Prisirinkti baravykų sausame dzūkiškame pušyne net ir pasibaigus sausrai nebūtinai pasiseks. Ten, kur jie auga kasmet, galite ir nieko nerasti, o jei netingėsite patikrinti visus šabakštynus, prisigrybauti gal ir pavyks, jei tik ten iki jūsų nuo ankstaus ryto nepražygiavo dar koks tuzinas grybautojų.
Vis dėlto savaitgaliais į Dzūkijos miškus jau traukia automobilių kolonos iš didžiųjų šalies miestų, miškuose aidi žmonių ir jų atsivežtų augintinių balsai. Čiabuviai, kuriems grybavimas – ne sportas ar pramoga, o pirmiausia papildomų pajamų šaltinis, tokiu turistų antplūdžiu toli gražu nesidžiaugia ir paklausti, ar dygsta grybai, tik purto galvą, kad neprisišauktų į miškus dar daugiau konkurentų.
Voveraičių supirkimo kainos svyruoja apie 5 eurus, o pirmos rūšies baravykų – 3. Retas grybautojas, atvežęs į supirktuvę pilną automobilio bagažinę grybų, išduos paslaptį, kur juos rinko. Vis dėlto kai kurie prasitaria nuo sausros nukentėjusius ir savaitgalį miestiečių nutryptus Dzūkijos miškus palikę ramybėje ir atradę, jog visai netoli, iškart už Lietuvos-Lenkijos sienos, plyti gerokai mažiau nugrybautos girios.
Tokias kalbas būtina patikrinti, ir nors pernai jau esu grybavęs Lenkijoje, ta patirtis dabar jau nieko nereiškia. Nes pernai buvo tokia lietinga vasara, kad grybai, kaip juokauja dzūkai, dygo net ant asfalto.
Iš Lazdijų rajono Kapčiamiesčio miestelio pasuku Berznyko kryptimi. Vingiuotas asfaltas prie pat sienos virsta duobėtu žvyrkeliu, o iš buvusios geležinės uždangos su spygliuotomis vielomis likusi tik miško proskyna ir vienišas tvoros stulpas. Vis dėlto miškas Lenkijos pusėje skiriasi nuo lietuviško. Jei pas mus vienodo amžiaus pušys, sodinamos, retinamos ir galiausiai nupjaunamos kaip kokie javai, tai Lenkijos pusėje giria gerokai įvairesnė: drauge su pušimis auga eglės, beržai, ąžuolai. O mišriame miške ne toks sausa, kaip pušyne, todėl sausros metais grybams čia sąlygos tinkamesnės.
Eksperimento sąlygas sugalvojau pats: valandą vaikštau po mišką, o nuskambėjus telefono žadintuvui grįžtu prie automobilio ir įvertinu, ką pavyko surinkti. Tačiau grįžti teko gerokai anksčiau, nes jau po pusvalandžio kibire netilpo baravykai. Iki termino pabaigos pripildžiau jį ir antrą kartą. Per 2–3 valandas laivai būčiau užpildęs automobilio bagažinę, bet tokio grybų kiekio mano šeima tiesiog nepajėgtų sudoroti ir tektų juos gabenti į supirktuvę. Grybaudamas kitapus sienos, Kapčiamiesčio girioje, jei pasiseka, tą patį kibirą užpildau maždaug per 2,5–3 valandas.
Kitų grybautojų lenkiškame miške sutikti nepavyko, tik miško keliuko pakraštyje pastebėjau automobilį su lietuviškais numeriais, o jau grįždamas namo pralenkiau dviračiu į Lietuvos pusę iš miško su laimikiu važiuojantį vyrą. Ir nė vieno lenko.
