Justė ne tik dirba savo pagrindinį miško apsaugos specialistės darbą, kuris apima platų spektrą veiklų – nuo miško priešgaisrinės apsaugos organizavimo iki neteisėtų veikų užkardymo, tačiau daug dėmesio skiria ir darbui su visuomene bei jaunimu, gražiausiais miškininkystės atradimais dalijasi savo socialinių tinklų paskyrose. Interviu su Juste Petrauskaite apie jauno žmogaus požiūrį į pasaulį, mus supančią aplinką, stereotipus, vertybes, paskatinusias pasirinkti miškininkystę, ypatingą ryšį su vaikais ir jaunimu, šiuolaikinės komunikacijos svarbą bei vertingas patirtis, įgytas dirbant miške.
Esate Valstybinių miškų urėdijos, Mažeikių regioninio padalinio miško apsaugos specialistė.
Papasakokite, kas įkvėpė pasirinkti tokį gyvenimo kelią?
Man, kaip ir kiekvienam augančiam vaikui, begalinę įtaką darė vaikystėje supanti aplinka. Užaugau pačiame miesto pakraštyje, kur pasiekti gamtą buvo itin lengva. Kieme – sodas, vaismedžiai, šiltnamiai. Kai buvau vaikas, visos mano tuometinės problemos stebuklingai pasimiršdavo sėdint krūmynais apaugusiame melioracijos kanale. Manau taip, per įvairias smulkmenas, meilė gamtai į mane ir įaugo.
Mokykloje norėjau būti psichologe, kinologe arba „kažkuo, kas susiję su biologija“. To „kažko“ paieškose atradau miškininkystės studijas. Man visada patiko iššūkiai, o perskaičius, kad miškininkystė – vyriška specialybė, mane tai sudomino dar labiau.
Turėjau keistą norą įrodyti, kad aš, būdama moteris, tikrai galiu būti gera miškininke. Neseniai su mama kalbėjau apie tai ir supratau, kad tokį požiūrį tikriausiai paveldėjau iš jos. Mama baigė „vyrišką“ statybų inžineriją ir parodė man savo pavyzdžiu, kad moterys gali būti moteriškos, tačiau tuo pat metu – ne ką silpnesnės už vyrus. Šiais laikais riba tarp „vyriško“ ir „moteriško“ darbo, mano nuomone, yra beveik išnykusi. Dar ir dabar retsykiais iš šalies išgirstu: „atsargiai, mergaite, tik nenusilaužk nagučių“. Po tokių žodžių tik ir norisi įrodyti, ką tie „nagučiai“ gali.
Kartais susiduriu su klausimu „Ar nebaisu miške?“. Žmonės nustemba išgirdę, kad į mišką einu viena. Juk mes dažniausiai bijome nežinomybės, o kai žinai, kas miške vyksta, supranti, kad bijoti ten nėra ko. Pasiklydus, blogiausia, kas gali nutikti – laiko gaišatis, tačiau šiais laikais ir tai sunkiai įmanoma, kai beveik kiekvienas kišenėje turim išmanųjį su GPS ryšiu.
Esate jauniausia VĮ VMU dirbanti miško apsaugos specialistė. Dirbti pradėjote dar studijuodama, su kokiais iššūkiais susidūrėte karjeros pradžioje, kas buvo sunkiausia?
Su Mažeikių regioniniu padaliniu susipažinau studijuodama Vytauto Didžiojo universitete bei atlikdama praktiką. Tuo metu į tai žiūrėjau kaip į eilinį nuotykį, buvo įdomu, kokie procesai čia vyksta, bet užsilikti neplanavau.
Mūsų padalinio vadovas Nerijus turi istoriją, kaip suprato, kad miškas man tinka. Praktikos metu jis pasiėmė mane drauge vykti į labai sunkiai prieinamą mišką. Reikėjo lipti per visokius kanalus, griovius, kur pinasi šakos tarp kojų, o vietomis dilgelės buvo aukštesnės už mane pačią. Eidamas vadovas (tuo metu – vyr. miškininkas) vis pagalvodavo, kad aš jau seniai nebeseku jo iš paskos, tačiau atsisukęs visada mane matydavo ramiai, tyliai einančią kartu paskui jį. Grįžus iš miško Nerijus nusprendė, kad „miškininkę iš manęs padaryti galima.“
Po studijų į gimtąjį Mažeikių miestą grįžti nenorėjau, bet prasidėjus COVID-19 pandemijai, gyvenimas pasisuko kitaip. Karjerą pradėjau dar studijų metu, tapusi priešgaisrinio bokšto sarge. Sargo darbas – vasarą, gaisringu laikotarpiu budėti 35 metrų aukščio priešgaisriniame bokšte virš medžių viršūnių, stebėti horizontą ir pranešti miškininkams apie pastebėtus dūmus. Į bokštą užlipti trukdavo apie 7 minutes, o jo kabina viršuje pakilus vėjui – siūbuodavo. Keista patirtis.
Vėliau tapau eigule. Būdama jauniausia padalinio darbuotoja, ėmiau dirbti su vienais iš vyriausių miškininkų, tarp kurių ir vyriausias mūsų padalinio darbuotojas – girininko pavaduotojas Jonas (vos pavydavau jį miške!). Ten mane labai mylėjo ir saugojo. Pamenu, žiemą prašydavo, kad parodyčiau rankas, ar dar nesušalau. Pritrūkus iššūkių, tapau kitos girininkijos girininko pavaduotoja. Lengva nebuvo, tačiau labai daug išmokau ir esu už tai be galo dėkinga Papilės girininkijos girininkui Dariui.
Tai, kas karjeros pradžioje atrodė kaip iššūkis, šiuo metu kelia juoką. Pavyzdžiui, reikėjo išmokti vairuoti didelį ilgą visureigį. Kaip sunku buvo suvokti automobilio dydį ir galimybes, kurią bekelės dalį galiu pravažiuoti, o kur geriau net nebandyti. Kartą taip bijojau važiuoti, kad tiesiog palikau automobilį, o kadangi miške manęs laukė, bėgau, kad būtų greičiau. Dabar prisiminus tą vietą, žinau, kad ir su dviem ratais varomu automobiliu būčiau lengvai pravažiavusi. Žiemą yra tekę ir nuo kelio nuslydus griovy gulėti, bet laimingai. Tokiose situacijose nėra labai smagu būti vienai, bet visada žinai, kad jei reikės, tikrai sulauksi pagalbos iš kolegų.
Šiuo metu esu miško apsaugos specialistė. Vėl naujas etapas, iššūkiai ir pamokos. Visko labai daug. Nuo miško priešgaisrinės apsaugos organizavimo iki neteisėtų veikų užkardymo, o greta pagrindinių funkcijų – darbas su visuomene ir jaunimu.
Kas padeda išspręsti kilusius sunkumus?
Puikūs kolegos ir tinkamas požiūris.
Nori rezultatų? Turi dirbti. Kažko bijai? Turi daryti, tai ko bijai, iki kol visos baimės pasitraukia. Taip gyventi kartais sunku, bet galų gale – smagu. Atsigręžus atgal pamatai, kiek daug kartų pats save nugalėjai ir žengei priekin.
Esu labai dėkinga visiems, kurie vienu ar kitu mano gyvenimo/karjeros momentu buvo greta manęs. Ilgiau ar trumpiau. Iš absoliučiai kiekvieno žmogaus kažką išmokau, ir nebūtinai apie miškininkystę. Apie gyvenimą. Aš labai nuoširdžiai myliu žmones, juk viso ko esmė yra žmogus. Jeigu būtų mano valia, kiekvieną rytą apsikabinčiau visus kolegas, pasikrautume visi energijos ir tik tada kibtume į darbus!
Kai esi jaunas ir nepatyręs, labai svarbu turėti šalia savęs žmones, kurie tavim tiki tada, kai nebetiki pats savimi ir pasako tau, kad viskas bus gerai. O tokių žmonių darbe sutikau ne vieną. Palaikymas – labai svarbu. Tai suteikia motyvacijos, o vėliau rezultatais dažniausiai nustebini pats save.
Tikrai didžiąją dalį darbo dienų važiuoju namo būdama laiminga. Man labai įdomu, kur esu dabar ir kas manęs laukia ateityje. Didžiausi iššūkiai galų gale virsta pamokomis, o pamokos – stiprybe.
Norėčiau, kad jaunas žmogus, skaitydamas šita tekstą, kažkur atrastų save. Jei turite baimių ar esate varžomi vienokių ar kitokių stereotipų – bandykit, eikit ir darykit. Gyvenimas gražus, ilgas, bet tuo pačiu ir trumpas. Būkit atviri naujumui ir tam, ko nežinot, tyrinėkit pasaulį aplink save ir savyje, nebijokit klysti. Svarbu, kad jums patiems su savimi nebūtų liūdna.
Ar miškininkystės sritis susiduria su iššūkiais, dėl kurių jauni žmonės vis mažiau renkasi šias studijas?
Jau kurį laiką jaunų žmonių ir vaikų klausiu – „ar pažįstate/žinote bent vieną miškininką?“. Teigiamo atsakymo dar negavau. Tada visada priduriu, kad jeigu kas ateityje dar kartą klaus – sakykite, kad pažįstate mane.
Kitas klausimas visada būna – „ar žinote, ką veikia miškininkai?“. Į šį klausimą retsykiais jau sulaukiu atsakymų, bet tikrai ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Jaunimas dažnai neįsivaizduoja, kas ta miškininkystė ir kas tas miškininkas. Mes vis dar esame per daug paslaptingi, tačiau kuo toliau, tuo labiau, tikiu, kad tampame atviresni. Kai rinkausi miškininkystės studijas, taip pat nepažinojau nei vieno miškininko ir nebuvau įsitikinusi, ką tas miškininkas daro, tačiau man pasisekė pataikyti būtent ten, kur reikėjo.
Pasakodama vaikams, ką gali veikti miškininkai, matau, kaip dažnai suspindi jų akys. Pamenu kartą pasakojant apie mūsų gerai žinomą medžių liemenų kenkėją žievėgraužį tipografą, vienas berniukas net išsižiojo. O su vyresniaisiais – jau kitaip. Vyresnėse klasėse sužinojus apie miškininkystę, tai nebesukelia tiek daug tyrų emocijų, o jei ir meilė gamtai nuo vaikystės neatsirado, ją įplieksti tampa daug sunkiau.
Be to, mes, jaunimas, dažnai esame komforto mėgėjai. Norime gražaus „ofisiuko“, kad spalvytės estetiškai derėtų ir kondicionierius geras būtų. O būti miškininku dažnu atveju reiškia tai, kad tavo biuras bus miškas, o tavo ergonominė kėdė – kelmas ar samanos. Tai – tikrai ne kiekvienam.
Kaip, jūsų nuomone, galima sudominti jaunąją kartą pasirinkti tokį gyvenimo kelią? Kuo ypatingas darbas miške?
Vienareikšmiškai – parodant, koks tai kelias. Kviesti jaunimą į mišką ir leisti pajausti, patirti miškininkystę gyvai. Aišku, svarbu nepamiršti socialinių tinklų, juk jaunimas tuo gyvena, o miškininką, besidalinantį savo nuotykiais socialinėje erdvėje, retai sutiksi.
Miškininko kelias labai įdomus, pilnas nuotykių ir iššūkių. Ar daug yra darbų, kuriuose eidamas atlikti savo užduočių, žolėje atrasi besislepiantį mažytį stirnos jauniklį, užlipsi ant pamesto elnio rago, ar aptiksi mažai pažįstamą Raudonosios knygos rūšį? Atradimų sąrašas dirbant miške – begalinis.
Jaunajai kartai reikia parodyti, kiek daug įvairių funkcijų miškininkas gali atlikti ir koks platus spektras veiklų, kur galima save realizuoti.
Būdama miško apsaugos specialiste neseniai skubėjote į pirmąjį gaisrą savo padalinyje. Kaip tuo metu jautėtės?
Pirmąjį ne tik kalbant apie šį gaisrų sezoną, bet pirmąjį apskritai mano gyvenime. Tos dienos vakarą kartu su kolega vykdėme priešgaisrinį prevencinį reidą. Prisipažinau jam, kad girdėjau, jog miško gaisro dūmai turi savitą kvapą, kurio aš vis dar nežinau. Svarstėm, kada gi aš tą kvapą sužinosiu. Prašiau net pabandyti man jį apibūdinti. Prisišnekėjau.
Reidas ėjo į pabaigą, jau važiavome link namų, mintyse mačiau save gulint minkštoje lovytėje, bet netikėtai kolega tolumoje pamatė kylančius dūmus. Mintys apie minkštą lovytę labai greitai pradingo. Supratau, kad namo dar greit negrįšiu.
Pati baisiausia viso įvykio dalis – važiuoti į gaisravietę, jos ieškoti. Atrodo, kad važiavome amžinybę, nors tai vyko tik kelias minutes. Ir vairuoti tokioje situacijoje ganėtinai keista. Atrodo, norisi lėkti kiek įmanoma greičiau, bet negali, neprotinga. Kaip kalbėdama apie miško baimę minėjau, kad žmonės bijo to, ko nežino, o tuo momentu mes važiavome ten, kur nežinojome, ką rasime.
Budintys darbuotojai gaisravietėje atsidūrė labai operatyviai, atvažiavo keli priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos automobiliai. Kai supratome, kad viskas kontroliuojama, liko tik džiaugsmas, kad atsiradome reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Labai įdomus jausmas – iš didelio nerimo į džiaugsmą, maišytą su nemažu nuovargiu. „Dabar jau žinosi miško gaisro kvapą, ar ne?“, – sako man kolegos.
Dirbdama miškininke taip pat nemažai bendraujate su moksleiviais, Jaunaisiais miško bičiuliais. Kartu dalyvaujate renginiuose, vedate pamokas, supažindinate su miškininkyste ir savo darbo ypatumais. Ką jums tai reiškia?
Labai įdomu pažinti skirtingo amžiaus vaikus. Įdomu stebėti, kaip skiriasi vaikų gebėjimai, suvokimas. Kiekvienai amžiaus grupei taikomos skirtingos strategijos, pasakojamos skirtingos istorijos. Bendravimas su vaikais visada pakelia nuotaiką ir leidžia tą pačią profesiją pamatyti vis iš skirtingų kampų. Pasakodama vaikams apie miškininkus, dažnai pati pradedu stebėtis, kiek iš tiesų mes daug įvairiausių atsakomybių turime. Juk miškininkas, galima sakyti, yra net 5 specialybės viename – ūkininkas, mokslininkas, policininkas, gaisrininkas ir kelininkas.
Savo socialiniuose tinkluose dalijatės akimirkomis iš kasdienio darbo miške – medžių sodinimas, inkilų kėlimas, užfiksuotas džiaugsmingai šuoliuojantis stirniukas. Kaip, jūsų nuomone, šiuolaikinė komunikacija prisideda prie profesijos populiarinimo? Galbūt žmonės, stebėdami jūsų keliamą turinį, susidomi ir miškininko darbu?
Šiuolaikinė komunikacija – raktas į jauno žmogaus pasaulį. Ne veltui sakoma, „jei tavęs nėra socialiniuose tinkuose – tavęs nėra visai“. Mano profilis nėra dedikuotas vien miškininkystei, jame skelbiu įvairius man gražius dalykus iš savo gyvenimo, bet klostosi taip, kad šiuo metu daugiausia grožio atrandu miškininkystėje. Gaunu įvairių žinučių apie savo dalijimąsi turiniu iš miško. Yra tokių žmonių, kurie prašo daugiau. Būtent dėl savo socialinių tinklų turinio, kartą gavau pasiūlymą pakalbėti vietinėje radijo stotyje. Tačiau tuo metu man pasirodė, kad vis dėl to man geriau sekasi pasakoti vaizdais, o ne kalbėti žodžiais.
Šiais metais dalyvavote Erasmus+ projekte „All You Need Is Earth“, kuris Lenkijos kalnuose suvienijo jaunimą iš kelių šalių. Buvote ne tik dalyvė, bet ir lietuvių komandos lyderė. Papasakokite apie šią kelionę. Kokių jausmų, patirčių, idėjų parsivežėte?
Į projektą išvykome labai spontaniškai. Keliavome dviese su geriausiu mokyklos laikų draugu. Projekto esmė – ekologinis švietimas. Tikėjomės parsivežti žinių apie ekologiją, o susiklostė taip, kad šis projektas įgavo visai kitą prasmę – daugiausia sužinojome apie jaunimą ir save pačius.
Projekte dalyvavo jaunimas iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Išvykome kaip dalyviai, tačiau prasidėjus projektui, pamatėme, koks amžiaus skirtumas tarp mūsų ir likusių dalyvių – buvome keleriais metais vyresni. Amžiaus skirtumas pasijautė vykdant įvairias užduotis. Atrodo, bandai kažką kurti kartu, o galų gale matai, kad vis tiek visi žiūri į tave ir laukia patvirtinimo, ar gerai atlikta viena ar kita užduotis. Tuomet teko persikvalifikuoti iš dalyvio į komandos lyderį. Kas man pasirodė įdomiausia, kad visi labai natūraliai priėmė mane tokioje rolėje, klausė manęs, o galų gale juokaudami pradėjo mane vadinti mama.
Vieną vakarą besikalbėdami su latviais, išgirdome klausimą, ar nesijaučiame labai seni, koks jausmas būti tokio amžiaus (net 25-erių metų!). Pasijautėme lyg fosilijos. Susimąstėme. Tikrai labai įdomus toks amžius. Kartais jautiesi per mažai patyręs, kad laikytum save visiškai suaugusiu ir ištikus bėdai ieškai „labiau suaugusio“ už save patį, bet tuo pačiu žinai per daug, kad gerai pritaptum prie jaunesnių už save. Bendrai nusprendėme, kad iš tiesų dabar viskas yra daug geriau, nei buvo anksčiau. Daugiau laisvės, mažiau kompleksų, apskritai gyvenimas vykstantis savo paties galvoje – daug ramesnis. Tada galutinai supratome, kokie mes jau esame „dideli“.
Vertingiausia patirtis – matyti, kaip kiekvieną dieną vis drąsiau jaučiasi jauni žmonės. Nuostabu, kai gali padėti jiems atsiskleisti – nebijoti klysti ir nebijoti būti savimi. Jausmas, kiek gali duoti naudos kitam, o kartais net būti sektinu pavyzdžiu, leido suvokti, kad tas neilgas nueitas gyvenimo kelias turi daug didesnę prasmę, nei atrodė prieš tai. Visa tai labai įkvėpė tolimesniam darbui su jaunimu, tad žinau, kad tai tikrai ne paskutinis tokio tipo projektas.
Galbūt jau turite kokią nors įsimintiniausią istoriją ar įvykį, nutikusį darbe, apie kurį galėtumėte papasakoti?
Galiu papasakoti jautriausią nutikusią istoriją, kuri yra susijusi su vaikais. Prisimenu dieną, kai pirmą kartą stebėjau, kaip gi tas darbas su vaikais atrodo, kaip mišką jiems pristato kolegos. Vykome prie ežero susitikti su Mažeikių Jievaro pagrindinės mokyklos, ugdančios vaikus su spec. poreikiais, Jaunaisiais miško bičiuliais. Žinojau, kad šie vaikai labai laukia susitikimo ir laukė kolegos Pauliaus, kuris jau daug metų vaikus supažindina su miško paslaptimis. Su Pauliumi atvykau ir aš. Mokinukės žiūrėjo į mane su nuostaba, baksnojo viena kitai alkūnėmis ir rodė į mane pirštais, nes buvo sunku patikėti – atėjo mergaitė miškininkė!
Po pamokėlės, ėjome gerti ant laužo verdamos miško gėrybių arbatos. Vaikų auklėtoja priėjo prie manęs ir pasakė, kad viena mergaitė norėtų mane apsikabinti. Nustebau, nes pamokėlę stebėjau iš šono ir visai nieko nepasakojau. Mergaitė pribėgo prie manęs ir stipriai apkabino. Taip apsikabinusios prastovėjome keletą minučių. Buvo labai keista ir tuo pačiu labai šilta. Mokinukė prasitarė, kad aš jai pasirodžiau labai miela, todėl jai labai reikėjo mane apkabinti. Po kiek laiko, atsisveikinant ir tariant paskutinius žodžius vaikams, ta pati mergaitė vėl pribėgo prie manęs ir dar sykį bei dar stipriau apsikabino. Įrėmusi galvelę į mane, ji ėmė tyliai verkti. Net nutirpau, paklausiau jos, kodėl verki, juk viskas gerai, o ji atsakė, kad jai tiesiog labai gaila, kad atėjo laikas atsisveikinti... Stovėjau be žado ir nežinojau, ką daryti, pažadėjau, kad tikrai dar susitiksime, nėra ko liūdėti. Tokio jausmo dar nebuvau patyrusi.
Tokia keistai maloni ir jautri situacija. Dažnai tai prisimenu. Tokiomis akimirkomis supranti, kiek daug mes galime duoti vaikams, patys kartais to net nesuprasdami. Kiek daug kartais reiškia paprastas buvimas kartu. Žinau, kad su šia mergaite dar ne kartą susitiksime. Žinau, kad ji manęs visada laukia.
