– Konfliktas su Kinija aštrėja, ar neplanuojama keisti poziciją santykiuose su šia valstybe?
– Atsitraukimas, kaip siūlo opozicija, būtų visiškas mūsų diplomatijos krachas ir pralaimėjimas. To nebus. Dabar reikia dirbti keliais frontais. Pirmas diplomatinis. Prezidentas ir Užsienio reikalų ministerija dirba su ES, kad būtų pripažinta, jog sankcijos, kurias Kinija taiko Lietuvai, tai sankcijomis visai ES. Mes gyvename vienoje ekonominėje ir finansinėje erdvėje.
Reikia rimtų pokalbių ir atsakymų. Tuo labiau, kad sankcijos palietė daugelį pas mus dirbančių tarptautinių įmonių.
Kitas dalykas, apie kurį jau kalbamės konkrečiai, tai parama verslui. Turime pasiekti, kad investuotojai neišsikeltų. Nereikia būti optimistais, kad niekas nesikeis ir investuotojai toliau investuos kaip anksčiau. Taip tikrai nebus. Visi žiūrės atsargiai. Turime plėsti savo galimybes, pavyzdžiui, skatinti biotechnologijų sektorių, tradicinę pramonę ir kitus, kas gali eksportuoti. Kad būtų gaminami kuo didesnės pridėtinės vertės produktai ir kad įmonės būtų pajėgios pačios investuoti.
Tačiau turime problemą, nes ES mes jau nesame pigios darbo jėgos šalis. Turime
250 tūkst. bedarbių ir juos įvesti į darbo rinką nepavyks. Teks liberalizuoti darbo rinką, kad kuo lengvesnėmis sąlygomis galėtume atsivežti žmonių iš trečiųjų šalių. Nors atlyginimai buvo vidutiniškai keliami po 12 proc. per metus, tačiau lietuviai dirbti nepradėjo.
Dar vienas dalykas, kurį svarstysime artimiausiu metu, tai sprendimas neapmokestinti reinvestuojamą pelną.
Dar vienas aspektas – turime išnaudoti visas įmanomas paramos galimybes, taip pat artimiausiu metu verslininkams pasakyti apie Taivano siūlomą milijardo paramos fondą ir kaip mes juos panaudosime.
– Tačiau Taivanas siūlo ne paramą, o paskolas...
– Svarbu, kaip mes tas paskolas dalinsime, ar mūsų verslas norės. Kitas dalykas – jie greičiau turėtų pasakyti, ar stato lustų gamyklą, kam žada skirti 200 milijonų USD. Be penkerių metų problemos su Kinija nesibaigs.
Matau ir žemės ūkį, kad gali prisidėti. Pavyzdžiui, galime pastatyti grūdų perdirbimo ir baltyminių produktų gamybą.
Dar vienas niuansas – per pandeminį laikotarpį gyventojų indėlių padaugėjo 3-4 mlrd. eurų. Infliacija sieks 6-7 proc. Turime sugalvoti, kaip įdarbinti šiuos pinigus, nes jų naudojimui yra daug ribojimų. Pavyzdžiui, didelis pradinis įnašas perkant antrą būstą ir pan. Galėtume išleisti obligacijas konkretiems tikslams. Pavyzdžiui, kelių tvarkymui. Tam galėtume iš žmonių skolintis už procentus. Bankuose palūkanos dabar nemokamos. Galbūt ateityje galima galvoti apie tai, kad už gyventojų pinigus sutvarkyti keliai gali būti apmokestinti.
– Minėjote, kad krizė su Kinija gali tęstis penkerius metus. Gal įmanoma santykius atstatyti greičiau?
– Vargu. Jau turėjome pamoką, kai Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Dalai Lama. Tada santykių atšalimas truko trejus metus, nors pastangų atnaujinti prekybą įdėjome daug. Ėjome visais įmanomais keliais. Žinau tai, nes buvau žemės ūkio ministras ir jau buvau pasirašęs prekybą skatinančias sutartis su Kinija. Nesu iš tų optimistų, kurie sako, kad čia nieko neįvyko.
– Ką daryti tiems verslams, kurie jau patiria nuostolius?
– Turėsime kompensuoti nuostolius. Jau numatę tam 150 milijonų eurų. Šią žinią jie turi išgirsti jau šiandien.
– Gal jau yra ir skaičiai, kiek mums tai kainuos per penkerius metus?
– Nesitikėta, kad Kinija taip giliai eis į sankcijas. Mums reikalinga pagalba iš partnerių, nes kitaip turėsime rimtų bėdų. Bėgant laikui mes šį spaudimą optimizuosime. Nuostolių sumos nėra, tačiau tai šimtai milijonų eurų.
– Kitas frontas – trąšos ir sankcijos Baltarusijai. Kiek mums tai kainuos ir kas čia bus laimėtojas?
– Šiandien kalio trąšas gamina keturios pasaulio valstybės ir niekas nežino, kiek kalio trąšų brangimą lėmė sankcijos, kiek tai bendras brangimas. Pavyzdžiui, azotinės trąšos, kurioms netaikomos jokios sankcijos brango tris kartus, gamyklos sustojo, nes brangios dujos. Gali būti, kad tai spekuliaciniai žaidimai.
Manau, kad šioje istorijoje klaida buvo ta, kad visuomenė nebuvo tinkamai informuota. Vasarį tranzitas stos. Išsiaiškinsime, kas kaltas dėl Lietuvos geležinkeliams atliktų avansinių „Belaruskalij“ mokėjimų.
Jei bus bendras Vakarų frontas dėl sankcijų, baltarusiai jas pajaus. Pavyzdžiui, Norvegai pareiškė, kad nuo balandžio nebepirks trąšų iš baltarusių.
– Rinkoje sklinda gandai, kad latviai jau trina rankomis ir planuoja perimti trąšų krovinius.
– Tikiu, kad bus galima per ten vežti trąšas. Taip jau nutiko su naftos produktais, pagamintais Baltarusijoje. Mes uždraudėme jų tranzitą ir krovinius perėmė estai. Turiu pastebėti, kad ir su sankcijomis nereikia perlenkti lazdos. Aliaksandras Lukašenka nebus amžinas. Klausimas ką mes paliksime demokratinei Baltarusijai, ar griaudami jų pagrindines įmones jų nenustumsime į Rusijos glėbį.
Lietuvos geležinkeliai dėl šio draudimo patirs 60 mln. eurų nuostolį. Jie tikrai neveš, tačiau yra ir kitos privačios lietuvių įmonės ir jei nebus sankcijų pagrindinei baltarusių trąšų gamintojai, neatmestina, kad krovinius perims jie, jei tik sankcijos nebus išplėstos.
– Ačiū už pokalbį.
