Šeimininkė pasakoja, kaip šį objektą prikėlė naujam gyvenimui ir kokias klaidas padarė.
„Čia buvo tipiškas lietuviškas tvartas, kuriame dalis sienų buvo iš baltų plytų. Medinę dalį pakeitėme nauju medžiu, o baltas plytas tamsiomis. Tačiau grindims rinkomės tas pačias plytas, kurios matomos lauke. Jos tiesiog buvo nugludintos laikos“, – pasakoja L. Noreikaitė-Rimkienė.
Tačiau šie pakeitimai palietė tik išorę. Vidų reikėjo įrengti pilnai. Viena, svečiams skirta patalpa aukštomis lubomis, 60 kvadratinių metrų. Antroje tokio pat ploto dalyje tilpo virtuvė, sandėliavimo patalpos, buitinės patalpos.
Antrame aukšte virš buitinių patalpų įrengta 10 miegamų vietų. Tačiau tai bendros patalpos, dėl privatumo suskirstytos savotiškomis „kajutėmis“.
„Kai įrenginėjom kluoną, neturėjom net minties, kad nuomosime miegamas vietas. Tikrai būtume pasirinkę kitokį variantą. Dabar atskiri numeriai bus kitoje upės pusėje įrengiamoje sodyboje“, – sako šeimininkė.
Ji neslepia ir klaidų, kurios buvo padarytos kuriant kaimo turizmo sodybą.
„Turbūt svarbiausias dalykas, kurio dabar nekartočiau, tai nešiltintas pastatas. Šiuo metu sezoną pradedame gegužę ir baigiame rugsėjį. Tai reiškia, kad prieš sezono pradžią susivežame inventorių, po to išvežame. Kita klaida – reikėtų atskirų miegamųjų, nors kai kuriems svečiams, kai rengiame jogos, ar kito tipo stovyklas, patinka būtent toks modelis, nes jie mėgsta miegoti kartu“, – dėlioja L. Noreikaitė-Rimkienė.
Ji neslepia, kad kadaise planavo pramoninę virtuvę, tačiau šiandien rimtai svarsto, ar tikrai verta tiek investuoti.
Kalbant apie vietą 60 kvadratinių metrų salės pakanka, nes orientuojasi į 20-30 svečių grupes – jaukūs pasisėdėjimai, šeimos vakarienės, ne didžiulės šventės.
