Ši žiema iškrėtė pokštą ir dėl gamtos išdaigų tradicines žirgų lenktynes teko nukelti kitam savaitgaliui. Tačiau Panevėžio žirgininkų netikėtos kliūtys neišgąsdino ir jie jau kinko savo eikliuosius žirgus.
Panevėžio rajone, Smilgiuose gyvenantis Algimantas Pamarnackas Sartų lenktynėse dalyvauja jau daugiau kaip tris dešimtmečius, o jo pasiekimų kolekcijoje – ne viena taurė ir diplomas. Tiesa, vyras praėjusiais metais Sartų varžybas stebėjo tik kaip žiūrovas, o šiemet vėl bandys savo laimę.
Žirgai paseno
„Gerieji mano žirgai jau paseno, o jaunoji karta dar ne visai pasiruošusi. Tad šiemet dalyvausiu ne su savo, o bičiulio paskolintu žirgu. Jis pats žadėjo važiuoti su keturiais ristūnais, tačiau vienas su tokiu būriu žirgų nespės susitvarkyti. Per daug prisiaugino, tad vieną perleido man. O kitąmet, jeigu viskas gerai, dalyvausiu jau su savo augintiniais. Gal ir sūnus kartu prisijungs“, – šypsosi A. Pamarnackas.
Naująjį savo kompanioną žirgininkas jau išbandė – kartu su juo dalyvavo Širvintose surengtose varžybose. Nors žirgas ir nesavas, tačiau patyrusiam žirginio sporto aistruoliui nėra sunku rasti bendrą kalbą su bet kokiu ristūnu.
„Jau šiek tiek susipažinau su žirgu, dalyvavome lenktynėse Širvintose. Susidraugauti nesunku, kai turi patirties. Atrodo sąžiningas žirgas, o kaip bus, pamatysim. Didelių laimėjimų nesitikiu, bet sporte visko būna“, – ginklų sudėti nežada smilgietis.
Jo paties ūkyje šiuo metu auga šeši jauni žirgai, vienam jų – vos kelios dienos. Vyras didžiuojasi, kad visi ristūnai auginti jo paties nuo gimimo. Toks gyvūnas – ne tik mielesnis, bet ir kišenę ne taip paplonina. O ir gerų žirgų reikia ieškoti su žiburiu. Geras ristūnas dažnai kainuoja ne mažiau nei automobilis. Be to, reikia nemažų investicijų ir jų priežiūrai.
Pavyzdžiui, vieną žirgą pakaustyti geromis pasagomis vargu ar užteks 50 eurų. O kur dar tyrimai, skiepai, dokumentų sutvarkymas. Kaip juokauja vadeliotojas, automobiliui techninę apžiūrą tenka praeiti kartą per du metus, o žirgui – prieš kiekvienas varžybas – kelių žmonių komisija įvertina, ar žirgas sveikas, ar turi reikiamus dokumentus, yra socializuotas.
„Lietuvoje gerą žirgą gana sunku rasti, o užsienyje man per brangūs. Kokį prastesnį už 5-10 tūkst. eurų gal ir galima būtų nupirkti, bet nesinori tiek investuoti. Tuo labiau, kad iš varžybų Lietuvoje nieko neuždirbsi. Paskutinėse varžybose, kur dalyvavom, pirmos vietos laimėtojas gavo 50, o trečios – 30 eurų. Realiai net kelionės išlaidos neatsiperka. Bet žirgams pinigų neskaičiuojame, esame šio sporto fanatikai“, – šypsosi A. Pamarnackas.
Stresuoja ir gyvūnai
Pasak žirgininko, kad ristūnas būtų pasiruošęs dalyvauti varžybose, reikia jį paauginti bent iki dviejų su puse metų. Jau nuo mažų dienų kumeliuką reikia po truputį pratinti prie krūvio, pakinktų ir su juo sąžiningai treniruotis kasdien. Dresūrai pasiduoda visi, tačiau vieniems reikia daugiau laiko, kitiems mažiau. Daug kas priklauso ir nuo gyvūno charakterio. Kaip ir žmonės, vieni būna ramesni, paklusnesni, o kiti – tikri užsispyrėliai.
„Pasiduoda visi, bet vieną gali per kelias dienas sutramdyti, o su kitu reikia ir ilgėliau pažaisti. Vienus stumt traukt reikia, o kitus – tramdyt. Kai arkliukas mažas pamatyti ar tai būsimasis čempionas, sunku. Būna, kad ir dvejų trejų metų ristūnas gražiai bėga, bet kitas tokio amžiaus dar nepasižymi puikia sportine forma. Bet po kokių metų, žiūrėk, pasirodo visu gražumu. Prancūzų ristūnai apskritai vėliau bręsta, bet aš nelabai kur ir skubu“, – kalbėjo A. Pamarnackas.
Tačiau net ir užauginus puikų bėgiką nėra garantijų, kad jis taps čempionu. Dažnai varžybose, kur daug triukšmo ir konkurentų, žirgai pasimeta, pradeda stresuoti. Kartais užtenka, kad vanduo pasikeistų – žirgas net nežiūri į kibirą. Tad kiekvienos varžybos žirgininkui būna savotiškas iššūkis.
„Žirgai labai reaguoja į stresą. Stengiamės į varžybas nuvažiuoti iš vakaro, kad žirgai apsiprastų, bet kitas net vandens negeria, nieko neėda. Kai žirgų daug, net ramus gyvūnas pasikeičia. Žino, kad reikės bėgti, pavargti, atiduoti sveikatos. Prieš keletą metų turėjau vieną žirgą – namuose kuo puikiausias gyvūnas, o varžybose susitvarkyti negali. Kartą atsigulė prie sunkvežimio ir guli, nesikelia. Reikia važiuoti į startą, visi žirgai pajudėjo, o jis – į kitą pusę patraukė. Dar bandžiau sugrąžinti, bet jis aukštielninkas virsta ir nė iš vietos. Taip ir parvažiavom namo net nestartavę“, – šypsosi vadeliotojas.
Jo teigimu, kai žirgas ramus, orientuotas ir jo šeimininkas gali būti tikras, kad gyvūnas nepateiks kokių nemalonių staigmenų, dalyvauti varžybose – vienas malonumas. Tiesa, ir žirgininkai turi savų gudrybių, kaip augintinius apsaugoti nuo streso. Pasak smilgiečio, kartais pakanka prieš varžybas pakeisti gyvūno meniu, o kad hipodrome nesiblaškytų nuo pernelyg didelio triukšmo ir pašalinių garsų, jiems uždedamos specialios kepuraitės.
„Kepuraitės arkliams dedamos tikrai ne dėl grožio, o kad būtų kuo mažiau triukšmo. Turime ir kitokių gudrybių“, – visų jų išduoti nenori žirgininkas.
Vien duona sotus nebūsi
Kaip žirgams yra amžiaus cenzas nuo kada jie gali dalyvauti varžybose, taip yra laikas savo augintinį išleisti į užtarnautą poilsį. Garsusis A. Pamarnacko žirgas Porto jau tapo legenda – net tris kartus tapo Sartų lenktynių čempionu, o dabar yra didžiausias vaikų džiaugsmas.
„Kiek kartų esu tapęs čempionu net neskaičiavau. Vien su Portu tris kartus užlipau ant aukščiausios nugalėtojų pakylos. Bet viskam savas laikas. Portą jau pardaviau kaimynams. Dabar, kaip ir visi sportininkai veteranai, kitokius darbus atlieka – vežioja vaikus. Juk ir legenda Arvydas Sabonis dabar sūpuoja anūkus“, – šypsosi smilgietis.
Vyras pajuokauja, kad netrukus ir jam teks stoti į veteranų gretas – dažniausiai pagal metus varžybose būna trečias ar ketvirtas eilėje, tik iš kito galo. Bet kol sveikata leis, tol dalyvaus varžybose. Žirgai yra jo visas gyvenimas. Kaip vieni atsipalaiduoja kilnodami taurelę, taip jis – bendraudamas su žirgais.
„Vienu metu reikėjo daugiau jėgų ir energijos ūkiui atiduoti, bet ne vien duona sotus būsi. Žmogui kažkuo reikia paįvairinti gyvenimą. O čia nuvažiuoji į varžybas, pabendrauji su bendraminčiais, pabūni gryname ore, pasikrauni teigiamos energijos“, – pasakojo vadeliotojas.
Nors laimėjimų smilgietis niekada nesureikšmindavo, tačiau grįžti į namus kaip nugalėtojui daug smagiau.
„Jeigu daug ruošiesi, norisi ir rezultatų, ypač kai turi gerą favoritą. Mersedesas nuo žiguliuko skiriasi, tad ir su geru žirgu tikiesi tik pergalių. Bet dabar svarbiausia, kad apskritai varžybos įvyktų, kad visos treniruotės šąlant nosis nenueitų perniek. Aišku, yra vietų, kur varžybas galima rengti bet kokiu oru, bet Sartai yra Sartai. Gal reikėtų mums labiau taikytis prie gamtos, nes jau kelinti metai ji vis krečia pokštus“, – atviravo A. Pamarnackas.
Neatsiejama gyvenimo dalis
Nors gyvenime smilgietis A. Pamarnackas ir raguviškis Alvydas Banėnas yra geri bičiuliai, net dalijasi savo brangiausiu turtu – žirgais, Sartų varžybose jie bus konkurentais.
Kaip pasakojo A. Banėnas, net ir labai norėdamas jis nespės su visais savo ristūnais susitvarkyti. Visi jo žirgai jau yra tapę prizininkais – iš šią vasarą Taline vykusių varžybų Baltijos taurei laimėti parsivežė trečiosios vietos taurę. Tik jauniausioji, dvimetė, tokiose varžybose dalyvaus pirmą kartą. Didelių vilčių į ją vadeliotojas nededa, nes kitoje aplinkoje, kur daug triukšmo ji labai stresuoja, šoka piestu, kelia galvą, itin sunku suvaldyti, nors namų aplinkoje ji labai rami. O ir sąlygos treniruotėms nėra palankios. Jeigu seniems žirgams užtenka treniruotis ir kas antrą dieną, tai jaunuosius privalu pagainioti kasdien.
„Nežinau, ar būsiu stiprus konkurentas kitiems, nes tokiu oru, kai taip šlapia ir drėgna labai sudėtinga treniruoti žirgus. Kad ir važiuoju žvyrkeliais, visur taškosi būza. Be to, labai sunku nuspėti, kaip žirgas elgsis varžybose. Du žirgai labai ramūs, bet kiti du – tikri nenuoramos. Bet stengsimės“, – ryžtingai nusiteikęs žirgininkas.
Iš viso raguviškis augina septynis ristūnus. Vyras prasitaria, kad iš žirgų neįmanoma pragyventi, tai tik gana brangus malonumas. Jis paskaičiavo, kad vien keturiems žirgams paruošti Sartų varžyboms reikės per tūkstantį eurų – kraujo tyrimai bei skiepai atsieis 800 eurų, o pasagos – apie 220 eurų.
„Mums, kaimiečiams, tai dideli pinigai, todėl daug kas jų atsisako. Žirgininkų kasmet mažėja, bet aš gyvenimo be jų neįsivaizduoju. Esu gimęs ir augęs kaime, tad žirgai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis“, – atvirauja A. Banėnas.
Plačiau skaitykite čia.
