Kaimynų planus atidžiai stebi ir Lietuvos pieno gamintojai bei perdirbėjai, šiuo metu į mūsų šalį perdirbimui per dieną įvežama iki 1000 tonų latviško ir estiško pieno. Naujojo dalyvio rinkoje atsiradimas gali koreguoti šiuos srautus, nes importas kai kuriais mėnesiais sudaro trečdalį Lietuvoje perdirbamos žaliavos. Be to, pieno gamyba pas mus mažėja.
„Žinia, kad latviai ir estai ruošiasi statyti panašią gamyklą, kaip mūsų „Pienas LT“. Jei šie planai bus įgyvendinti, mūsų perdirbėjams bus sunkiau ten supirkti žaliavą. Po kelių metų dėl jos turėtų augti supirkimo kainos, nes kol kas pas mus ir Latvijoje pieno kainos pačios žemiausios visoje ES“, – analizuoja Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjas.
Ekspertas sako, kad tai perdirbėjų žaidimai ir bendrą kainą jie mažina smulkiųjų, kuriems mokama kur kas mažiau nei didiesiems, sąskaita, tačiau maži ūkiai sparčiai nyksta.
Planuojama perdirbti 25 proc. Latvijos ir Estijos pieno
„Piena celš“ vadovas Raimondas Misa pareiškė, jog būsimoje įmonėje, kuri gali kainuoti apie 100 mln. eurų, būtų perdirbama Estijos ir Latvijos pieno gamintojų produkcija. Latvijos valstybės žinių leidinyje „Latvijas Vestnesis“ paskelbtame pranešime teigiama, jog „Piena celš“ ir „E-Piim“ persitvarkys, susijungdami į naują įmonę „E-Piim Societas Cooperativa Europaea“.
Planuojama, kad naujoji įmonė, perdirbsianti maždaug ketvirtadalį Estijoje ir Latvijoje pagaminamo pieno, gali būti pradėta statyti šiemet ir pastatyta per vienerius metus. R. Misa akcentavo, jog šis projektas yra atviras naujiems nariams – kitiems Estijos ir Latvijos pieno gamintojų kooperatyvams.
Naujas rinkos žaidėjas sumaišties įneštų
Lietuvos Žemės ūkio kooperatyvinės bendrovės (ŽŪKB) „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas kol kas atsargiai vertina šiuos planus. Vyras sako, kad kol šis projektas yra kalbų lygyje, naujos gamyklos galimai sukelsiančius procesus numatyti sunku.
„Jei ši informacija taps kūnu, vienareikšmiškai, pieno srautai iš Latvijos ir Estijos turėtų sumažėti.
Bet koks naujas žaidėjas rinkoje visada įneša sumaišties. Skaičiau spaudoje, kad tą gamyklą per metus pastatys. Aš domėjausi tuo, tačiau nesu tikras, kad ta perdirbimo gamykla tikrai bus taip greitai.
Statybos procesas užtrunka, įrengimai gaminami pagal specialius užsakymus. Jei sutartis pasirašyta, jei tai rimta, manau, šis projektas tikrai užsitęs. Kalbų visada būna, bet realiame gyvenime ne taip viskas sklandžiai įvyksta. Pavyzdžiui, „Pienas LT“ kiek reikėjo laiko kol įsivažiavo. Per metus kad paleistų gamyklą, abejoju“, – atsargiai apie naują estų ir latvių projektą kalbėjo J. Kuzminskas.
Kalbų daug, aiškumo mažai
Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“, vienijančios perdirbėjus, direktorius Egidijus Simonis pritarė, kad šiuo metu galima tik spėlioti „kas bus, jeigu būtų“. Išgirdus naujienas apie naują perdirbimo gamyklą kyla nemažai klausimų.
„Kokia produkcija ten bus gaminama? Kokį pieno kiekį perdirbs? Kada tiksliai gamykla bus pastatyta? Jei dabar tos statybos eitų į pabaigą, vyktų įrengimas ir projekto pridavimas, tada galima būtų kažką pasakyti apie kiekius ir galimybes. Dabar galime tik filosofuoti.
Dar prieš 5 metus buvo kalbų, kad viena Lietuvos įmonė kartu su latviais norėjo statyti pieno perdirbimo įmonę, paskui dar kažkas norėjo statyti. Daug tų kalbų būna, dabar spaudoje paskelbė viešai, gal ir rimtas reikalas bus“, – kalbėjo E. Simonis.
Didžiąsias Lietuvos pieno perdirbimo bendroves vienijančios asociacijos „Pieno centras“ direktorius patvirtino, kad iš latvių ir estų perkamas pienas sudaro apie 25-28 proc. Lietuvos įmonių perdirbamo pieno.
Jeigu kaimynų planai dėl naujos gamyklos bus įgyvendinti, nemažai priklausys nuo to, kokius produktus ta įmonė ruošiasi gaminti ir kokią kainą galės mokėti už pieną. Ar galės konkuruoti su Lietuvos pieno supirkimo įmonėmis?
„Kitas klausimas, per kiek tokia gamykla galėtų būti pastatyta ir kiek per tą laiką padaugės pieno kiekis toje zonoje? Šiuo metu gali būti tik filosofiniai pamąstymai. Kol nėra pagrindinių dedamųjų, nieko negalime komentuoti. Kaip sakant, negali vertinti savo galimybių kol nežinai koks priešininkas bus“, – apie galimą konkurenciją perdirbimo sektoriuje vaizdingai kalbėjo E. Simonis.
Ar kils supirkimo kainos?
Ar nauja pieno perdirbimo gamykla šalia Lietuvos gali reikšti geresnį gyvenimą šalies pieno gamintojams, ar tai turės įtakos pieno supirkimo kainai?
„Prielaidos, kad pieno supirkimo kaina gali didėti, yra. Taip gali atsitikti ir dėl to, kad Lietuvoje ir šiaip pieno mažėja. Iš kitos pusės, traukiasi smulkūs ūkiai, sąnaudos auga, o pieno kaina išlieka ta pati. Jaunam žmogui neapsimoka su karvutėm prasidėti.
Nebent didesnės bendrovės drastiškai didintų pieno gamybą. Tada pieno kiekis išliktų. Tos didelės įmonės gauna pakankamai gerą kainą, geresnę nei Europos vidurkis. Kai neliks smulkių ūkių, gali ir jiems kaina mažėti. Nemanau, kad perdirbimo įmonės galės leisti sau pieną pirkti už dar didesnę kainą ir konkuruodamos su užsieniu tikėtis gerų rezultatų.
Dabar Lietuvoje pieno gamyba mažėja, šie metai rodo, kad pieno Lietuvoje pagaminama 2 proc. mažiau nei praeitais metais, traukiasi smulkus sektorius. Jeigu rinkoje atsiras pieno trūkumas, tada atsiranda prielaida didėti kainai. Jei nebėra pasiūlos, o poreikis yra, įmonės pajėgumų turi, gali atsirasti didesnė kova dėl pieno žaliavos, tačiau prognozuoti, kaip bus, labai sunku“, – apie galimus pieno supirkimo kainų svyravimų galimybes spėliojo J. Kuzminskas.
Pieno trūksta
E. Simonis teigė, kad pieno žaliavos Lietuvoje trūksta jau dabar, būtent dėl to žaliavą ir tenka pirkti iš kaimynų.
Kaip bebūtų, kol naujos gamyklos nėra, visos prognozės tėra spėliojimai. J. Kuzminskas pateikė pavyzdį, kad ne visi planuojami projektai sulaukė sėkmės.
„Buvo Latvijoje įmonė „Jaunais piens“, kažką nepaskaičiavo, kažkur nesužiūrėjo ir teko parduoti, buvo iškelta bankroto byla. Projektas nesėkmingas, „atvargo“ 5 metus, kad nereikėtų europinės paramos grąžinti, kitus kooperatyvus įklampino ir viskas. Nepasisekė, tad per daug prognozuoti negalime“, – apibendrino J. Kuzminskas.
A. Gapšys sako, jog tendencija, kad traukiasi ne tik mažieji, bet ir vidutiniai ūkiai, laikantys 50–100 karvių neramina. Jie mieliau renkasi ne pienininkystę, o metasi į mėsinę gyvulininkystę, augalininkystę.
„Laikas baigti perdirbėjų ir gamintojų kainų karą, nes visi sėdi ant vienos šakos“, – siūlo ekspertas.
