Miško savininkai jau vengia kirsti senus medynus – miško kirtimo ir atsodinimo sąnaudos didesnės už medienos, dažniausiai tinkamos tik malkoms, vertę.
Tenka konstatuoti, jog niekais virta kelių kartų miškininkų darbas.
Netvarkomas turtas nyksta
Miškų pardavimo platforma „Miško aukcionas“, administruojančios miskoaukcionas.lt, direktorius Tadas Palaima apgailestauja, jog labai dažnai miško savininkams tenka pasakyti, kad jų turtas prarado vertę, nes miške dauguma medynų perbrendę. Pasak T. Palaimos, ne visi tuo patiki.
„Kai kurie savininkai mano, kad kuo miškas senesnis, tuo vertingesnis. Todėl išgirdę, jog mišką reikia parduoti arba kuo greičiau jame imtis ūkinės veiklos – valyti, vykdyti kelis dešimtmečius vėluojančius kirtimus, dažnai pareiškia, jog „miškas ne mėsa, nesupus“. Tai labai klaidingas manymas, nes perbrendę medynai pūva ir virsta – apdirbimui tokia mediena nebetinka. Žmogui tai didelis nuostolis“,- įsitikinęs T. Palaima.
„Taip jau yra, kad Lietuvoje žmonės į savo mišką nenuvažiuoja dešimtmečiais. Miškas yra vertingas turtas. Jį apleisti, nesirūpinti ir netvarkyti – blogas sprendimas. Jei nenori ar negali ūkininkauti miške – pavyzdžiui, dėl to, kad jis per toli, reikia mišką parduoti, kad jį tvarkytų kiti, suprantantys šį darbą ir norintys tą daryti, žmonės“,– aiškino T. Palaima.
Pasak jo, miškas toks pat turtas, kaip sodyba. Jei ją paliksi be priežiūros, apaugs dilgėlėmis, kas nors išdaužys langus, o po kelių metu gali rasti ir stogą įgriuvusį. Todėl nieko keisto, jei nuvažiavęs po dešimtmečio į savo mišką, randi daug supuvusių, išvirtusių, vėtrų išguldytų medžių.
Ir ąžuolai stovėdami miršta
Medžiai brandą pasiekia skirtingo amžiaus. Ąžuolai auga 120 metų, pušies mediena subręsta sulaukusi 100 metų, eglės – 80-ies, liepa, beržas, juodalksnis - 60-ies, o drebulyną galima kirsti ir po 40 metų. Valstybinius miškus tvarko medžių augimo dėsnius žinantys specialistai, o privačių miškų savininkai dažnai įsitikinę, kad kuo medis senesnis – tuo vertingesnis, todėl laiko mišką investicija į vaikų ir anūkų ateitį.
UAB „Dagmedis“, gaminančios ir apdirbančios medieną, vadovas Dalius Paulavičius tvirtina, jog taip mąstantys miško savininkai smarkiai klysta.
„Atsodintame ar savaime ataugančiame miške per metus priauga po 4 – 6 kub. m. medienos, o seno miško vertė kasmet mažėja, nes perbrendę medžiai pūva ir lūžta. Be to, prastėja medienos kokybė. Užuot pardavę gerą padarinę, apdirbimui tinkančią medieną, senus medžius parduoda tik malkoms. O jos šiuo metu labai pigios, todėl patiriami didžiuliai nuostoliai“, – dalijosi patirtimi D. Paulavičius.
Pūva net ąžuolai, tikina savo lentpjūvėje išskirtinai vien tik ąžuolinę medieną gaminančios įmonės vadovas. Pernai Anykščių rajone kirtę 160 metų ąžuolyną, „Dagmedis“ miško darbininkai įsitikino, jog peraugusių ąžuolų medienoje yra puvinio židinių.
„Medžiai gražūs, žaliuojantys, akys džiaugiasi į juos žiūrint, o mediena apdirbimui nebetinka. Todėl visus raginčiau apsispręsti, kam miškas auginamas: medienai ar grožiui. Miškas gali tapti sengire, kurioje šeimininkauja paukščiukai, žvėreliai, bet ūkiniuose miškuose reikia ūkininkauti protingai. Tokie miškai savininkui turi nešti naudą. Miškui sulaukus brandos, jį reikia kirsti – ne be reikalo mokslininkai nustatė medžių brandos amžių“, – sakė D. Paulavičius.
Daug perbrendusių medynų
Miškus prižiūrinčios ir medieną gaminančios įmonės vadovas pastebėjo, jog Lietuvoje yra daug brandos sulaukusių miškų. Įmonė kerta 70 – 80 metų lapuočių miškus, nors drebulynai subręsta sulaukę 40 metų, o savo vertę pradeda prarasti jau po dešimtmečio.
Tai ilgalaikė problema, nes, pasak D. Paulavičiaus, po 20 – 30 metų brandos sulauks ir gražieji Nemenčinės pušynai – juos taip pat teks kirsti.
„Iškirsti viso miško iškart neleidžia Aplinkos ministerijos patvirtintos kirtimų taisyklės, todėl nori nenori dalis medžių ateityje taps perbrendusiais. Vis dėlto, skirtingai nei daugelis kitų medienos apdirbėjų, manau, jog taisyklės yra geros. Kadangi vidutinė miško valda tėra apie 4 ha, suprantama, kodėl daugiau kaip 3 ha miško plynu kirtimu iškirsti neleidžiama. Toks miško plotas gali atželti savaime, iškirtus daugiau – žemė tiesiog užpelkėtų. Privačių miškų savininkai dar nėra tokie sąmoningi, kad patys galėtų reguliuoti kirtimus. Saugikliai yra būtini, todėl problemai išspręsti reikia laiko“, – mano D. Paulavičius.
Pasak miškus tvarkančio specialisto, visuomenė nepagrįstai bijo, jog Lietuvoje bus iškirsti visi miškai. Didelė jų dalis yra atsodinama, o likę – atauga savaime. Nors atrodo, kad miškas ilgai auga, jau po 15 metų kelmus ir avietynus perauga savaime ataugę jaunuolynai.
Trūksta kvalifikacijos
Vienintelė tikrai rimta problema – savininkai pamiršta savo turtą. Dauguma jų yra baigę vienos ar kelių dienų privačių miškų savininkams privalomus kursus ir nežino, kaip reikia tvarkyti mišką. D. Paulavičius įsitikinęs, jog miškininkystės patirties neturintiems miško savininkams geriausia būtų patikėti mišką tvarkyti specialistams, arba apsispręsti savo valdą parduoti.
„Ne veltui be miškotvarkos projekto neleidžiama vykdyti kirtimų, o projektus rengia specialistai, matantys ir žinantys, ką reikia daryti, kad miškas savininkui duotų naudą,“– sakė D. Paulavičius.
Ne tik ekonominė problema
Brandžių medynų plotai privačiuose ir rezerviniuose, nuosavybės atkūrimui skirtuose, dėl to menkai tvarkomuose miškuose, jau viršija valstybiniuose miškuose esančius plotus.
Miškininkų skaičiavimais, kasmet dėl ligų, vėtrų, išlaužų miškuose sunyksta apie 4 mln. kub. m. medienos – didžioji dalis brandžiuose ir perbrendusiuose miškuose, nes jie jautresni atmosferos reiškinių poveikiui. Išvartos byloja apie miškų savininkų neūkiškumą.
Tai ne tik ekonominė problema. Nors pripažinta, jog žaliaisiais planetos plaučiais vadinami miškai saugo nuo klimato kaitos, miške likusi mediena pūdama atpalaiduoja anglies dvideginį ir didina jo koncentraciją atmosferoje.
