Tačiau tokiai informacijos lavinai, kuria mane užliejo Pajiešmeniuose gyvenantis Justinas Kubeckas aš, atvirai pasakius, nebuvau pasiruošęs. Per dvi kartu praleistas valandas aš ne tik iš naujo atradau bitininkystę, bet ir suvokiau, jog iš tiesų visiškai nieko nežinau apie mažąsias tarp žiedų zujančias darbininkes.
Nuo Pajiešmenių iki Baltijos jūros
Justinas – „šakninis“ pajiešmenietis, augęs gausioje Petro ir Danutės Kubeckų šeimoje. – Esame penki broliai. Mikas ir Simonas gyvena Kaišiadoryse, Martynas – Ispanijoje, o aš su broliu dvyniu Zigmu likome Pasvalio rajone. Zigmas gyvena Joniškėlyje, aš su šeima – tėvų namuose, – pasakoja Justinas.
Dabar šimtą bičių šeimų prižiūrintis pajiešmenietis dar ne taip seniai vilkėjo kareivišką uniformą ir planavo karinę karjerą.
– Kariuomenė mane traukė nuo mažų dienų. Martynas iš mūsų penkių buvo vienintelis ragavęs šauktinio duonos. Buvau gal antrokas, kai jis savaitgaliais grįždavo namo ir su uniforma eidavo per kaimą. Mane labai žavėjo jo uniforma. Gal todėl netrukus užsirašiau į Šaulių sąjungą, o vyresnėse klasėse jau tarnavau Pasvalio savanorių kuopoje.
Justinas baigė Vabalninko žemės ūkio mokyklą. Mokydamasis trečiame kurse pasiprašė į profesionalią karo tarnybą.
– Norėjau išvažiuoti kuo toliau nuo namų, tad daviau dvi užklausas. Vieną į Lietuvos kariuomenės dr. J. Basanavičiaus karo medicinos tarnybą, su mintimi tapti paramediku. Kitą – į Lietuvos karines jūrų pajėgas. Patekau į pastarąsias – buvau paskirtas tarnauti motoristu karo laive „Sūduvis“, kuris dabar yra paverstas muziejumi.
Vyras tikina niekuomet nepamiršęs pirmo išplaukimo į jūrą.
Justinas tikina jūros ligos per visus penkerius tarnybos laive metus taip ir neatsikratęs.
– Jei išplaukdavome į ramius vandenis, bangavimas vėliau imdavo kilti palengva – organizmas prisitaikydavo ir aš galėdavau būti. Tačiau jei reikėdavo plaukti į audringą jūrą – liga buvo garantuota. Stebėdavau orus, jei žinodavau, kad bus audra, iš vakaro nieko nevalgydavau. Tačiau vis tiek sirgdavau. Skrandis buvo tuščias, tad žiaukčiojau tulžimi.
„Sūduvis“ turėjo du variklius, o kiekvienas jų – savo vardus – Silvija ir Bianka. Justinas buvo atsakingas už pastarojo darbą.
Darbas sekėsi, o ir vadovybė netruko pastebėti darbštaus bei atsakingo pasvaliečio, kuris pamažu ėmė kopti karjeros laipteliais. Pradėjęs motoristu, netruko būti paskirtas elektrikų komandos vadu.
Justinas taip pat buvo išsiųstas į narų mokyklą.
– Nardymas man labai patiko, buvau paskirtas neetatiniu laivo naru, kurio pareiga apžiūrėti laivą prieš išplaukiant, ar kam nors atsitikus jūroje.
Po penkerių jūroje praleistų metų Justinas nusprendė kario karjerą tęsti sausumoje.
– Atsisveikinimas su jūra buvo toks pat „įspūdingas“, kaip ir pažintis. Visą reisą prasirgau… – šypsosi bitininkas.
Krante Justinas buvo perkeltas į Karinių jūrų pajėgų apsaugos kuopą, kur dirbo instruktoriumi. Baigė puskarininkių mokyklą, gavo seržanto laipsnį. Jaunam karininkui buvo prognozuojama šviesi ateitis ir greitas kilimas karjeros laiptais. Deja, nelaimingo atsitikimo metu patirta trauma privertė pasitraukti iš karinės tarnybos
„Bitinėlis“
– Grįžimas į tėviškę man padėjo reabilituotis po patirtos traumos. Reikėjo apsispręsti, ką toliau veikti. Tėtis pasiūlė perimti jo bites, kurių buvo apie trisdešimt šeimų. Dabar bityną išplėčiau iki šimto.
Justinas pasakoja, kad namuose visada buvo auginamos bitės.
– Man buvo gal šešeri, kai patapau „bitinėliu“. Pas mus taip buvo vadinamas tas, kuris padeda tėčiui prie bičių. Kažką nunešti, palaikyti, padėti, paduoti – tokios buvo mano pareigos. Broliai buvome penki, bet prie bičių dažniausiai sukausi aš ir Mikas. Pastarasis net bitininkų mokslus yra baigęs, bet bitėmis neužsiima. O tėtis yra sukaupęs didžiulę patirtį, kurią dalinasi su manimi. Pasako, parodo, o yra tokių dalykų, kurie ateina su praktika. Pamenu, man buvo gal kokie aštuoneri, tėtis darbe, o obelyje bitės spiečiasi. Buvau matęs, kaip ir ką daro jis, tad imu spietinę, pakabinu, supurtau šaką ir visas surenku. Tokios pamokos įstringa labiau nei žodžiai. O šiaip tobulėju ir žinių semiuosi nuolat. Be to – nieko nebus. Daug konsultacijų bei palaikymo sulaukiu iš Pasvalio rajono bitininkų vado Gedimino Baužos.
„Markės“ negadina
Visos bitės vienodos, tačiau kiekvieno bitininko medus – vis kitoks.
–Aš imu ir parduodu tik brandintą medų. Tai yra, išimtą iš visiškai užakiuoto korio. Taip mane išmokė tėvas.
Justinas labiausiai vertina rapsų medų.
– Nedaug kas žino, jog rapsų medus yra bene tinkamiausias žmogui. Jis turi mažiausiai alergenų, tad mažų vaikų pažintį su šiuo saldžiu produktu rekomenduoja pradėti būtent nuo rapsų medaus. Sergantiems diabetu rekomenduojamas būtent rapsų medus. Apskritai atlikti tyrimai parodė, kad žmogus geriausiai įsisavina būtent rapsų meduje esančias organizmui naudingas medžiagas. Deja, niekas jo nenori, o prašo liepų medaus, nors pagal savo maistines ir sveikatinimo savybes jie yra beveik lygūs. Nedarau ir to, kuo kartais piktnaudžiauja ne visai sąžiningi pardavėjai. Kai tavęs paklausia – ar turite liepų medaus, gali pasakyti, jog turi, su ta mintimi, kad medus yra išsuktas liepos mėnesį. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog tai bus liepų medus. Ypač šiemet, kai liepų medaus beveik nėra. Niekada nemeluoju. Negadinu „markės“.
Ant Justino produkcijos (beje, visą ją jis pilsto tik į stiklinę tarą) puikuojasi tarmiškas užrašas „Tykors Pasvale krašta meds. Pasiūtioška garduma!“
– Pavadinimas kilo po ilgų svarstymų. Kai sugalvojau, važiavau į Pasvalio krašto muziejų. Jo darbuotojai padėjo susisiekti su Vladu Braziūnu, kuris jį užrašė taip, kaip turi būti, o nuo savęs dar pridėjo tą „ Pasiūtioška garduma!“, dėl kurio visi konkurentai labai pyksta. Klausia, kuo jis čia toks pasiutęs (juokiasi).
Bitininkas bitininkui…
Paklaustas, ar bitininkystės verslas pelningas, Justinas mosteli ranka:
– Su dabartinėmis kainomis, tai ne verslas, o gyvenimo būdas. Dabar pilna medaus iš Baltarusijos, Ukrainos, kuris labai muša kainas vietiniams bitininkams. Kai kurie didieji supirkėjai perka kaimyninių valstybių medų, o paskui perparduoda kaip lietuvišką. Jie atsiveža maždaug po du eurus už kilogramą supirktą medų ir vietiniams daugiau mokėti nenori. Todėl lietuviai jo nerealizuoja ir laiko namuose. Pas mane taip pat pernykštis bei nemaža dalis šių metų medaus supilta į sandarias statines ir laukia geresnių laikų. Po du eurus tikrai neparduosiu, nes tai bus darbas dėl darbo. Dabar cukrus brangiau kainuoja nei medus… O juk norisi inventorių atsinaujinti ir medsukio naujo reikia, ir atakiavimo stendo, ir t. t.
Šiemet pavasarį Justinas pirmą kartą su savo produkcija atsistojo Pasvalio turguje.
– Pirmas turgus buvo baisus. Užsipuolė mane iš visų pusių. Ko čia atvykau, iš kur gavau skysto medaus? Aš naudoju alpinius rėmelius, kurie yra kelis kartus mažesni už įprastus, todėl bitės į juos greičiau prineša medaus, o aš galiu jo pasiūlyti pirkėjams.
Dabar Pajiešmenių krašto medus keliauja į Pasvalio ir Biržų turgus.
– Labai linkiu bitininkams nebūti pavydiems. Sako, bitininkai vienas kitam yra bičiuliai. Deja, realybė kitokia. Man atrodo ūkininkas ūkininkui didesnis draugas nei bitininkas bitininkui. Jie padeda vienas kitam suarti laukus, nuimti derlių, kažką nuvežti ar parvežti. O bitininkai mato tik konkurentus. Per daug šneki, per daug tiesos pasakai, per daug parduodi – nuolat tai girdžiu už nugaros. O aš ne tik parduodu, bet ir išdalinu. Kiekviename turguje po kokius du tris kilogramus. Tai kokiai močiutei, tai kam nors, kas pritrūko pinigų. Geru už gera. Tie žmonės vėliau grįžta ir atsiveda naujų pirkėjų.
Šeima
J. Kubecko bitynai randasi Daukniūnuose, Pajiešmeniuose, netoli Saločių. Bitininkas primygtinai mus kviečia apsilankyti viename iš jų. Ruošiamės į kelią, o mus palydi Justino žmona Reda ir birželio mėnesį pirmą gimtadienį atšventęs sūnus Leonas.
– Čia būsimas mano „bitinėlis“, – paglostęs galvą sūnui ištaria Justinas.
Su Reda, anuomet studente, o dabar diplomuota anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytoja, vyras susipažino Klaipėdoje, kai tarnavo laivyne. Po devynerių metų draugystės susituokė.
– Mūsų vestuvės įvyko tokią pačią mėnesio dieną, kaip ir susipažinome. Kai šventėme vienerių metų vestuvių sukaktį, kartu minėjome ir pažinties dešimtmetį, – prasitaria Reda.
Šeima Klaipėdoje turi butą, tad, kai sūnus paaugs, planuoja grįžti ten.
– Bitės liks Pajiešmeniuose. Tiesiog gyvensiu tarp dviejų miestų, – planais dalinasi bitininkas.
Bites myli ir Reda. Jos jai sukelia nostalgiškus prisiminimus apie kadaise bitininkavusį senelį, tad, jei tik leidžia sūnus, mielai padeda vyrui prie avilių.
Prakalbinti bites
Leidžiamės kelionėn į ant Pasvalio ir Biržų rubežiaus esančius Daniūnus, Justino mamos tėviškę. Čia įsikūręs vienas iš jo bitynų.
Apsiniaukę. Krenta pavieniai lietaus lašai. Net ir ne bitininkas supranta, jog toks oras mažiausiai tinkamas drumsti bičių ramybę – jos bus piktos.
Mes su fotografe neramiai lendame į apsauginius „skafandrus“, o Justinas prie savo bičių eina taip, kaip atvažiavęs – be jokios apsaugos.
– Uždegsiu dūlinę ir šiek tiek duosiu dūmų. Tegu bitutės supranta, jog atėjo jų tėtis. Tačiau paprastai imdamas medų dūmų niekuomet nenaudoju. Kam gadinti gerą produktą? Aš geriau palauksiu kelias dienas gero oro, išimsiu mažiau, bet kokybiškesnio medaus.
Prieiname prie avilio. Aš jau pasiruošiu būsimam dūmų kamuoliui, tačiau Justinas tik švelniai, tarsi pasisveikindamas, lengvai paspaudžia dūlinę ir padeda ją ant žemės. Atsargiai išima korį, ir švelniai pasemia saują… bičių.
Jos ropinėja delnu ir po kelių akimirkų lyg niekur nieko grįžta prie savų darbų.
– O čia – motinėlė.
Justino rankose – gerokai ilgesnė nei visos kitos bitės, o akyse – spindinti liepsna.
Prasideda ilgas monologas. Apie tai, kad medus kaip vynas – turi subręsti. Apie tai, kad vienas nektaro lašas 40 kartų perkeliamas iš vienos korio akies į kitą, kol virsta tikru medumi. Apie žmones, žiedus, motinėles ir tranus. Apie kiekvieną darbštaus vabzdžio sparną ir kojelę. Ir apie tai, kad bitės, kaip ir žmonės, miršta…
Klausausi raminančio avilių dūzgimo, stebiu po mano apsauginį veido tinklelį ropojančias bites ir suprantu, kad mes su fotografe nerimavome be reikalo.
Justino bitės geros.
Gerų žmonių bitės geros.
