T. Davainis sako, kad planų yra visokių. „Juk nesam dar seni, net penktos dešimties nepasiekėm, todėl dar galim planuoti ir rimtai padirbėti. Manau, kai sulauksim šešiasdešimties, bus galima sustoti ties tuo, ką susikūrėm“, – šypsosi ūkininkas.

Viskas prasidėjo nuo galovėjų

Vienas didžiausių Rokiškio rajono augalininkystės ūkių, įsikūręs Panemunėlio seniūnijoje, atsirado atsitiktinai – nei Tomas, nei Dangira žemės iš nieko nepaveldėjo ir net neplanavo pradėti ūkininkauti.

Kaip Tomas apie save sako, jis – grynas miestietis, „asfalto“ vaikas, gimęs ir augęs Rokiškyje, tad ir apie ūkininkavimą nieko neišmanė. Tiesa, Dangira gimė ir augo Bajoriškio kaime, visai netoli nuo dabartinio ūkio. Bet ir ji savo ateities su ūkininkavimu nesiejo.

Rokiškio ūkininkai

Nuo 16 metų draugavę jaunuoliai, vos pabaigę mokyklą, išvažiavo laimės ieškoti į užsienį, į Vokietiją. Ten įsidarbino dideliame mėsinių galvijų galovėjų ūkyje. Iš užsienietiško uždarbio pirmiausia Panemunėlio seniūnijoje nusipirko sodybą su 25 ha žemės sklypu. Tik ūkio dar neplanavo. Po to sugalvojo į Lietuvą atsigabenti čia dar retenybe buvusių galovėjų. „Įsigijom 33 galvijus. Pasisekė, nes tuo metu jiems pirkti gavom 50 proc. valstybės paramą. Atsigabenom galovėjus į sodybą ir galvojom ją kam nors išnuomoti, kartu ir galvijus prižiūrės. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – ūkininkavimo pradžią prisimena T. Davainis.

Įsigiję galvijų suprato, kad trūksta žemės – pradėjo ją supirkinėti ir 2005 m. įregistravo ūkį. „Iš pradžių ūkyje negyvenome, turėjome butą Rokiškyje ir iš ten važinėdavome. Paskui supratome – nieko iš to nebus, negali savo ūkyje lankytis kaip svečias“, – prisimena pirmuosius ūkininkavimo metus ir Dangira.

Taip šeima persikėlė į ūkį ir šios veiklos ėmėsi rimtai.

Mėsiniai galvijai netapo ūkio pagrindu

Iš pradžių ūkininkai planavo plėtoti mėsinę galvijininkystę, nes iš Vokietijos parsivežė ne tik galvijų, bet ir didžiulę patirtį, kaip juos auginti ir prižiūrėti. „Pasistatėm ir trijų šimtų vietų tvartą, tik ne galvijams jį dabar naudojam, o kaip sandėlį. Ilgainiui supratome, kad iš ekstensyvios veislės mėsinių galvijų ūkis neišsilaikys – nėra gerų mėsos kainų, o savikaina didelė, todėl neįmanoma užsidirbti. Norint rimčiau užsiimti mėsinių galvijų verslu, reikėtų keisti galovėjų veislę į intensyvesnę. Galovėjai lėtai auga, o vos 36 mėnesių galvijų mėsos kaina krenta – iki tokio laiko galovėjai vos spėja užaugti iki skerdžiamos brandos, todėl dabar jų auginimas tėra mums papildoma veikla. Beveik visus juos parduodame ne mėsai, o veislei“, – pasakoja T. Davainis.

Šiuo metu Davainių ūkyje ganosi apie 50 galovėjų. Škotijoje išvesti galvijai labai ištvermingi, nebijo šalčio ir nereiklūs pašarui. Taigi vargo su jais nėra daug, o ir darbininkai, pasibaigus lauko darbams, turi kuo užsiimti. Be to, jų pašarui gali panaudoti įvairias grūdinių kultūrų atliekas, todėl derinti augalininkystę su galvijininkyste verta. Bent kol kas Davainiai plėsti mėsinių galvijų verslo neplanuoja. Kol kas visos jų pastangos skiriamos augalininkystės ūkiui.

Rokiškio ūkininkai

Dirba neskaičiuodami valandų

Savo ūkyje Davainiai augina beveik visas kultūras: įvairius ankštinius, rapsus, kviečius, miežius. Ūkio žemės plyti ne tik Panemunėlio, bet ir Jūžintų seniūnijoje.

„Rokiškio rajone žemės nėra derlingos, nesvarbu, ką kokie žemėlapiai rodo. Kai pašnekam su pasvaliečiais, kur žemė kur kas derlingesnė, tai galim palyginti, kiek jiems, kiek mums reikia investuoti į žemę. Net išmokos už nederlingas žemes nedengia tų investicijų, o jei negausim išmokų, bus dar sunkiau“, – teigia ūkininkas, kartu paneigdamas mitą, esą ūkininkai labai gerai gyvena – gauna tiek išmokų, kad ir dirbti nereikia, o vis tiek skundžiasi.

„Jeigu paskaičiuotum, kiek valandų mes dirbam, kiekvienas tiek dirbdamas užsidirbtų. Ir dirbam sunkiai. Kai balandyje prasideda lauko darbai, iki lapkričio namuose esi svečias“, – pastebi ūkininkas.

„Darbų sezono metu vyrai tik grįžta iš laukų ir vėl keliasi“, – pritaria ir Dangira.

Kaupia rezervą prastiems metams

Net tiek daug dirbdami, ūkininkai negali užsitikrinti gero uždarbio. „Tai nestabilus verslas, labai priklausomas nuo gamtos, kurios nesuplanuosi. Pernai – nesibaigiantys lietūs, šiais metais – sausra. Jeigu ir kiti metai bus panašūs, bus labai labai sunku visiems ūkininkams. Net kai metai geri, negali atsipalaiduoti, turi prikaupti rezervą blogesniam periodui. Jeigu sulauksim trečių iš eilės prastų metų, baigsis visi rezervai“, – sakė ūkininkas.

Kartais, pasak jo, sumoki visiems atlyginimus, o pačiam nebelieka nieko. „Tik kad sotus esi ir sau dirbi. Pavyzdžiui, šiais metais visi atlyginimus gavo, o man neliko, nes šie metai buvo dar prastesni nei pernykščiai –dėl sausros praradom pusę ar net daugiau derliaus. Štai žieminiai javai – pasėjom 170 ha, o kūlėm tik 70 ha, kiti tiesiog lauke supuvo, o vasarinius sausra išdžiovino“, – pasakoja T. Davainis.

Be to, Lietuvos ūkininkams sunkiau konkuruoti, nes jie gauna mažesnes išmokas nei ES vidurkis, o, tarkim, javų supirkimo kainos visur vienodos.

Kai baigiasi sezonas, prisimena namus ir pomėgius

Žinoma, ir ūkininkams ateina ramesnis metas, kai gali atsipūsti. „Kaip tik toks metas ir prasideda. Lapkritį dar tvarkysime techniką, o jau gruodį skiriu šeimai, namams ir su džiaugsmu ramiai čia leidžiu laiką. Čia yra ką palopyti, nes namai lieka paskutinėje vietoje – vis ūkiui, ūkiui. Tai žemes supirkinėjom, kai perkopėm 500 ha ribą, pamatėm, kad naujo kombaino reikia. O gero kaina – apie 260 tūkst. eurų. Dabar turim du kombainus, o ir visą kitą reikalingą techniką. Kol kas nieko papildomai nereikia“, – pasakoja ūkininkas.

Įsigijus technikos, iškilo dirbtuvių problema. „Jau įsirengėm šildomas dirbtuves, todėl galim techniką susiremontuoti per žiemą, nebereikia laukti pavasario ir strimgalviais ją tvarkyti“, – džiaugiasi T. Davainis ir aprodo didžiules, šiuolaikiškai įrengtas dirbtuves bei lauke tebestovinčius kombainus.

Paklaustas, ar dabar jau galės skirti investicijų namams, Tomas šyptelėjo, kad gal kas liks iš būsimų gerų metų rezervo, nors Dangira tuo vyro pažadu labai suabejojo. „Labai laukiu, kada taip bus, bet vis atsiranda skubesnių ūkio poreikių ir namams vis nelieka“, – sako Dangira.

Vis dėlto nuveikta daug ir namuose. Senasis namas buvo atnaujintas, įrengti visi patogumai, atsirado du nauji priestatai, naujas stogas. Ūkininkai susitvarkė ir aplinką – priešais tyvuliuoja nemažas tvenkinys, kiemas sutvarkytas. „Visas kiemas atvežtinis. Čia buvo neišbrendami purvynai, nes žemės labai molingos, teko kiemą nukasti, privežti grunto“, – sako ūkininkas.

Pasibaigus darbų sezonui ūkininkai gali daugiau laiko skirti savo pomėgiams. Tomas – medžioklei, Dangira – mezgimui, augalams.

Rokiškio ūkininkai

T. Davainis yra Rokiškio rajono medžiotojų klubo „Alseta“ vadovas ir medžioja nuo pat 18 metų. „Ar gali būti kitaip medžiotojo sūnui?“ – pajuokauja ūkininkas ir prisipažįsta, kad Lietuvos miškuose yra nušovęs ne vieną trofėjinį žvėrį, na, tik vilko kol kas nepavyko. Ir Afrikoj dar nemedžiojo.

Dangira prisipažino nesunkiai išmokusi gaminti žvėrieną, ir tai tikrai nesunku. O žiemą mėgsta pasėdėti su mezginiu rankose. „Labai daug kojinių mums reikia, vos spėju megzti“, – juokauja moteris ir sako, kad dar vienas jos pomėgis – augalai, gėlės, daržovės. „Viską užsiauginu pati nuo sėklos“, – priduria Dangira.

Ūkis turi paveldėtoją

Tėvų pėdomis, panašu, pasuks ir vienintelis sūnus Domantas, dabar studijuojantis Aleksandro Stulginskio universitete agronomiją.

„Nevertėme ir nespaudėme sūnaus, kad rinktųsi tokį kelią. Pats suprato, kad yra sukurtas savas ūkis, savas verslas, todėl protingiausias sprendimas – grįžt ir dirbt sau, o ne svetimiems“, – sako ūkininkai.

„Jam jau reikės naujų ūkininkavimo žinių. Mums kol kas užtenka, bet jam jau nebeužteks, todėl pats pasirinko studijuoti agronomiją“, – sako T. Davainis.