Dalyje Lietuvos, išskyrus Užnemunę, kuri laikėsi Napoleono kodekso ir žmonės ten buvo kur kas laisvesni, rusiškas baudžiavos variantas galiojo iki 1861 m.
Ne žmonės, bet sielos
A. Gribojedovas ne veltui užsimena, kad Čackio tėvas turėjo „kokius tris šimtus sielų“ (tai yra, baudžiauninkų). Dvarininkai jiems priklausančius baudžiauninkus vertino kaip savo nuosavybę, nelaikė jų žmonėmis. Baudžiauninkas buvo lyginamas su gyvuliu, baldu, žemės sklypu – viskuo, ką galima įkainoti. Dvaro mergos, arklininkai, tarnai ir pan. buvo parduodami, keičiami į veislinius šunis ir žirgus, dovanojami, pralošiami kortomis, rašo lenta.ru.
Toks elgesys su pavaldiniais ir pati baudžiavinė santvarka – vienas iš gėdingiausių Rusijos istorijos puslapių. Nė viename dokumente iki 1861 m. nėra įrašo, kad tokiam ir tokiam dvarininkui priklauso tiek ir tiek žmonių. Visada buvo rašoma tik „tiek ir tiek sielų“.
„Sielomis“ baudžiauninkai buvo vadinami pripažįstant tik tai, kad jie yra „gyva nuosavybė“, kitaip nei karietos, dvarai ir kurtų veislės šunyčiai. Tik toks skirtumas. Šia prasme stačiatikių pasaulis pažengė kiek toliau nei Senovės Roma ir Graikija, kur taip pat klestėjo ir tarpo vergvaldystė.
Antikiniame pasaulyje vergai buvo vadinami tiesiog „kūnais“. Vergas buvo vadinamas „vyrišku kūnu“, o vergė – „moterišku“.
Kaip pavyzdys gali būti II amžiaus per. m. e. rankraštis, rastas dabartinio Galaksidžio miesto teritorijoje. Šis dokumentas yra įprastas pirkimo-pardavimo raštas. Jame teigiama, kad kažkoks Kleogenas pardavė „vyrišką kūną vardu Dimitrijus“. Šis dokumentas parodo, kad tradicija nevadinti vergų žmonėmis atsirado dar mūsų civilizacijos priešaušryje. Pavergti, nelaisvėje atsidūrę vyrai ir moterys niekada nebuvo laikomi žmonėmis. Iš pradžių jie buvo „kūnai“, po to pakilo vienu laipteliu aukščiau – tapo „sielomis“. Tačiau vergvaldystės esmė nė kiek nepasikeitė.
Pelningas verslas
Daug įdomios informacijos šiuo klausimu galima rasti rusų kraštotyrininko ir A. Puškino kūrybos tyrinėtojo Andrejaus Jacevičiaus knygoje „Baudžiava Puškino laikų Peterburge“.
Knygoje autorius pažymi, kad net tokiame puikiame ir progresyviame tų laikų Rusijos mieste kaip Peterburgas vyko siaubingi dalykai. Konkrečiai, čia buvo paplitusi žiauri prekybos žmonėmis praktika.
Baudžiauninkais prekiavo visi ir visur. Populiariausio sostinės laikraščio „Vedomosti“ puslapiuose mirgėjo skelbimai apie parduodamas merginas ir jaunuolius. Tokia prekyba daugiausiai vertėsi didikai.
Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Peterburgo gyventoja Postnikova buvo įsteigusi prekybos baudžiauninkais verslą. Jai priklausančiuose kaimuose kilmingoji moteris atrinkdavo dailias 10–12 m. mergaites ir atiduodavo jas mokytis guvernančių amato. Mažosios vergės buvo mokomos kilnių manierų, siuvimo ir šokių. Po 3 metų jos buvo paruoštos pardavimui. Jei paaugusi mergina atrodė „šiaip sau“, bet buvo vikri ir darbšti, Postnikova ją parduodavo į kambarines. Išskirtinių gražuolių laukė kitokia lemtis – jos tapdavo turtingų Peterburgo ponų meilužėmis. Už vieną tokią vergę savininkė galėjo gauti iki 500 rublių – tais laikais tai buvo didžiulė suma.
Prekyba baudžiauninkais buvo itin pelninga veikla. Ja vertėsi daugelis dvarininkų. Vergai buvo mokomi ir ruošiami būsimai tarnybai nuo ankstyvos vaikystės. Po to juos parduodavo už trigubai didesnę kainą. Daug dvarininkų tokiu būdu pasakiškai praturtėjo.
Kunigaikštienė Dolgorukova (po santuokos – Paškova) prekiaudama baudžiauninkais susikrovė nemenką turtą. Ši nuovoki aukštuomenės dama iš nusigyvenusių dvarininkų supirkdavo jų dvarus su visomis „sielomis“. Baudžiauninkus ji išrūšiuodavo, atrinkdavo pačius geriausius ir juos apmokydavo, o tada parduodavo už pasakišką kainą. Pinigai plaukė kaip upė.
Tokių verslių damų ir ponų Peterburge buvo labai daug, tačiau jie patys Rytų šalių gyventojus laikė laukiniais – juk kokioje nors Persijoje vergai buvo parduodami atvirai, vergų turguje. Šiuo faktu Peterburgo gyventojai piktinosi ir baisėjosi. Jų mylimame mieste žmonių niekas neparduodavo turguje, kaip galvojų. Prekyba „sielomis“ vyko prabangiose svetainėse, dekoruotose ištaigingais sietynais ir garsių dailininkų paveikslais.
