Volungevičių šeima augina keliasdešimt mažųjų medelių – bonsų rūšių, pradėtų formuoti, jau įgaunančių medžio formą. Bonsų meistrų siekis ir tikslas yra užauginti gamtoje esančių medžių sumažintą kopiją, šios tobulybės jie siekia dešimtmečiais, mokydamiesi iš klaidų ir ugdydami kantrybę, o taip pat žino gudrybių, kaip šį procesą šiek tiek pagreitinti.
Bonsai kaip meditacija
„Susidomėjau bonsais ir nėriau į šį pomėgį stačia galvą – arba tai aistra, meilė, arba liga, kuri prasidėjo prieš dvejus metus, kai pradėjau lankyti K.Ptakausko užsiėmimus kaip mokinys“, – sako Gytis, pusantro šimto žmonių iš visos Lietuvos vienijančios „Bonsai studijos“ bendruomenės narys.
Tikrųjų asociacijos narių – mažiau, vos 12, tačiau pareigų jiems tenka daugiau, pavyzdžiui, padėti pasiruošti tarptautinei parodai, kuri šiuo metu vyksta Alytuje. Jauniausias šios bendruomenės narys – aštuonmetis Gyčio sūnus Tauras.
„Suprantu, kiek reikia įdėti laiko ir pastangų, kad turėtum bent kelis vertingus bonsus, išmoktum juos profesionaliai suformuoti ir Prižiūrėti. Juk nesinori, kad tavo medelis mirtų, bet visko pasitaiko. Asmeniškai man visas bonsų auginimo žavesys yra procesas, o ne rezultatas. Kaip ir žmogus, jei yra laimingas, apie tai negalvoja, o jei pradeda svarstyti – tai greičiausiai nelabai laimingas jaučiasi, taip ir su bonsais. Kai karpau, laistau medelius ar ieškau jų gamtoje, laikas tarsi išnyksta. Aš įvardyčiau tai kaip meditaciją“, – pasakoja alytiškis.
Aštuonmetis pats formuoja savo medelius
Šiltnamis – geras išradimas ir praverčia visiems sodininkams, bet vieni jame augina agurkus ir pomidorus, o G.Volungevičius įsirengė bonsų laboratoriją. Šioje patalpoje persodina, formuoja, daugina augalus, kurie kada nors galbūt taps bonsais. Tiesa, antras šiltnamis kol kas dar skirtas pomidorams, bet jų šiemet pasodinta mažiau, nes Volungevičių šeimos mintis užvaldė mažieji medeliai. Pačiam Gyčiui netikėtai, medeliais, kurių pradėjo rasti sodyboje, susidomėjo sūnus Tauras.
Berniukas jau turi kelis medelius, kuriais pats rūpinasi. Didelė šventė praėjusį savaitgalį Taurui buvo pažintis su vienu geriausių bonsų meistrų pasaulyje italu Salvatore Liporace, kuris atvyko į Alytų kaip parodos žiuri komisijos narys ir padėjo berniukui formuoti jo medelį – fikusą. „Tauras turi savo nuomonę. Sako, tėte, ačiū, kad man padedi, bet gal kitą kartą aš galėsiu savo dizainą medeliui pasidaryti?“ – šypsosi Gytis.
Medžiagos bonsams ieško ir žygiuose
Tėtė ir sūnus turi ir bendrai auginamų bonsų, kuriais drauge rūpinasi, Tauras juos praminė „son and dad“ – jie išskirtiniai tuo, kad šalia didesnės šakos formuojama mažesnė. Atsiradus šiems bonsams, Tauras sugalvojo taip prisistatyti: „Esame bonsų šeima“. Mama Darata Surdokaitė-Volungevičienė
savo bonsų kol kas neaugina, tačiau visokeriopai palaiko šį pomėgį, gamtoje atranda perspektyvių medelių, iš kurių galima formuoti bonsus.
Bonsai daugiau dėmesio reikalauja vasarą, per karščius medelius būtina kasdien laistyti („išvažiuoti kelioms dienoms pavyksta, jei turi gerus kaimynus“). Žiemą lapuočiai miega, galima formuoti nebent spygliuočius, taigi lieka laiko ir kitiems pomėgiams. Pavyzdžiui, žygiams pėsčiomis.
Darata po kelias dešimtis kilometrų žingsniuoja dažną savaitgalį, o žingsniuodami… ieško medžiagos bonsams. Pasirodo, žygiai šia prasme labai naudingi, nes leidžia pamatyti pastebėti natūralioje aplinkoje išdygusį medelį, kuris meistro rankose gali tapti unikaliu žmogaus ir gamtos kūriniu.
Gamtoje pastebėtus medelius, iš kurių galėtų būti formuojami bonsai, Gytis pasižymi – įsiveda jų koordinates, kad vėliau galėtų atrasti. Kartais tokiam medeliui dar verta leisti paaugti natūralioje aplinkoje, kol jis bus perkeltas į vazoną.
„Augalus, iš kurių auginami bonsai, galima pirkti, bet galima atrasti pačiam gamtoje. Daugeliu atveju tai bus kreivas, kiškio apgraužtas ar vėjo nulaužtas augalas, kuris miškininko požiūriu yra gamtos brokas, nes neturi perspektyvų užaugti. Dažnai bonsai formuojami iš sužalotų medelių, kuriems taip suteikiamas antras šansas. Jie džiugins ir meistrą, ir būsimus parodų lankytojus, jei tik paklius į išmanančias rankas. Tokie iš gamtos paimti medeliai yra patys vertingiausi, nes iš jų užaugintas bonsas bus vienintelis toks egzempliorius“, – sako Gytis.
Bonsus galima formuoti iš bet kurios rūšies medžių. Labai dėkinga medžiaga – medeliai, augantys ant apleistų pastatų stogų. Pernešti į vazoną jie gerai auga, nes buvo užskurdę.
„Žinoma, galima užauginti medelį ir iš sėklos, kaip Kęstučio parodoje eksponuojamas beržas, bet tam reikės 20-ies metų. Iš gamtos paimti medeliai užauga greičiau“, – sako G.Volungevičius.
Prieš parodas medelius „sušukuoja“
„Neįsivaizduoju žmogaus, kuris pasakyti, kad bonsai yra negražu. Taip, pasitaiko svarstančių, kad tai – svetima kultūra. Nežinau, kiek Japonijosyra manyje, nes man įdomus pats medelis, jo auginimas, per juos pažįstu Aziją, o ne atvirkščiai“, – sako Gytis.
Alytiškiai pažinti Rytų kultūrą gali dėka K.Ptakausko, kuris jau daug metų organizuoja bonsų parodas.
Jos yra populiarios, sulaukia daugybės lankytojų, tačiau ne visi jie įtaria, kiek įdomių dalykų jose lieka už kadro. Pasirodo, ekspozicijai medeliai yra ruošiami taip pat, kaip rūpinamasi, pavyzdžiui, veislinių kačių ar šunų išvaizda prieš parodas. „Kaip Kęstutis sako, medeliai parodai yra „sušukuojami“.
„Mano auginama japoninė guoba, kuri dabar eksponuojama parodoje, netrukus sugrįš namo ir atrodys visai kitaip. Aš jai vėl leisiu augti, nes tai perspektyvus medelis, kurį dar reikia užauginti“, – pasakoja Gytis.
Sudėtingiausias dalykas bonsų priežiūroje – jų laistymas. Parodose medaliai taip pat laistomi, meistrai šią užduotį kartais patiki organizatoriams, o kartais nusprendžia nerizikuoti ir rūpintis savo augintiniais patys.
Parodinis bonsas kainuoja tūkstančius eurų
Ar bonsų auginimas – brangus hobis? G.Volungevičius sako, kad taip. Dažnai tenka pirkti augalus, iš kurių bus formuojami medeliai, nes gamtoje ne viską gali rasti. Kainuoja indai, kuriuose bonsai eksponuojami parodose. „Yra ir nebrangių, kuriuose galima medelius auginti namuose, bet išpuoselėtam bonsui parodai reikia „gražios šukuosenos“ – jo verto indo. Kokybiškas, gražus indas kainuoja, nes jis taip pat yra menas, molis išdegamas aukštoje temperatūroje, kad nesutruktų žiemą šaltyje“, – pasakoja Gytis.
Medžiaga bonso formavimui – tam tikros rūšies augalas medelyne – kainuoja apie 80–100 eurų. Gamtoje rastas ir pradėtas formuoti medelis kainuoja brangiau, nes jo vertė didesnė, toks augalas yra unikalus, skirtingai nuo užaugintų medelyne. Pastarieji gali kainuoti šimtus, o parodiniai bonsai
– tūkstančius eurų.
Parodoje Alytuje čekas bonsų meistras Vaclovas Novakas sulaukė klausimo, kiek kainuotų joje eksponuojamas bonsas pušis – pirmasis jo medelis, formuojamas dešimtis metų.
Meistras atsakė: „Jis neparduodamas“. Įprastai parodose niekas parduoti bonsų ir neprašo – kiekvienas turtingas žmogus galėtų įsigyti unikalų medelį ir jį numarinti, nes žinių ir pajautimo už jokius pinigus nenusipirksi, jei pats neturėsi didelio noro ir nedėsi pastangų.
