– Justina, jūs puoselėjate regeneracinį ūkį. Kas tai yra ir kodėl jūs pasirinkote būtent tokį būdą?
– Mes buvom priversti pasirinkti šitokį būdą dėl to, kad pradėjome ūkininkavimą labai nualintose žemėse. Kaip kaimynai teigia, kurie gyveno čia labai ilgą laikotarpį, šios žemės buvo 60 metų dirbamos tradicine žemdirbyste. Tai reiškia, daug arimo, chemijos, trąšų ir pan. turint omenyje, kad tai geologiškai nėra derlingas dirvožemis, kadangi smėlingas.
Bandydami užauginti kažką tokioje žemėje mes patyrėme didelį fiasko ir po truputį atėjo suvokimas, kad norint atkurti dirvožemį, gyvuliai yra privalomi. Regeneracinis ūkis ir yra apie tai, kad mes netausojome, kas yra. Mūsų atveju, mes turėjome labai prastą pagrindą, mes bandome regeneruoti ir pagerinti tai, ką radom.
– Jūsų galvijai ganosi natūraliose pievose, ar tai jums kaip ūkininkams yra sudėtingiau?
– Taip, mūsų galvijai ganosi natūraliose pievose ir dauguma jų yra šlapynės, yra gana sudėtingas valdymas tos pievos, nes kai tu turi rančą 100 hektarų, viskas yra daug paprasčiau, o dabar išeina, kad turi įdėti daug fizinio darbo, ir žolė kitokia, ir gyvulius turi adaptuoti. Yra daug niuansų, į kuriuos reikia atsižvelgti.
– Kaip bendrai vertinate, kaip jums sekasi ūkininkauti taip, kaip jūs buvote priversti?
– Tikrai mes buvome priversti. Dar reikėtų paminėti tai, kad mes pradėjome ūkininkauti, nepaveldėjom didelių plotų, o ūkį, gyvulius ir gerinti žemę labai norėjom, tai vienintelės žemės, kurias mes gavom, buvo tos, kurios netiko tradiciniam ūkininkui: kurių negalėjo suarti.
Sekasi visaip. Negalėčiau pasakyti, kad mes esame koks ekskliuzyvinis pavyzdys ir reikia daryti taip, kaip mes darom, bet manau, kad dar laiko šiek tiek per mažai yra praėję nuo mūsų ūkininkavimo, nes mes karves auginam penkta vasara bus. Nėra labai daug, kad galėtum kažką įspūdingai parodyti. Mes matome tos žemės gerėjimą, nes darome tyrimus, matom mėsos tyrimų rezultatus. Sakyčiau, kad sekasi gerai.
– Ačiū, Justina. Norėčiau kreiptis į studijoje esančius svečius. Mariau, ar yra problema tų natūralių pievų ir ganyklų, jų mažėjimas, nykimas?
– Taip, problema yra pakankamai aktuali. Lietuvos ornitologų draugijos vykdomi tyrimai, kurie jau pradėti vykdyti prieš 2000-uosius, o tęsiami iki šios dienos, ir skaičiai tai labai gerai atspindi. Jeigu mes pažvelgtume į tuos įprastų paukščių gausos stebėjimo tyrimus būtent Lietuvos agrariniame kraštovaizdyje, tai šiuo metu yra sumažėjimas du kartus. Tai reiškia, kad 55 proc. paukščių, kurie anksčiau buvo įprasti tame kraštovaizdyje šiuo metu yra išnykę. Vieversiai, pempės, kalviukai, startos, kurapkos – tų mūsų dažnų agrarinio kraštovaizdžio paukščių praktiškai netekome dvigubai. Turėjome du kartus daugiau.
Pagrindinės to priežastys būtų mozaikiškumo (kraštovaizdžio elementų) mažėjimas. Tai pavieniai medžiai, krūmai, pievų galai, ganyklos, upeliai neištiesinti, sodybvietės su savo vaismedžiais ir pan. Visų tų kraštovaizdžio elementų mažėjimas lėmė paukščių gausos bei įvairovės labai didelį sumažėjimą.
Lietuva nėra tuo išskirtinė šalis. Jeigu mes pažvelgtume į bendrą Europos Sąjungos vidurkį, jis yra dar blogesnis, t. y. apie 60 proc. išnyko per 40 metų. Lietuvoje per 23 m. išnyko 55 proc. Mes vejamės Europos vidurkį, kuris iš tikrųjų yra tragiškas. Pasekmės yra tikrai niokojančios. Kas tai lemia? Melioracija, šlapžemių mažėjimas, kai kurios šlapynės, balos buvo numelioruotos, durpynai kai kurie suarti būtent siekiant kuo didesnės ekonominės naudos.
Aš pridurčiau, kad ne tik patys ūkininkai kalti, bet pati vyraujanti žemės ūkio politika, kuri iš dalies stumia ūkininkus tai daryti. Jeigu mes pažvelgtume į pelningumą, natūralu, kad dabar auginti rapsą, kuris nupurkštas chemija ir ten jokios gyvybės, yra daug ekonomiškai palankiau ir apsimoka negu deklaruoti kažkokią pievą, kur išmokos yra gerokai mažesnės.
Lygiai taip pat yra su gyvulininkyste. Aš nekalbu apie tą gyvulininkystę, kur augina fermose kiaules ar karves, bet kalbu apie ekstensyvų ganymą Lietuvos pievose, kur buvo formuojamas kraštovaizdis, palaikomas natūralios pievos. Visa tai išnyko dėl to, kad neapsimoka laikyti tų galvijų, neapsimoka priduoti pieno, kai kuriais atvejais mėsos auginti ekologiškos. Tokia žemės ūkio politika yra labai remiama visos nacionalinės ir europinės politikos, nes būtent finansuojama daug intensyviau.
– Mariau, įsivaizduokime, kad pas mus ateina žmogus, kuris stokoja žinių. Jis sako: gerai, išnyks vieversiai, kažkoks medis, pieva, kas iš to? Tai gyvensim su šiek tiek kitokiu kraštovaizdžiu, šiek tiek kitaip viskas atrodys, gal ne vieversys bus, gal balandis. Kokios to giluminės pasekmės? Kas mūsų laukia jeigu mes taip netausosime pievų, vieversių ir viso to, kas mums yra kol kas natūralu?
– Apie gilumines priežastis galėtų pakalbėti ir psichologai, ir sveikatos atstovai, ką reiškia žmogui prarasti savo natūralią gamtą ir mūsų vaikaičiai ir ateities kartos apie šitą kartą jau gerai nebekalbės. Tiesiog duosiu tokį pavyzdį, nes jų mes turime. Pas mane kiekvienais metais atvyksta paukščių stebėtojų grupės vyresnio amžiaus žmonių iš užsienio – Belgijos, kurie atvykę į Lietuvą išgirsta vieversį ir aš matau kaip jiems rieda ašaros. Sakau, kodėl tokios emocijos? Sako, su šiuo paukščiu aš užaugau vaikystėje, jis buvo įprastas Belgijoje, dabar visoje šalyje išnaikinti vieversiai, yra tušti laukai, kur nieko nesigirdi, jokių garsų, pempių nėra.
Ir tie žmonės važiuoja į tokias šalis, kaip Lietuva, kur mes tos gamtos dar turime, tai be galo reikalinga žmogui ir dėl to, kad mes esame tik tos grandinės dalis. Neaišku, kada ateis mūsų eilė. Iš tikrųjų rūšys nyksta ne po vieną, yra kaip domino grandinė – išnaikinsi vieną, ji išnaikins kitą ir kažkur domino grandinėje esame mes. Turime žvelgti plačiai ir kompleksiškai į šią problemą.
– Agne, kaip saugomos natūralios pievos ir kas šiam momentui yra daroma?
– Vienas iš turbūt efektyviausių visame pasaulyje veiksmų saugot aplinką nuo intensyvios antropogenizacijos, urbanizacijos, yra saugomos teritorijos. Jau dabar Lietuvoje saugomų teritorijų turime kiek daugiau nei 18 proc.
Kitas dalykas yra specialioji žemės naudojimo sąlyga nepaisant to, ar tai yra saugoma teritorija ar ne, yra galimybė, jeigu yra status quo – natūrali pieva, šaltinynas, pelkė – uždėti teisinį reguliavimą ir mes tą padarėme pernai. Peržiūrėjome, kas buvo nuo 1993 m. jau padaryta Lietuvoje su specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis ir patvirtinome dar išlikusias natūralias pievas, ganyklas, pelkes ir šaltinynus, kad palaipsniui sustabdytume tų natūralių ekosistemų, kurios yra labai svarbios tiek klimato kaitos aspektu, tiek visos biologinės (įvairovės, – red. past.) aspektu. Patvirtinę tuos žemėlapius turime tam tikrą juridinė apsaugą natūralioms ekosistemoms, kurios dar yra išlikusios.
– Ar gali būti, kad tie žemėlapiai nėra visiškai tikslūs ir juos gali reikėti papildyti? Ir jeigu taip yra, ar tas papildymas bus galimas?
– Taip, mes tuos žemėlapius tvirtindami peržiūrime labai didelį kiekį aktualių duomenų, ką Lietuva kaip valstybė turi savo duomenų bazėse ir iš to gimė jau žymiai mažesni plotai nei kad buvo prieš tai patvirtinti. Netikslumų yra, matom atvejų, kai prasilenkia mūsų žemėlapių patvirtinimas su realiais veiksmais natūroje, pavyzdžiui, buvo suarimas, buvo pradėtos statybos ir pan.
Tokiu atveju savininkai gali kreiptis į mus ir mes galėtume patikrinti tą vietą natūroje, įsitikinti, kad iš tikrųjų taip. Tuos patikslinimus kaupiam ir pirmąjį žemėlapių atnaujinimą planuojame daryti šių metų pirmą ketvirtį.
– Noriu jūsų abiejų paklausti, ar mes laiku susiėmėm? Ar viskas dar valdoma, ar truputį slysta žemė iš po kojų?
– Reikia sakyti realybę – turbūt jau slysta žemė iš po kojų, jeigu šią dieną Marius ir kiti kolegos gamtininkai gali sakyti, kad mes kai kurias rūšis jau esame praradę. Pats laikas susėsti ir pasikalbėti, kur vis dėlto yra prioritetas aplinkosaugai, kur yra intensyviam naudojimui, tam ir yra rengiami Lietuvoje bendrieji planai, kiti dokumentai. Manau, kad žiūrint į pasaulines tendencijas, mums jau reikia rimtai priimti sprendimus, kad, deja, kai kur jau turime ir atkurti gamtą, pats laikas būtų tą ir padaryti.
– Mariau, ar slysta žemė iš po kojų?
– Pritarčiau Agnei, situacija daug atvejų jau yra nebepakeičiama, daug prarasta ir kai ko nebeatkursime ne tik dėl to, kad tai būtų finansiškai nepakeliama, bet ir net faktiškai neįmanoma. Bet sakyti, kad mes nieko neturim daryti, tai tikrai ne. Mes turim dar labai daug gamtos. Visada yra laikas daryti, spręsti. Kalbėti mažiau, kad daugiau sprendimų būtų.
– Žmonės gali pasitikrinti, ar jų sklypas patenka į natūralią pievą ar ganyklą biomon.lt/szns. Ten jie ras informaciją, ar jų sklype yra nustatyta specialioji sąlyga.
