Ką ir bekalbėti apie mėgstančias išsiskirti. Ne viena per galvą versis, kad tik jų gėlynai, žolynai ar retais augalais apsodinti akmenynai būtų tokie, kad ne tik pro šalį einantieji, bet ir važiuojantieji greitį sulėtintų… Klaipėdos kolegijoje kraštovaizdžio dizaino studijas baigusi plungiškė Anastasija Bojog tai puikiai žino ir daro viską, kad tik jos klientai liktų patenkinti.
„Profesija pati mane susirado“
„Aš šios profesijos neieško-jau – ji pati mane susirado, – prisimena Anastasija.
– Kai antrajam sūnui suėjo metukai, atsisėdau prie stalo ir nusprendžiau, kad turiu kažką daryti. Kūriau papuošalus, išbandžiau įvairiausius rankdarbius, puošiau šventes, tačiau vis kažko trūko. Supratau – turiu mokytis. Susiradau visas per daug nuo Plungės nenutolusias kolegijas, susirašiau mane dominančias profesijas, kurias finansuotų valstybė, ir kad jas būtų galima studijuoti neakivaizdžiai. Tada pradėjau išbraukinėti tas, kurios man neįdomios.
Kadangi visada gerai sekėsi tikslieji mokslai, o dar mokyklos suole įsivaizduodavau save sėdinčią biure, į pirmą vietą įrašiau buhalteriją, į antrą – želdinių dizainą. Dieve, kokia vėliau buvau laiminga, kai, norėdama padėti vyrui, baigiau buhalterijos kursus ir ėmiausi šio darbo. Bet netrukus suvokiau, jog tai – tikrai ne man. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, judėti, kažką kurti, o sėdėjimas prie buhalterijos dokumentų… Brrr… Kolegijoje išmokau agronomijos, dendrologijos, net ir kai kurių meno paslapčių. Studijuodama pagimdžiau ir antrąjį sūnų.“
Jaunoji želdinių dizainerė dar ne taip seniai įsuko savo verslą. Ir šiandien nepamiršta pirmojo užsakymo. Feisbuke ji rado moters prašymą padėti rasti žmogų, kuris sutvarkytų reprezentacinėje vietoje – prie įvažiavimo – esantį gėlyną. Pasisiūlė. Klientei labai patiko jos darbas, tad Anastasija išdrąsėjo ir ėmė siūlyti savo paslaugas.
Dizainerės vyras – statybininkas, išmanantis ne vien statybų, bet ir trinkelių klojėjo bei kitus darbus. Gavus didesnį užsakymą, Rolandas – nepakeičiamas pagalbininkas ir patarėjas. Jų bendrai įgyvendintas projektas – sutvarkyta Plungės lopšelio-darželio „Vyturėlis“ aplinka.
Ir šią vasarą dizainerė sukosi lyg bitutė. Jos komanda dirbo Plungėje, Šilutėje, kituose aplinkiniuose rajonuose. Moteris tempą sumažino tik rugsėjį, nes reikia rūpintis „Ryto“ pagrindinėje mokykloje pirmąją klasę pradėjusiu lankyti Eriku, į darželį palydėti keturmetį Vitą. Laimė, kad turi pagalbininkę – dešimtokę Samantą. Ji broliams – autoritetas, tad mažieji gal ir ne visuomet noriai, bet klauso sesės. Todėl Anastasija jau spalį žada grįžti į įprastą ritmą.
Darbai taip suplanuoti, jog vargu ar jos komanda turės bent kiek daugiau laisvesnių dienų. Žiemą dizainerei teks sėsti prie kompiuterio, nes yra pažadėjusi ne vienam klientui parengti aplinkos projektą. Vasario pabaigoje prasidės sodų genėjimas. Na, o kai pradės busti gamta, atbus ir žmonių norai, svajonės gyventi gražesnėje aplinkoje. Va, tuomet ir prasidės pats darbingiausias, bet kartu pats įdomiausias metas.
Lietuvė? Rusė? O gal komė?
Ne vienas, išgirdęs apie Anastasijos Bojog šeimą, jos šaknis, pasakytų – oho! Patikėkite, yra kuo stebėtis… Ši jauna moteris gimė ir augo Komi (Rusija), Usinsko mieste. Čia gyveno iki tol, kol baigė penktąją klasę. 1998 metais kartu su mama ir broliu Dmitrijumi persikėlė į Lietuvą.
Įsivaizduokite paauglę, kurios šeimai skirtas butas svetimesnis už svetimą, kuri nė žodžio nemoka lietuviškai ir nesupranta, ar ją žmonės apkalba, ar giria. Ak, tiesa, kelis žodžius ji žinojo. Usinske jos močiutė, kai tik supykdavo, griežtu balsu pareikšdavo: „Kas čia dabar?..“ Anastasijai atrodydavo, jog tai kažkoks negražus ir labai blogas lietuviškas sakinys. Tačiau nieko negalėjo būti skaudžiau už tai, kad ją, pirmūnę, „Ryto“ pagrindinėje mokykloje vėl grąžino į penktąją klasę – kol išmoks lietuviškai. Ji pyko ant mamos, močiutės, ant viso pasaulio, kad atsidūrė čia, jai visiškai svetimame krašte.
Ne ką geriau buvo ir mokykloje. Netrūko patyčių, įžeidimų, kurių vienas ypač skaudus – burliokė… Tačiau kartais vaikai būdavo gerokai supratingesni už suaugusiuosius. Kaimynystėje gyvenanti šeima uždraudė savo vaikams su ja draugauti. Šie bandė draugę ginti, aiškino, kad ji – tremtinės anūkė, bet tėvų atkirtis buvo aiškus: ji – rusė, todėl jokių draugysčių nebus…
Iš dalies jie buvo teisūs, nes Anastasijos gyslomis teka jos tėvo ruso kraujas, tačiau tomis pat gyslomis teka ir lietuvės – tremtinės močiutės Birutės Rumšaitės, ir komio senelio Valerijaus Artemjevo kraujas.
„Visą gyvenimą būsiu dėkinga Simonai ir Monikai Gedvilaitėms. Grįžę į Lietuvą, mes gavome butą Gondingos gatvėje, kur ir jos gyveno. Abi seserys buvo šachmatų čempionės. Jas treniravo jų tėvelis. Kai mes susipažinome, jos iškart ėmė mane mokyti lietuviškai. Susitarėm taip: jos rodo į kokį daiktą ir sako lietuvišką jo pavadinimą, aš atsakau, kaip jis vadinasi rusiškai. Nepatikėsite, taip jos išmoko rusiškai, o aš – ne tik lietuviškai, bet ir žemaitiškai“, – skambiai nusijuokia Anastasija, kalbanti labai gražia žemaičių tarme. Praėjo dvidešimt metų ir dabar tikrai niekas nepasakys, kad Anastasija Bojog – ne lietuvė.
Patriotiškumas parvedė šeimą į Lietuvą
Lietuvoje negimė nei Anastasija, nei jos mama Svetlana Pronina. Net ir jos močiutė Birutė Rumšaitė-Artemjieva. Močiutės tėvai kažkada Noriškių kaime valdė daug žemės, turėjo nemažai miško, tad vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui –1945-aisiais – buvo išbildinti į tremtį. Tuo metu močiutės tėvai jau turėjo dvi dukras, o trečioji, Birutė, dar gyveno motinos įsčiose. Taigi pasaulį ji išvydo jau tremtyje – Komi.
Vyriausioji jos sesuo Zina susituokė su lietuviu tremtiniu ir, kai tik buvo leista, grįžo į Lietuvą. Lietuvį vyrą gavo ir antroji močiutės sesuo Danutė, tad ir ši grįžo į savo gimtinę. O Anastasijos močiutė ištekėjo už komio, tad liko vyro gimtajame krašte. Po kiek laiko į Lietuvą išvažiavo ir močiutė su seneliu bei Anastasijos mamos sesuo Inga su vyru bei sūnumi. Liko tik jos 1966-aisiais gimusi mama, Anastasija ir brolis Dmitrijus, kuris šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje. Grįžus į Lietuvą, mama pagimdė pagranduką Valerijų.
Močiutei, mamai, jos seseriai Lietuva niekada nebuvo svetimas kraštas. Vasaromis jos svečiuodavosi Panevėžyje, kur buvo įsikūrusi Zina. Tik Anastasijai Lietuva ir Komija atrodė kažkokie paslaptingi kraštai, kalbantys nesuprantamomis kalbomis. Nors ir gyveno Komijoje, bet apie tą šalį ji nieko nežinojo. Usinskas – naftininkų miestas, tad čia daugiausia gyveno rusų. Dauguma jų, kaip ir Anastasijos mama, buvo geologai arba naftininkai.
Dabar moteris lietuviškai kalba be mažiausio akcento, bet senelio kalbos taip ir neišmoko. Senelis labai džiaugėsi, kai ji ištekėjo už Rolando Bojog, kurio tėvas – Ukrainos vengras. Ir vengrų, ir komių kalbos priklauso ugrofinų kalbų grupei, tad kol buvo gyvas vyro tėvas, juodu rasdavo bendrą šneką.
Šiandien ir Anastasija, kaip močiutė bei mama, – tikra patriotė, save priskirianti… žemaičiams. Moteris aktyviai dalyvauja ne tik bendruomenės, bet ir politiniame gyvenime, yra vienos partijos narė. Tačiau, kaip pati pastebi, dar didesnė patriotė yra jos duktė Samanta, kuria Anastasija labai didžiuojasi. Moteris tiki, kad atsidavę Lietuvai bus ir jos sūnūs, kurie, kaip ir Samanta, čia gimė, čia žengė pirmuosius savo žingsnius. Ir ne tiek svarbu, koks kraujas teka gyslomis. Svarbiausia – ką sako širdis.
