia duoti sultingųjų ir koncentruotų pašarų.

Silosas – antras pašaras po žolės. Geriausiai pasisavinamas kukurūzų silosas, sumaišytas su ankštinių žolių silosu. Avis šeriant tokiu pašaru, kyla jų produktyvumas.

Šienas – universalus pašaras visiems žolėdžiams. Jo maistingumas priklauso nuo žolės rūšies ir pašaro ruošimo laiko. Ypatingu maistingumu pasižymi šienas iš dobilų, liucernos ir kt. ankštinių augalų.

Šakniavaisiai ir moliūginių šeimos daržovės, pašariniai burokai, moliūgai, morkos naudojami kaip mineralų ir vitaminų šaltinis.

Produkuojančioms avims į racioną svarbu įtraukti koncentruotų pašarų. Tai grūdinės kultūros (avižos, kviečiai, miežiai, kukurūzai), ankštinės (vikiai, soja, žirniai), sėlenos, išspaudos (saulėgrąžų, sojų). Koncentruotuose pašaruose yra daug baltymų, mineralų, krakmolo, riebalų.

Vertinant maistingąsias medžiagas, šiaudai užima paskutinę vietą iš visų avims šerti naudojamų pašarų. Geriausiai naudoti ankštinių kultūrų šiaudus, taip pat tinka ir grūdinių kultūrų šiaudai (avižų, kviečių ir kt.). Šiaudai greičiau suvirškinami, kai jie yra susmulkinami iki 2–3 cm.

Šienainis – jauna žolė, išdžiovinta iki 50 procentų ir hermetiškai užkonservuota tam tikrose talpose.

Kad netrūktų mineralų

Mineralų trūkumas pašare turi neigiamos įtakos avių sveikatai ir produkcijai. Sumažėja kerpamos vilnos išeiga, priesvoriai, padidėja infekcinių susirgimų rizika. Vienai aviai per parą reikia 10–15 g mineralinių priedų. Visus metus avys turi gauti druskos, maždaug 3 kg vienai aviai per metus.
Svarbu atskirais avių auginimo laikotarpiais joms duoti baltyminį pašarą.

Sezoniniai racionai ir šėrimo normos

Avių racionas ir šėrimo normos priklauso nuo metų laiko. Kad būtų užtikrintas jų augimas ir sveikatingumas, reikia dvylikos maisto medžiagų, Pagrindiniai mikroelementai: kobaltas, fosforas, kalcis, cinkas.

Pavasarį, pereinant iš tvartinio į ganyklinį laikotarpį, avys prie jaunos žolės turi būti pratinamos pamažu. Kai tik pradeda dygti jauna žolė, rekomenduojama jos įdėti į šėryklas. Pirmą ganymosi savaitę į šėryklą reikia įdėti ir nedidelį kiekį šieno. Taip galima išvengti diarėjos, nes pašarai bus keičiami palaipsniui.

Šėrimas pavasarį:

dieną – žolė;

vakare – šienas;

koncentruoti pašarai 300–700 g / parai;

laižomoji druska.

Racionas vasarą:

Pagrindinis pašaras – žolė. Ji sudaro 90 proc. raciono: dienos metu – ganykloje, naktį – šviežiai nupjauta. Šėrykloje aviai taip pat papildomai duodama po 1 kg šieno ir 200 g koncentratų.

Racionas rudenį

Rudenį žolės maistingumas mažėja, todėl vasaros pabaigoje papildomai jau reikėtų duoti šakniavaisių, moliūginių šeimos daržovių, šieno.

Šėrimas rudenį:

žolė ganykloje;

vakare – šienas (3 kg / aviai);

daržovės iki 3 kg;

druska.

Racionas žiemą:

Pagrindinis pašaras – šienas (nuo 1 iki 1,5 kg) ir silosas (po 2–3 kg / aviai). Jis turėtų sudaryti apie 4 kg / aviai. Papildomai į šėryklas rekomenduojama įdėti daržovių, vaisių (3–4 kg / aviai), koncentruotų pašarų (nuo 100 g iki 300 g / aviai).

SVARBU: žiemą avims galima duoti ir šiaudus, tik juos reikėtų susmulkinti ir nuplikyti. Taip paruoštus šiaudus noriau ėda avys, ir jie yra greičiau suvirškinami. Visais metų laikais itin svarbu duoti pakankamai šviežio geriamo vandens. Vienam kg pašaro reikėtų 2–3 l vandens.

Parengta pagal užsienio spaudą