Dauguma ūkio priežiūros darbų gula ant moters pečių, nes vyras turi verslą Vilniuje ir dalį laiko praleidžia sostinėje – grįžta tik savaitgaliais.
„Vilniuje praleidau 22 metus ir žlugus verslui teko grįžti į kaimą. Dabar mieste nenorėčiau gyventi. Gyvendama kaime jaučiu palaimą ir taip tikrai geriau nei vaikščioti į darbą griežiant dantis“, – sako moteris ir kvatoja, kad kai jai buvo 16 metų ir mama paėmė paskolą pirkti traktorių, ji pati išrūko į Vilnių ir sakė, jog šiame siaube, koks paauglei atrodė gyvenimas ūkyje, niekada negyvens.
Dabar ūkis užima 100 hektarų. 60 nuosava, kita nuomojama.
Moteris, dailininkė, turėjo drabužių parduotuvę Vilniaus centre, tačiau taip viskas sugulė, kad viską prarado. Liko tik milžiniškos skolos, kurias atidavinėti teko dirbant kaime ir Vokietijoje prižiūrint garbaus amžiaus žmones. Kadangi budėdavo naktimis ir turėjo laiko, pradėjo tapyti.
Gelbėjo stručiai
Be alpakų ir įvairių smulkių paukščių čia gyvena ir 12 stručių, kurie peri kiaušinius.
„Labai daug paukščių praradome kai į ūkį įsisuko lapės. Pirkdavome brangius sparnuočius ir būdavo skaudu, kai plėšrūnas ateidavo ir pavakarieniaudavo už 100 eurų ar daugiau. Jokios apsaugos priemonės negelbėjo. Tik kai įsigijome stručius, jie visus aptvaro gyventojus apsaugojo – lapes pakratydavo taip, kad jos daugiau nedrįsdavo lįsti vidun. Dar ir dabar matome, kaip lapės sėdi prie aptvaro, stebi, gal stručiai nueis kur toliau, bet į vidų eiti bijo“, – apie ūkio gyvenimą pasakoja B. Dapkienė.
Kai buvo atkraustyta kengūra, pirma mintis buvo, kad ji neišgyvens, nes ją stručiai vertino kaip plėšiką, alpakoms buvo įdomu, o vištos bėgiojo kur akys veda. Dabar gyvūnas turi savo teritoriją ir draugauja su kitais gyventojais. Už jį mokėta 350 eurų, tačiau patelė, kurios šeimininkai jau ieško, jau kainuos 1500 eurų.
„Kenguriukas mėgsta bučiuotis tiek su vyrais, tiek su moterimis“, – pasakodama apie Ajezulį kvatoja Birutė.
Kengūra ūkyje atsirado atsitiktinai. Ūkininkė skaitė skelbimus – ieškojo kas pirktų galvijus – ir akis užkliuvo už skelbimo apie parduodamą kengūrą. Gyvūnas mėgsta įvairias žoles, morkas, kopūstus. Žiemojo Utenoje, pas draugus, kur yra tinkami ūkiniai pastatai – iš jų ir žiemą galima išeiti į lauką.
Brangus hobis
„Ūkis mums, netgi jei skaičiuosime galvijus, mums praktiškai brangus hobis“, – pripažįsta ūkininkė, laikanti 100 mėsinių galvijų ir keletą žirgų. Dėl pieno supirkimo kainų imtis pienininkystės neplanuoja.
Gyvūnai gyvena milžiniškuose aptvaruose, kuriuos reikia prižiūrėti. Vieno plotas 25 ha. Žolė ne sėtinė, natūrali. Pastebime, kad vienais metais raguočiai ėda vienus augalus, kitais kitus“, – patirtimi dalinasi ūkininkė, turinti traktorininko pažymėjimą ir valdanti visą reikalingą žemės ūkio techniką.
„Pastebime, kad tokia pieva gyvūnams geresnė. Vienais metais jie ėda vienas žoles, kitais kitas. Sėtinėje pievoje to nebus“, – pasakoja dailininkė.
Viskas, kiek įmanoma, automatizuota, kad gyvulys būtų kuo mažiau trikdomas, netgi girdyklos automatinės. Tačiau bendrauti su augintiniais vis tiek tenka ir gana daug. Pavyzdžiui, kai karvė atsiveda veršiuką, jį rasti labai sunku. Mama jį slepia krūmuose ir liepia gulėti. Veršeliai klauso idealiai. Jų ieškoti tenka termovizoriumi.
Tačiau auginant angusus bus pokyčių. Patys šienauti nebespėja ir pašarus turbūt pirks.
Nepaklusnios alpakos
Tačiau ne viskas su augintiniais klostosi taip, kaip norėtųsi. Kai įsigijo alpakas, galvojo, kad tai bus puikios žoliapjovės, tačiau paaiškėjo, kad jos labiausiai mėgsta alpinariumus ir sodo medžius. Teko jas uždaryti.
Nors mėsiniai galvijai ūkio pagrindas, tačiau prie to prisideda ir kitos veiklos, pavyzdžiui, tapyba. Čia rengiamos edukacijos, tapybos pamokos. Su tapyba susieta ir ūkio ateitis – tarp medžių ties specialią plėvelę ir kartu su į ekskursiją atvažiavusiais vaikais pieš gyvūnus 3 D kupranugarius ir dramblius.
Planuose ir šieno kūgiai, kuriuose žmonės galėtų nakvoti. Jau įrengta Dievų sala (senovinių dievybių parkas), kur važiuoja fotografuotis jaunieji, rengiamos foto sesijos su žirgais, pasivažinėjimas karietomis.
„Nors pieno ūkio nevystysime, tačiau kaime noriu karvės pieno. Galbūt laikysime ir ją“, – planais dalinasi B. Dapkienė ir sako, kad iki šiol neatsistebi, kaip viską spėja.
Nors iki šiol dirbdavo tik patys, tačiau mato, kad pagalbininkų teks ieškoti ir samdyti žmonių.
ES parama duota tik veisliniams galvijams pirkti. Visa kita iš savo lėšų.
„Nors auginame veislinius gyvulius, specialiai nepenime, kad jie būtų tinkami reproduktoriai, tačiau eksportas sustojo ir širdis plyšta kai tokį gyvulį tenka skersti“, – pasakoja B. Dapkienė.
