Nors kai kuriems gyvūnams sniegas sunkina gyvenimą, gamta prisitaikė įvairiausiais būdais. Turime net tris žvėrelius, kurie jau pasipuošė baltais kailiniais, rašoma Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos pranešime.
Baltieji kiškiai, šermuonėliai ir žebenkštys tarsi susiliejo su sniegu ir tapo nepastebimi plėšrūnams. Sniegas užklojo lapų guoliuose miegančius ežius, miško paklotėje snaudžiančias lazdynines miegapeles. Purus apklotas saugo ne tik nuo šalčių, bet ir nuo plėšrūnų, pvz. lapių.
Urveliuose, požeminėse ertmėse, komposto krūvose užsnigti pavasario laukia driežai ir varliagyviai; o kas suskaičiuos, kiek smulkių gyvūnėlių: vorų, moliuskėlių, vabzdžių rūšių žiemoja po balta sniego danga.
Tiesa, nemiegantiems žvėrims sniegas apsunkina judėjimą. Miškinėms kiaunėms, lūšims žiemą ant pėdų užauga ilgi tankūs plaukai, todėl šie plėšrūnai negiliai klimsta sniege.
Baltieji kiškiai, bėgdami puriu sniegu, plačiai išskečia pirštus. Trumpakojai šernai žiemą juda du – tris kartus mažiau, nei kitu metų laiku, o per sniegą eina vorele, palikdami brydę.
Vilkai vienas paskui kitą pėdina pėda į pėdą. Esant giliai sniego dangai, žvėrys, taupydami energiją, neretai juda keliais, naudodamiesi žmonių valdomos technikos paliktomis provėžomis.
Gili žiema gamtoje kartais būna žiauri – vyksta natūrali atranka, išlieka stipriausieji. Vilkai lengviausiai pagauna silpniausias, sniege klimstančias stirnas. Giliomis žiemomis jos neretai peršąla. Mat ruošdamas sau guolį, įprastai žvėrelis nukapsto sniegą, lapus, šakeles ir žoles, o esant storai sniego dangai, to nepajėgia padaryti.
Kurtuvėnų regioninio parko istorijoje daug stirnų žuvo sniegingą 1995/1996 metų žiemą; tada rasta ir kritusių šernų. Tačiau žiemų, kai sniego danga siekia pusmetrį ar daugiau, Lietuvoje reta.
Žinoma, kad giliame sniege nakvynę randa kai kurie gyvūnai. Kai gausiai sninga ar smarkiai šąla, baltieji kiškiai rausia iki pusantro metro gylio urvus. Įdomu, kad urvuose sniege gali nakvoti ir vištiniai paukščiai: kurtiniai, tetervinai, jerubės. Esant dideliems šalčias ir pūgoms, čia paukščiai gali pasislėpti ir dieną. Pasak rusų gamtininko A.Formozovo, kiekvienai nakvynei jie kasasi vis naują urvelį.
Sniegas svarbus ir augalams. Žolinius augalus jis apsaugo nuo šalčio, po sniegu neiššąla žiemkenčiai. Purus sniegas sulaiko žemės šilumą, po jo sluoksniu temperatūra gerokai aukštesnė nei virš sniego dangos.
Miške sniegas ištirpsta vėliausiai. Pamažu tirpdamas jis ilgai drėkina žemę. Tai labai svarbu pavasarį, kai atšilus dygsta sėklos, prasideda vegetacija.
Yra sniego – bus ir žuvų. Pavasarį tirpsmo vanduo papildys upes, ežerus ir tvenkinius, nusekusius per besikartojančias vasaros sausras.
