Šeimos ūkių atstovai atviri – nors pripažįstama, kad būtent tokie ūkiai yra viso šalies žemės ūkio pamatas, o šeimos ūkininkavimas – neatsiejamas nuo šeimos istorijos, šiandien situacija yra grėsminga – per tris dešimtmečius praradome apie 50 proc. šeimos ūkių. Dar vieną šaukštą deguto įmetė gamtosaugininkai. Jie paskelbė, jog šiuo metu net 64 proc. vandens telkinių neatitinka geros būklės. Daugiausia upių vandens kokybės problemų nustatyta šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos intensyvaus žemės ūkio rajonuose, rašoma Žemės ūkio rūmų apžvalgoje.
Regionų gyvybingumo problema
Praėjusią savaitę Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) organizacijų lyderiai surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo, kad per 18 metų, nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (2004 m.), praradome 58 proc. žemdirbių. Vieni pasitraukė pagal 2004-2006 m. Kaimo plėtros programos (KPP) ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos priemonę, kiti – negavę investicijų, atsiliko nuo ūkių, kurie gavo investicijas. Jie tikino, esą praėjusiais ES KPP priemonių laikotarpiais net 50 proc. visos ES finansinės paramos atiteko tik 3 proc. pareiškėjų. Būtent jie aktyviai naudojosi investicine parama, dalį nuosavų finansinių išteklių nukreipdami žemei įsigyti.
Prie ūkių stambėjimo ypač prisidėjo 2007-2013 m. taikytas tiesioginių išmokų modelis, kai ūkio gaunama parama buvo susieta su valdomu žemės ūkio naudmenų plotu. Kuo daugiau ūkis valdė žemės, tuo daugiau jis gavo išmokų. Rezultatas – iš veiklos besitraukiantys smulkūs ūkiai, o kartu Lietuvoje iškilo ir regionų gyvybingumo problema.
Sustabdyti įsibėgėjantį traukinį dar nevėlu
ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus pabrėžė, kad ES KPP priemonės programos lėšos skiriamos ne tik žemės ūkiui, bet ir visam kaimo gyvybingumui išlaikyti, padėti kurti verslą, skatinti bendruomeniškumą, kooperaciją ir kt. „Mokama ūkininkams parama ateina iš visų ES piliečių surenkamų mokesčių. Nemanau, kad teisinga iš eilinių piliečių mokesčių remti stambius ūkininkus, korporacijas. Šį įsibėgėjusį traukinį dar galime pakeisti teigiama linkme. Mums tereikia kruopščiau peržiūrėti kaip skirstoma ES parama žemės ūkiui ir lėšas nukreipti ten, kur jų labiausiai reikia, nes parama yra skiriama ne tik ūkiams, bet ir kaimo plėtrai, tvarioms investicijoms. Yra daug ūkių, kurie dar nėra gavę paramos, o kai kurie stambūs ūkiai ja pasinaudojo modernizavimo parama kelis kartus. Skirstant ES paramos krepšelį matoma didelė disproporcija“ , – įsitikinęs dr. A. Svitojus.
Jis priminė, kad dar 2022 m. lapkritį Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) suvažiavimo delegatai iškėlė tiesioginių išmokų lubų klausimą. Iš pradžių Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane buvo žadėta, kad išmokos bus ribojamos nuo 60 tūkst. eurų, tačiau vėliau atsirado 100 tūkst. eurų riba. ŽŪR pirmininko manymu, būtina įvesti tiesioginių išmokų lubas tam, kad ES lėšos liktų pas tuos ūkius, kuriems pagalbos reikia labiausiai.
Darbotvarkėje – žemės įsigijimo klausimas
Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vicepirmininkas, pažymėjo, kad žemės įsigijimo ribojimo klausimas taip pat išlieka aktualus jaunųjų ir šeimos ūkių darbotvarkėje. Pasak jo, susitikime su Žemės ūkio vadovybe ir Aplinkos ministerijos (AM) viceministre Monika Juodvalke buvo diskutuota dėl žemės ūkio paskirties žemės (valstybinės ir privačios) įsigijimo. Ūkininkus ypač neramino tai, kad šių metų pradžioje AM ministras Simonas Gentvilas buvo išreiškęs mintį, kad ribojimo šiuo klausimu reikėtų atsisakyti ir leisti žemę pirkti be jokių suvaržymų. „Mūsų aktyvumo dėka šios kalbos buvo nuslopintos. Tačiau iki šiol įstatymas nesutvarkytas. Iš AM gavome patikinimą, kad jie inicijuos susitikimą su ŽŪR ir vidutinių, smulkių ir šeimos ūkių atstovais“, – tęsti derybas dėl žemės įsigijimo įstatymo nusiteikęs V. Buivydas.
Paramos disproporcija
Pašnekovą neramina tai, kad iš ŽŪM ministro Kęstučio Navicko pasigirdo skepsis dėl tiesioginių išmokų ribojimo. Ministras leido suprasti, kad toks ribojimas didelio teigiamo efekto neduos. „Aš manau, kad tiesioginių išmokų ribojimo klausimas neduos ir neigiamo efekto, – pridūrė LJŪJS vicepirmininkas. – Per metus Lietuvą pasiekia maždaug vienas milijardas europinių lėšų žemės ūkiui. Apie 3 proc. ūkių gauna pusę milijardo, o 97 proc. ūkių – likusią pusę. Tai nėra teisinga proporcija, kai smulkių ūkininkų sąskaita remiami stambūs ūkiai.“
Ūkis tapo gyvenimo būdu
Susitikti su ŽŪM ir AM atstovais atvyko ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vicepirmininkė Eglė Markevičiūtė. Kalvarijos krašte 19 metų ekologinį ūkį puoselėjanti ūkininkė pripažino, kad jos turimos žemės – ne pačios palankiausios ūkininkavimui: daug šlapynių, šaltiniuotų vietų, kalva ant kalvelės. Ji agropolitikos vairininkams pateikė praktinius pavyzdžius dėl ko iš gamybos traukiasi vis daugiau ūkių.
„Baiminamasi dėl ekologinių ūkių, kurie šiemet stipriai sumažėjo. Bet vėlgi, didesnė dalis ekologinių ūkių yra būtent šeimos ūkiai, – dėstė E. Markevičiūtė. – Gana daug atvejų, kai ūkininkų vaikai dirbdami kitus darbus finansiškai remia tėvus, kad jie pajėgtų išlaikyti ūkius, nes jie tiesiog nebeišgyvena iš žemdirbystės. Produkcijos supirkimo kainos praktiškai nekyla. Mano ūkyje pagrindinės pajamos gaunamos iš mėsinių galvijų, o šiemet mums pasiūlyta mėsos supirkimo kaina kaip 2014–2015 metais. Tai yra absurdiška kaina. Niekam neįdomu, kad ekologiškai užauginti galviją užtrunka ilgiau, į jį reikia ir daugiau investuoti. Kiek ilgai žmonės gali vargti ir parduoti mėsą praktiškai už savikainą? Žmonės nėra nusiteikę prieš ekologiją, tačiau visur yra ribos, niekas nenori dirbti nuostolingai.“
Nelengva pradžia
E. Markevičiūtė taip pat pasakojo apie nelengvą ūkininkavimo startą. Tik po ilgų metų, didelių investicijų į ūkį, jis tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. „Pamenu, kad tik pradėjau ūkininkauti pas mane atvažiavo Nacionalinės mokėjimo agentūros tikrintojas ir manęs paklausė ar aš čia tikrai rimtai nusiteikusi ūkininkauti. Mano turimos žemės nėra našios, tačiau ūkininkavimas jau tapo gyvenimo būdu, o dar ir iš to pavyksta užsidirbti, ūkis padeda išlaikyti šeimą, – kalbėjo ūkininkė, triūsianti ne tik ūkyje, bet ir dar dirbanti valstybės tarnautoja. – Mano atlyginimas yra nedidelis, esu valstybės tarnautoja, todėl mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis – ūkis. Vis tik ekologinį ūkį išlaikyti nėra taip paprasta. Mums tenka išpildyti aibę reikalavimų, ūkių sertifikavimas brangsta. Galvoju, kad jei vieną dieną bus per sunku ūkininkauti ekologiškai, teks pereiti ir mums prie įprastinės gamybos.“
Didžiausia tarša iš žemės ūkio laukų?
Ekologiniams ūkiams traukiantis, mažėjant daugiamečių pievų plotams, šalyje nyksta bioįvairovė, agronomai jau kuris laikas įspėja ir apie dirvožemio dykumėjimo procesus. Savo ruožtu aplinkosaugininkai skelbia ir apie prastėjančią mūsų vandenų kokybę ir pirštu beda į chemizuotus ūkius.
Rugpjūtį Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) taip pat paskelbė nerimą keliantį tyrimą. Anot studijos autorių, lyginant su pastarųjų 6 metų laikotarpiu, geros būklės vandens telkinių skaičius sumažėjo. Šiuo metu net 64 proc. laikomi kaip neatitinkantys geros būklės, kai tuo tarpu prieš šešerius metus tokių vandens telkinių buvo 48 proc. Daugiausia upių vandens kokybės problemų nustatyta šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos intensyvaus žemės ūkio rajonuose, t. y. Lielupės mažųjų intakų, Ventos, Mūšos, Šešupės ir Nevėžio pabaseiniuose. Labai geros ir geros ekologinės būklės ežerų bei tvenkinių daugiausia yra Dauguvos baseine, Žeimenos ir Šventosios pabaseiniuose. Priešingai, Mūšos, Ventos, Šešupės ir Nevėžio pabaseiniuose didžioji dalis ežerų ir tvenkinių neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų.
AAA teigimu, įstojus į ES pagrindiniuose miestuose ir gyvenvietėse įrengti arba modernizuoti valymo įrenginiai pagal ES švarumo standartus, pagrindinės taršos problemos dabar yra ne iš sutelktosios, bet pasklidosios taršos šaltinių, t. y. iš dirbamų laukų, žemės ūkio sektoriaus.
V.Buivydas pažymėjo, kad dabar jau akivaizdžiai matyti, kad lietuviška gamta yra stipriai nuskurdusi, išnyko nemažai gyvūnų, nustekentos pievos. „Ne tik paukščiai nyksta, Lietuvoje per 10 metų sumažėjo per 50 proc. paukščių. Tai signalas, kad Lietuvoje kažkas negerai su gamta. <…> Kaimas darosi nebepatrauklus“, – sakė V. Buivydas.
Anot jo, biologinei įvairovei, sunaikintoms pievoms atstatyti reikės daug metų. Svarbu suprasti, kad kaime natūralumą reikia išlaikyti, mat visi nori valgyti šviežią, gerą, kokybišką maistą ir nesirgti.
