Ūkininkų šeimoje gimusi, Lietuvos sporto universitete kineziterapijos studijas baigusi, šį darbą dirbant po pasaulį pakeliauti spėjusi jauna moteris puikiai pažino gyvenimo mieste ir kaime skirtumus. Pribrendus laikui apsispręsti R. Kanapeckienė miestą iškeitė į kaimą ir kartu su sutuoktiniu Gvidu jau aštuntus metus puoselėja mėsinių galvijų ūkį, rašoma pranešime.
Jaunų ūkininkų šeimą jau galima pavadinti daugiavaike – joje auga penkerių ir dvejų metų berniukai bei neseniai vienerių metų sulaukusi mergaitė.
„Jei sugrįžus gyventi į kaimą dėl to džiaugiausi pati, tai dabar džiaugiuosi galėdama čia auginti ir savo vaikus. Jie auga gryname ore, turi savo kiemą. Juos supa gamta ir gyvūnai. Galėsiu jiems parodyti, kaip su jais reikia bendrauti.
Mano vaikai, pamatę ant pieno pakelio nupieštą karvę, tikrai neklaus, kodėl čia pavaizduotas šis gyvūnas“, – prisiminusi vienos draugės papasakotą istoriją apie vaiko klausimą dėl ant pieno pakelio nupieštos karvės, juokiasi R. Kanapeckienė.
Savo stalui užsiaugintos daržovės, savų vištų padėti kiaušiniai, savo karvių pienas ir savo užaugintų galvijų mėsa – tai, ūkininkės teigimu, taip pat yra neabejotini gyvenimo kaime privalumai.
Svarbu išnaudoti pasitaikiusią progą
„Be, to man patinka leisti laiką su gyvūnais, aš juos myliu, todėl jų priežiūra man nėra darbas. Tarp savo auginamų galvijų galėčiau praleisti daug laiko. Man įdomu juos stebėti. Jie taip pat tave stebi, į tave reaguoja, bet neaiškina man, ką aš turiu daryti ir kaip elgtis. Tai – tarsi gyvūnų terapija, už kurią kiti eidami į zoologijos sodus moka pinigus.
Tai, kad ūkininkaujant reikia daug dirbti, aš taip pat nelaikau blogybe – fizinis aktyvumas nėra blogis, kurio reikėtų šalintis.
Pagrindiniai ūkininkavimo minusai yra laisvalaikio stoka. Tu neturi tiek laisvo laiko, kiek dirbdamas mieste, nes ūkis – tai ne darbo vieta, kur atidirbęs nustatytą valandų skaičių gali užverti duris ir mėgautis laisvalaikiu. Taip pat ir su atostogomis – galvijams nepasakysi, kad dabar aš išvykstu atostogauti ir pasimatysime po mėnesio.
Tačiau visus minusus galima paversti pliusais – svarbu ne pati problema, o požiūris į ją. Vakar prireikė tvarkyti aptvarus. Mes su vyru palikome vaikus artimųjų priežiūrai ir išvykome dirbti. Aš į šį darbą pažvelgiau, kaip į galimybę kiek pailsėti nuo vaikų ir „turėti pasimatymą“ su savo vyru.
Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Prasiblaškymu gali tapti ir eilinė išvyka į parduotuvę, jei tu pasimėgauji tuo momentu. O gali išeiti atostogų mėnesiui ir į darbą sugrįžti nepailsėjęs, jei tu tomis atostogomis nesimėgavai“, – sako R. Kanapeckienė.
Nusprendė tapti ūkininke
Pienininkyste besiverčiančių ūkininkų šeimoje užaugusi Rūta sako gerai žinojusi, koks nelengvas yra ūkininko gyvenimas. Nuo minčių ūkininkauti ją atkalbinėjo ir mama. Todėl baigusi mokyklą mergina pasirinko kineziterapijos studijas Lietuvos sporto universitete.
„Mėgstu gydyti žmones. Esu aktyvi ir neįsivaizduoju savęs dirbančios kabinetinį darbą. Kineziterapija buvo būtent tai, kas man tiko. Dirbau su krepšininkais, su futbolininkais, buvo daug kelionių.
Man patiko ši specialybė. Labai ją mylėjau. Tačiau susimąstyti privertė finansinė šios profesijos pusė. Sumokėjus mokesčius ir skyrus pinigų pragyvenimui iš atlyginimo praktiškai nieko nelikdavo. Supratau, kad netgi labai daug dirbdama aš neuždirbsiu tiek, kiek ūkininkaudama.
Keisti darbą paskatino ir šeimyninės aplinkybės. Vykti gyventi į miestą mano sutuoktinis nenorėjo. Pasitarusi su juo ir savo šeima nusprendžiau tapti ūkininke ir pasiėmiau jaunam ūkininkui skirtą paramą.
Taip nusprendusi kineziterapijos nemečiau. Ir toliau dirbau medicinos centre ir šį darbą derinau su ūkininkavimu. Pasitaikydavo ir taip, kad mano „darbo diena“ trukdavo 16 valandų – likdavo laiko tik miegui.
Kineziterapeutės darbas man teikė galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis, pasikrauti geromis mintimis ir gera energija. Kartu šis darbas tapo ir tam tikra saugos pagalve nėrus į visai kitą sferą – ūkininkavimą.
Ūkininkauti nusprendę žmonės iš tiesų bent jau iš pradžių turi turėti tokią saugos pagalvę arba atsarginį planą. Profesinis tobulėjimas taip pat davė savo vaisių – tapau medicinos centro, kuriame dirbu, bendrasavininke“, – apie savo karjerą pasakoja R. Kanapeckienė.
Neišvengė ir nesėkmių bei apgavysčių
Kuo verstis ūkininkaujant, Rūta ir Gvidas Kanapeckai apsisprendė neišradinėdami dviračio. Ir Rūtos, ir Gvido tėvai verčiasi pienininkyste.
„Mes nusprendėme verstis ne pienininkyste, bet mėsinių galvijų auginimu. Manėme, kad taip bus lengviau. Juk nereikia keltis melžti karvių ketvirtą valandą ryto, nereikia pas jas važinėti du kartus. Pakanka ir vieno karto.
Pamiegoti aišku galime ilgiau, tačiau vargo su mėsiniais galvijais ne ką mažiau. Kai karvės ima veršiuotis arba suserga, leki pas jas ir du, ir tris kartus per dieną“, – sako R.Kanapeckienė.
Jaunojo ūkininko parama pasinaudoję Kanapeckai įsigijo 20 angusų veislės telyčių ir vieną bulių.
Galvijus pirko su kilmės dokumentais. Kad buvo apgauti, jaunieji ūkininkai suprato, kai pasikvietė ekspertus įvertinti užaugintą prieauglį.
„Angusas turi būti arba rudas arba juodas ir gali turėti delno dydžio baltos spalvos dėmių. Mūsų užauginti buliukai turėjo kur kas didesnių dėmių, o kiti netgi buvo angusams netipiškos pilkšvos spalvos. Supratome, jog buvome apgauti.
Stokodami patirties savo gyvulius peršėrėme, todėl jie neišsiveršiavo, pirmais metais buvo daug kritimų. Visa tai kiek prigesino mūsų optimizmą, bet pradėtos veiklos nemetėme. Nusprendėme ieškoti išeičių iš susidariusios padėties mišrindami dalį savo bandos, įsigijome limuzinų veislės bulių. Mišrūnai pasirodė beesą stipresni ir atsparesni ligoms už grynaveislius angusus. Be to, jų mėsa labiau domino supirkėjus“, – sako R. Kanapeckienė.
Pasirinkimą apsprendė vietinės sąlygos
Pasak ūkininkės, jai gan keista, kad visame pasaulyje vertinama angusų mėsa nėra Lietuvos supirkėjų prioritetas, nors tokios jautienos pageidauja ir mūsų restoranai.
Auginti angusus jauni ūkininkai sako pasirinkę dėl kelių priežasčių. Šie gyvūnai neturi ragų, todėl yra mažiau pavojingi. Šios veislės gyvūnai pasižymi romiu charakteriu, yra jaukūs, o svarbiausia – neišrankūs pašaru.
„Zarasų rajone žemė skurdesnė. Čia nėra gerų kultūrinių pievų. Limuzinų ar šarolė veislės jautukui prastesnio pašaro neįsiūlysi, o angusas suės viską, ką ras.
Be to, angusai greičiau bręsta, o marmuringumu garsėjanti angusiena yra vertinama ne tik žinovų, bet ir jos paragavusių vartotojų“, – tvirtina R. Kanapeckienė.
Kadangi supirkėjų siūlomos kainos nėra draugiškos, jaunieji ūkininkai svarsto patys užsiimti savo produkcijos realizavimu.
Savo ūkį aktyviai socialiniuose tinkluose pristatinėjanti R. Kanapeckienė sako, kad žmonės turi galimybę matyti, kaip auginami gyvūnai ir kaip jais rūpinamasi.
Ūkininkai stengiasi, kad banda kuo daugiau laiko praleistų lauke, kur galvijai galėtų rupšnoti natūralią žolę.
Šaltuoju metų laiku jie perkeliami į fermą, tačiau turi galimybę patys iš jos bent trupam išeiti į lauką.
„Socialiniuose tinkluose pastebėjau didelį susidomėjimą mūsų galvijais. Žmonės norėtų įsigyti angusų mėsos, tačiau to kol kas negalėjome jiems pasiūlyti. Tačiau neseniai netoliese pradėjo veikti skerdyklėlė. Manau mums pavyks su ja kooperuotis. Tada galėsime patys pasiūlyti ne tik savo išaugintų gyvulių mėsos bet ir iš jos pagamintų produktų“, – ateities planais dalinasi R. Kanapeckienė.
Didins mišrūnų bandą
Nuo 21 anguso bandos savo verslą pradėję ūkininkai dabar jau gali pasigirti 150 galvijų banda. Septyniasdešimt žindenių karvių turintys jaunieji ūkininkai sako siekią jų turėti bent šimtą.
„Man į atmintį įstrigo ūkininkavimo pradžioje išgirstas teiginys, kad verčiantis mėsinių galvijų auginimu, kiekvienam šeimos nariui turi tekti po dvidešimt žindenių karvių – tik tada bus galima kalbėti apie orų pragyvenimą.
Galiu pasakyti, kad šie žodžiai yra teisingi. Kadangi mūsų šeimoje dabar yra penki asmenys, mums reikia ir šimto žindenių“, – sako R. Kanapeckienė.
Šiuo metu jaunieji ūkininkai turi dvi bandas: vieną – grynaveislių angusų, o kitą – mišrūnų. Ne tik didinti prieauglį bet ir gerinti jo savybes planuojantys ūkininkai sako svarstantys galimybę plėtoti mišrūnų bandą kergdami angusus ne tik su limuzinų, bet ir šarolė veislės jaučiais.
Skūpus moka du kartus
Didėjant auginamų gyvulių skaičiui daugėja ir darbų.
„Puikiai suprantame, kad mūsų jėgos ne begalinės, todėl stengiamės lengvinti savo darbą jį automatizuodami, įsigydami modernesnės technikos.
Nusipirkome greitaeigį rulonų presą, su kuriuo šienapjūtė ir pašarų paruošimas žiemai vyksta greičiau. Ganyklose įrengėme stebėjimo kameras ir dabar matome, ar gyvuliai nieko nestokoja, ar nereikia pas juos važiuoti. Tai taupo laiką.
Nusprendę ką nors įsigyti savo ūkiui mes ieškome geriausio varianto ir čia netaupome, nes žinome, kad skūpus moka du kartus. Pigesnė įranga tarnauja trumpiau ir dažniau genda, todėl už kokybę geriau iškart sumokėti daugiau“, – pataria R. Kanapeckienė.
Ūkininkavimo pradžioje sunkumų neišvengsi
Jauna ūkininkė neslepia, kad pirmi veiklos metai buvo išties sunkūs.
„Į ūkininkauti pradėjusius jaunus žmonės iš pradžių visi žiūri nepatikliai, supirkėjų siūlomos kainos pirmus žingsnius žengiantiems ūkininkams taip pat yra nedraugiškos.
Mus gelbėjo įvairios paramos. Įsigijome, fermą, šienavimo įrangos, palaipsniui susidėliojome finansus ir dabar, prabėgus septyneriems metams, jau pradedame atsigauti.
Tas pats laukia ir tų, kurie dar tik dabar nusprendė pradėti ūkininkauti. Galiu perspėti, kad pirmieji metai tikrai bus sunkūs. Tikėtis greitų rezultatų ūkininkaujant būtų naivu – tas „pyragas“ ūkininkams kepasi ilgai.
Teko pabendrauti su senai pienininkyste besiverčiančiais ūkininkais. Jie sakė, kad pirmaisiais metais stengdamiesi pragyventi, ieškojo pašalinio pajamų šaltinio – vežė į supirktuves surinktus obuolius. Šis pasakojimas priminė ir mūsų ūkininkavimo pradžią.
Mes taip pat esame skaičiavę pinigus, ar pakaks jų valgiui tą mėnesį. Todėl panorėję imtis ūkininkavimo turėtų nusiteikti, kad niūrių dienų jų kelyje tikrai pasitaikys“, – perspėja R. Kanapeckienė.
Svarbiausia – nebijoti darbo ir nesėkmių
Tiems, kurie nusprendė imtis ūkininkavimo jauna ūkininkė pataria šį sprendimą priimti gerai pasvėrus visus už ir prieš.
Reikia įvertinti, kad gerų rezultatų ūkininkaujant gali tekti siekti ilgiau nei kitose verslo srityse, nes ūkininkaujant įdėtas triūsas dar negarantuoja gero atlygio: „Ūkininkas yra priklausomas ir nuo gamtos išdaigų, ir nuo politikų ambicijų.
Galvijai ir serga, ir krenta. Todėl vykdant planą „A“ visada reikia turėti ir planą „B“, kurio prireiktų užklupus bėdai“.
Pasak R. Kanapeckienės, ūkininkauti sumanęs žmogus pirmiausia turėtų būti darbštus. Visa kita yra išmokstama. Ūkininkas turi būti žingeidus, turėti žinių agronomijos, veterinarijos, mechanikos, finansų, buhalterijos srityse.
Kuo daugiau tokių žinių ūkininkas bus sukaupęs, tuo mažiau jam reikės kreiptis pagalbos į brangiai kainuojančius specialistus.
Blogesnius laikus visada pakeičia geresni
„Savo darbo dieną planuojantis ūkininkas tikrai negali būti garantuotas, kad ji baigsis numatytu laiku. Gyvulys juk iš anksto neperspės, kad ruošiasi susirgti, ar pabėgti iš aptvaro. O taip nutikus reikia mesti suplanuotus darbus ir skubėti pas veterinarą arba pulti ieškoti iš aptvaro pasprukusio gyvulio.
Gamta taip pat linkusi prikrėsti eibių. Štai šiemet dėl sausros negalėjome laiku paruošti pašarų žiemai. Bet mes nenuleidžiame rankų. Tikimės, kad lietus dar spės atgaivinti žolę ir mes apsirūpinsime pašarais žiemai.
Ūkininkaujant reikia išmokti pernelyg nedžiūgauti jei tau labai gerai sekas, nes tai amžinai netruks, taip pat reikia nebijoti iššūkių ir atėjus blogesniems laikams nepulti į paniką, nes ir blogesnius laikus tikrai pakeis geresni.
Aš pati, net turėdama galimybę atsukti savo gyvenimą atgal, pakartočiau viską, ką esu padariusi“, – tvirtina R. Kanapeckienė.
Svajonės keliauti neatidėlios
Jauna ūkininkė džiaugiasi, kad jų šeima įsikūrė netoli savo tėvų ūkių ir labai vertina galimybę prireikus sulaukti jų pagalbos: „Užklupus netikėtiems darbams yra kur palikti vaikus. Jais mielai pasirūpina ir mano mama, ir anyta, ir vyro seserys. Aš labai tai vertinu“, – sako R. Kanapeckienė.
Pasaulio dar dirbdama kineziterapeute pamačiusi moteris sakė iš tiesų mėgstanti keliauti ir nenorinti šio pomėgio atidėlioti ateičiai.
„Tą „šviesesnę dieną“ norisi pamatyti dabar, kol esame jauni. Viliuosi, kad dar šiemet su šeima pakeliausime bent po Lietuvą. Norisi išvykti ir į užsienį. Galbūt tai pavyktų padaryti išsinuomojus kemperį ar lėktuvu. Sunkiai dirbant reikia ir nebūtinai ilgo, tačiau produktyvaus poilsio“, – sako R. Kanapeckienė.
