Ūkininkai ir perdirbėjai vėl sėdo prie derybų stalo, bet sukirsti rankomis dar nepavyksta.
Ūkininkų kantrybė išseko
Lietuvos pieno sektorius nori atkurti prarastas pozicijas. Pastaraisiais metais pieno gamyba sudarė apie iki 1,4 mln. tonų, nors iki Nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalyje buvo gaminama dvigubai daugiau – iki 3 mln. t. pieno. Pieno gamintojų, perdirbėjų, mokslininkų ir Žemės ūkio ministerijos atstovų parengtoje pieno sektoriaus plėtros iki 2030 metų strategijoje, paskelbtoje praeitų metų pabaigoje, numatyta vėl pasiekti tokį patį žaliavos gamybos mastą.
Nubrėžtoje strategijoje užsimota net tris kartus padidinti pieno produktų eksportą. 2017 m. šių produktų eksporto apimtis, perskaičiuota į žaliavinį pieną, sudarė 0, 8 mln. t. Planuojama, kad 2030 m. šis skaičius turėtų išaugti net iki 2,4 mln. t.
Taigi planai didžiuliai, tik kaip juos įgyvendinti, jeigu dalis pieno gamintojų traukiasi iš rinkos, išparduoda ne tik turėtas kelias ar keliolika karvių – pieno gamybos atsisako 100 ir daugiau karvių laikantys ūkininkai.
Tai prasti ženklai, bet pieno gamintojai palaiko naują strategiją ir žvelgia į perspektyvą, tik kelia pagrindinę sąlygą – turi būti ilgalaikis principinis susitarimas dėl pieno supirkimo kainų formulės, kitaip strategija bus niekinė.
Melžiamų karvių skaičius
Sektorius buvo paliktas savieigai
„Pieno strategija labai reikalinga, tik mes stipriai vėluojame. Ir dabar ne nuo to galo pradedame.
Kol su perdirbėjais nebus sutarta dėl aiškių pieno supirkimo kainų, nieko gero iš to nebus. Čia ir valstybė turi pateikti aiškią poziciją, juk ūkininkai nemažai suneša į biudžetą, tik dabar kažkodėl į juos priešiškai žiūrima“, – DELFI sakė Kupiškio rajono pieno gamintoja Adelė Adomonienė.
Ūkininkė sutinka, kad Lietuvoje reikia didinti pieno gamybą. Tai jau daro mūsų kaimynės valstybės. „Mes šį sektorių apleidome ir palikome savieigai, todėl dabar ūkininkai išparduoda karves. Dar prieš keliolika metų reikėjo šnekėtis ir ieškoti rėmimo bei skatinimo būdų“, – dėstė ji.
Pieno gamintojai apmaudu, kad pieno perdirbėjai atsiveža nemažai žaliavos iš Latvijos, tačiau vietos ūkininkams nenori mokėti daugiau. „Kas trukdo visą Aukštaitiją paversti pieno kraštu? Tada nereikėtų perdirbėjams deginti degalų ir važinėti žaliavos pas kaimynus. Kodėl lenkai iš mūsų perka karves ir moka dvigubai daugiau už pieno žaliavą, o mes užsidarome?“ – piktinosi ūkininkė.
Kur padorumo riba
Kalbant apie paramą pieno ūkiams A. Adomonienė pabrėžė, kad pieno gamintojai pirmiausia nesidairo į paramą, bet nori gauti sąžiningą kainą už parduodamą produkciją. Anot jos, pradedančiajam reikėtų lengvatinių paskolų 5 ar 10 metų.
„Aišku, reikia remti ir ūkių modernizavimą, pieno gamybos robotizaciją, tačiau pagrindas – padorios pieno supirkimo kainos. Pieno perdirbėjus jau seniai reikėjo įpareigoti normaliai mokėti. Jie gavo nemažai europinės paramos savo įmonėms, bet neturėjo jokių įpareigojimų dėl kainų. Pieną supirkinėjo pigiai, o sūrius pardavinėjo tarptautinėmis kainomis. Manau, buvo peržengtos padorumo ribos, todėl ir atsidūrėme tokioje padėtyje“, – sakė Kupiškio rajono ūkininkė.
Ji įsitikinusi, kad sudarius palankias sąlygas, žmonės imtų grįžti į kaimą, kurtų ūkius, statytų fermas.
Ieškos objektyvios formulės
Bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa mano, kad pieno sektoriaus strategijoje nubrėžtas gaires ne tik realu, bet ir reikia įgyvendinti. „Tai viena iš ekonomikos sričių, kur Lietuva yra tarp pirmaujančių pasaulio šalių. Turime Dievo dovaną – labai palankias gamtos sąlygas efektyviam pieno ūkiui vystyti, ir tai reikia išnaudoti“, – įsitikinęs jis.
D. Trumpa sakė tikintis, kad perdirbėjams ir ūkininkams užteks sveiko proto susitarti dėl pieno supirkimo kainų. Tik jis pabrėžė, kad rinkos sąlygomis nustatyti ilgalaikes fiksuotas kainas neįmanoma.
„Sutarta, kad ieškosime objektyvios formulės, pagal kurią nustačius pieno supirkimo kainą abi pusės suprastų, jog įtaką turi rinkos sąlygos, o ne kurios nors pusės norai“, – DELFI pastebėjo „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas.
D. Trumpa buvo linkęs raminti ūkininkus, kad po kainų nuosmukio ateina jų pakilimas. Pastaraisiais mėnesiais, anot jo, tendencijos pieno rinkose ne itin palankios. Tačiau vienos didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo įmonių vadovas priminė, kad ilgesnį laiką, pradedant nuo 2016 vasaros pabaigos visus metus ar net ilgiau pieno kainos kilo.
„Po tokio kilimo būna nuosmukiai. Reikia prie to priprasti ir tai vertinti, kaip į objektyvų veiksnį. Beje, produktų kaina eksporto rinkose krito drastiškai, o pieno kainos kol kas mažėjo mažiau“, – sakė jis.
Sėdi ant tos pačios šakos
Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos (LŽŪKA) „Kooperacijos kelias“ vadovas ir kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas nestokoja optimizmo ir viliasi, kad susitarimas dėl kainų formulės su perdirbėjais bus pasiektas.
„Visi sėdime ant tos pačios medžio šakos. Tad jeigu krisime, tai kartu. Nebus pakankamai pieno žaliavos – nereikės ir perdirbimo įmonių. Apie perspektyvą ir išlikimą reikia galvoti visiems. Yra sudaryta darbinė grupė, intensyviai tariamės. Visi išsakėme lūkesčius, dabar atliekame namų darbus, skaičiuojame. Turėsime rasti kompromisą – čia negali būti laimėtojų ir pralaimėtojų“, – DELFI tvirtino jis.
J. Kuzminskas sakė nubrėžtų pieno sektoriaus tikslų dar nevadintų strategija – tai kol kas tik gairės. „Strategijoje turi būti numatytos lėšos, konkretūs susitarimai ir atsakomybė. Jei pavyks susitarti dėl kainos kriterijų, prisirišant, tarkime, prie Europos šalių vidurkio, tada bus galima eiti toliau. Tokia iš esmės yra ir Žemės ūkio ministerijos pozicija. Atitinkamai bus galima orientuoti ir Kaimo plėtros programos paramą“, – dėstė „Kooperacijos kelio“ vadovas.
Kainos per mažos
Kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas pastebėjo, kad siekis padvigubinti pieno gamybą – įveikiamas. Tiek Lietuvos ūkininkai jau seniai galėjo gaminti, jeigu pieno supirkimo kainos būtų siekusios ES vidurkį.
„O mes vis velkamės ketvertuke nuo galo. Ir dabar strategija liks tik beverčiais popieriais, jeigu nebus tinkamos pieno kainos. Matematika čia paprasta. Ūkininkai irgi turi skaičiuoti savikainą. Bet šiandien mūsų gaunamos kainos yra ryškiai per mažos. Niekur jos tiek nekrito, kaip Lietuvoje, – apie trečdaliu“, – sakė J. Kuzminskas.
Anot jo, situacija nėra gera, kai Lietuvos pieno perdirbimo įmonės kasdien iš Estijos ir Latvijos įsiveža apie 900 tonų pieno, o ūkininkai dalį pieno išveža į Lenkiją. Seniai pieno gamintojams ir perdirbėjams reikėjo susėsti prie derybų stalo ir netampyti nervų.
„Pieno taryboje pasiginčydavome, pasikeisdavome sodriomis „salvėmis“ ir vėl mūsų pieno fronte nieko naujo. Bet pastaruoju metu impulsą rimtesnėms deryboms davė nauja kooperatyvo „Pienas LT“ gamykla, Žemės ūkio ministerijos vadovų pastangos, gal ir bendras rūpestis dėl ateities“, – svarstė J. Kuzminskas.
DELFI primena, kad per metus vidutinės 2,5 proc. riebumo mažmeninės kainos Lietuvos prekybos tinklų parduotuvėse, tetrapake, pabrango rpoc., iki 0,9 euro, o platikiniame maišelyje 10 proc., iki 0,85 euro, rodo Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro administracijos duomenys.
82 proc. riebumo sviestas per metus pabrango 34 proc., jo 1 kilogramo kaina pergamentiniame arba laminuotame popieriuje siekė 9,96 euro.
