Keturis dešimtmečius pats globojęs ratuotąsias darbininkes vyriškis nutarė savo žinias perduoti žentui, kuris į bitininkavimą pasinėrė ne juokais.
Susižavėjo bičių terapija
„Iš pradžių vos ne per prievartą uošvis įsiūlė man 20 avilių, o dabar jau negaliu be bičių įsivaizduoti savo gyvenimo. Medų valgo visa šeima, taip pat jo ir parduodu, esu užregistravęs savo bityną ir dėl to labai džiaugiuosi“, – pasakojo E. Botyrius.
Tačiau ne apie medų ir jo produktus šįkart kalbamės su palyginti neseniai bitininkaujančiu vyru, o apie bičių nešamą... ramybę. Pasak Eimanto, dirbdamas su bitėmis, jis patiria nepaprastą ramybės jausmą. Pradėjęs domėtis, jis atrado, kad šių vabzdžių šeimos energetinės galios ir jų išskiriamos medžiagos jau senokai naudojamos žmogaus sveikatinimui.
Avilio terapija, kitaip apiterapija, – tai žymaus rašytojo, homeopato, daugelio knygų apie gyvenimo kokybės gerinimą autoriaus daktaro Valerijaus Sinelnikovo tyrimų objektas. Jo sukurta metodika remiasi Kryme įkurtas didžiausias avilio terapijos centras.
Ši metodika paremta teiginiu, kad žmogaus organizmą gerai veikia energetinis bičių šeimos laukas. Per seansą žmogų veikia bičių skleidžiamos vibracijos ir iš avilio sklindančios medžiagos. Jos ne tik itin malonios žmogaus uoslei, bet kai kurios iš jų, pavyzdžiui, pikis, pasižymi gydomosiomis ir antiseptinėmis savybėmis.
Poilsis... vabzdžių šeimoje
„Organizmo harmonizavimas panaudojant bičių energiją man pasirodė labai įdomus, todėl šią vasarą įsirengiau avilio terapijos namuką. Namuke yra gultai, po gultu – aviliai su bitėmis. Pats gultas kartu yra ir avilių stogas, kuriame padarytos angos. Pro jas avilio oras ir bičių skleidžiamas garsas bei kvapas patenka į namuko vidų, tačiau pačias bites sulaiko tinklelis“, – pasakojo E. Botyrius. – Pirmieji bandymai susibalansuoti energiją nenuvylė nei šeimos, nei atvykusių pabūti draugų. Namuko erdvė nedidelė, vidus iškaltas liepa, suteikiančia jaukumo. Šis medis lietuvių mitologijoje laikomas vienu geriausių medžių-donorų. Liepa – labai moteriškas augalas, minkštas. Gulėti ant jo lentų malonu.“
Kaip pasakojo namuko savininkas, bičių poveikį pajaučia net ir didžiausi skeptikai. Monotoniškas gaudimas, kai bičių šeima dirba savo įprastus darbus, ramina ir nuteikia labai jaukiai. Šis garsas nė iš tolo nepanašus į plaukuose įsivėlusios ir išsigandusios bitės zyzimą, jis nuteikia raminamai.
Taip pat veikia ir pro angas sklindantis nepakartojamas aromatas, kuris nejučia priverčia kvėpuoti giliau ir ramiau, mėgaujantis bičių garinamo nektaro bei pikio kvapų mišinio aromatu, kurio magija iki šiol buvo pažįstama tik bitininkams.
Įdomu, kad kaskart, lankantis avilio terapijios namelyje, tas aromatas skirtingas. Jo intensyvumas priklauso nuo to, kiek bitės spėjo per dieną prisinešti nektaro, o kvapų gama – iš kokių augalų jis suneštas.
Nuo pavasario iki rudens
„Pastebėjau, kad namuke apimantis ramybės jausmas ypač tinka meditacijai arba miegui. Turbūt sunku būtų surasti žmogų, kuris neužmigtų apsuptas raminančių garsų ir kvapų.
Geriausias laikas apsilankyti namuke – vakaras, kai leidžiasi saulė, o bitės, grįžusios iš laukų, tvarko ir garina per dieną suneštą nektarą. Tai tęsiasi beveik iki saulėtekio. Paryčiui garsai po truputį darosi tylesni. Tačiau vos prašvitus bitės vėl kimba į dienos darbus. Jos niekada nemiega“, – savo augintinėmis gėrėjosi bitininkas Eimantas.
Šią bičių terapiją vilkaviškietis ruošiasi pasiūlyti susidomėjusiems žmonėms. Pasak jo, terapija tinka bet kuriam ir nesukelia jokių pašalinių poveikių. Tiesa, terapija galima tik vasarą, kai bitės gyvena aktyvų gyvenimą. Paprastai ratuotosios dūgzti pradeda gegužės pradžioje ir triūsia iki rugsėjo.
Vieni kitiems reikalingi
Kaip sakė E. Botyrius, pas mus tiek bitės, tiek jų produktai nėra tinkamai įvertinti. Kad parduotų paties išsuktą medų, vilkaviškiečiui teko palaužyti galvą, kaip privilioti klientą. Šįmet jis žmonėms pasiūlė įvairių skonių medų su liofilizuotomis uogomis ir žolėmis. Pirkėjai gana noriai rinkosi medų su spanguolių, vyšnių, mėtų, šaltalankių, imbiero ir kitokiais skoniais.
„Užsienyje mūsų medus vertinamas ir be jokių priedų, nes jo diastazės skaičius labai aukštas. Tai yra didžiausias medaus kokybės rodiklis. O mes tiesiog nesuvokiame, kokį gėrį turime, – sakė E. Botyrius. – Be to, pas mus dar mažai supratimo, kad šis mažas padarėlis – ne tik medaus nešėjas, o kad jis yra gyvybės užtikrintojas. Bitės apdulkina augalus. Pavyzdžiui, rapsų lauko, kuriame skraido bitės, derlingumas padidėja kelis kartus. Sąmoningi ūkininkai tai žino ir bendradarbiauja su bitininkais, nepurškia laukų bitėms kenksmingais chemikalais. Nors visokių žmonių pasitaiko. Laimei, nesupratingųjų nedaug. Suvokimas, kad mes vienas kitam reikalingi, įskiepijamas ne iš karto, bet jis auga. Ir tuo džiaugiasi visa bitininkų bendruomenė.“
