Šis augalas buvo įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau išbrauktas, nes nelogiška saugoti jau išnykusią rūšį, apie kurią neturima jokių duomenų vėliausiai nuo XIX amžiaus pradžios. Tačiau pastaruoju metu jie aptikti Žuvinto ežere. Geologijos ir geografijos instituto specialistai nustatė, kad
jie yra kelių šmtmečių senumo.

Į dugną nusėdo 1160–1300 mūsų eros metais

„Mes jau seniai žinojome agaro riešutus esant Žuvinto ežero dugne. Būdavo, iriesi per visai nusekusį Žuvintą, valties dugnas kone siekia dumblą, tada smarkiau grybšteli irklu ir išplaukia koks riešuto kevalas. Agaras yra tokia mistinė rūšis, todėl visada buvo galvosūkis: jei jau jis išnykęs, iš kur gi tie kevalai? Ir pastarosiomis dienomis šiuos gražius riešutų kevalus, kuriuos nufotografavome, graibšteliu ištraukėme iš Žuvinto ežero dugno. Sprendžiant pagal paieškos sėkmingumą, jų ne tiek jau mažai seklaus ežero dugne“, – pasakojo Žuvinto biosferos rezervato ekologas Arūnas Pranaitis.

Jam pavyko įkalbėti Geologijos ir geografijos instituto specialistus atlikti nuvežtų agarų riešutų kevalų analizę ir nustatyta, kad jie yra kelių šimtmečių senumo. A.Pranaičio teigimu, anglies izotopų analizė parodė, jog rasti agaro riešutai į Žuvinto ežero dugną nusėdo 1160–1300 mūsų eros metais:

„Bedeguonė dumblo aplinka ežero dugne leido išlikti maždaug mūsų valstybės senumo riešutams. O atrodo kaip visai švieži.“

Žuvinto biosferos rezervato ekologas Arūnas Pranaitis

Žuvinto biosferos rezervato ekologo pastebėjimu, ši vandens augalų rūšis Lietuvoje jau kadaise išnykusi, gretimose valstybėse, pavyzdžiui, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje yra pavienių radaviečių, tik kažin ar Latvijoje rūšis neintrodukuota – perkelta iš kitur. Europoje šis plūduriuojantis vandens augalas beveik visur retas. Kai kuriose Pietų Europos valstybėse jis auga gausiai.

Ar verta atkurti agaro riešutus ežere?

Plūduriuojantis agaras buvo įrašytas į ankstesnius Lietuvos raudonosios knygos sąrašus kaip saugotina ir reta augalų rūšis. Tačiau vėliau išbraukta, nes tapo nelogiška saugoti jau išnykusią rūšį, apie kurią jokių duomenų neturėta vėliausiai nuo XIX amžiaus pradžios.

Ar verta atkurti agarą Lietuvos ežeruose? „Seniai išnykusioms rūšims atkurti reikia labai svarių argumentų, o agaro atveju tokių trūksta. Nežinau, kokią vertę sukurtų agaro atkūrimas natūralioms ekosistemoms. Greičiausiai – jokios. Jei dar įvertinsime, jog Pietų Europoje jie kai kur tampa kone invaziniais, tai aš solidarizuojuosi su botanikų nuomone geriau nerizikuoti. Gali atsitikti taip, kad gali užkariauti ekosistemas kaip dabar Sosnovskio barščiai ar Kanadinės rykštenės. Tačiau privačiuose vandenyse, pavyzdžiui, akvariumuose, agarų įveisimo gal ir nesustabdysi. Yra ir mažiau aptarinėjamas agaro požymis. Tai riešutukai, kurie yra valgomi, sakoma, kad kepti, virti, žali, ir yra maistingi, gulėdami kūdros dugne gali būti mažiau malonūs. Ant tokio kelių centimetrų spyglio, kuris dugne gali gulėti dešimtmečius, geriau neužminti basa koja“, – apie agaro riešuto atkūrimą ir kai kurias jo savybes mintimis dalijosi A.Pranaitis.

Jis tvirtino žinantis, kad šių augalų turėjo kai kurie Lietuvos dvarininkai, dvaruose buvo ir kitokių egzotų, kaip antai povų, danielių, bet tai nelaikoma natūralia mūsų šalies fauna.

A.Pranaitis prisipažino nežinantis patikimų botanikų aprašymų, ar pastaraisiais šimtmečiais agaras buvo mūsų gamtoje: „Jei Pietų Lietuvoje esančiame Žuvinto ežere nerandama jaunesnių nei 750 metų senumo, kažką reiškia. Po to buvo mažasis ledynmetis su viso tūkstantmečio temperatūrų minimumais, ką žinai, kaip sekėsi agarui.“