Betgi juk gyventojų skaičius ir maisto poreikis auga, o visi nori būti sotūs ir sveiki. Jei sprendimus siūlo genetiškai modifikuotų produktų kūrėjai – daugelis žvelgiame įtartinai. Dar kitai daliai pavojingas atrodo net paprastas augalų kryžminimas, nors tai yra vienas natūralių augalų genetikos keitimo metodų, o juo yra išvestos net ir ekologiškai auginamų augalų veislės. Augalų selekcija Europos Sąjungoje (ES) šiandien išlieka reikšmingu žemės ūkyje auginamų augalų produktyvumo veiksniu.
Selekcija, arba kas yra Briuselio kopūsto protėvis
Daugelis eilinių vartotojų, vos išgirdę žodžių junginį „augalų genetika“, tikriausia prisimena prieš keletą metų mūsų šalyje įsiplieskusią genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) temą. Deja, GMO technologija, kai į augalo genetinę formulę tyčia įvedamas norimas augalo požymis (spalva, atsparumas, maistingumas ar pan.), tėra tik viena iš augalų genetikos mokslo krypčių. Kur kas labiau įprastas būdas, siekiant norimų augalo savybių, yra augalų selekcija. Pavyzdžiui, pramoniniu būdu auginamų augalų žiemkentiškumą, jų dydį, derlingumo potencialą, kokybines savybes didžiąja dalimi lemia kryžminimo būdu pasiekti genetiniai pokyčiai. Ir daugelis nė neįtariame, kad kasdienio mūsų naudojimo augaliniai produktai, kaip pavyzdžiui kalė (lapiniai) kopūstai, brokoliai, ropės, Briuselio ar žiediniai kopūstai yra kilę iš geltonosios garstyčios, natūraliai kryžminant ją su skirtingais augalais – GMO technologijos šiuo atveju niekuo dėtos.
Natūraliu selekcijos būdu buvo išvestos ir oranžinės spalvos morkos, nors kai pirmosios kultūrinės morkos atkeliavo iš Azijos šalių, jų šakniavaisiai buvo baltos arba rožinės spalvos. Natūraliu poliploidijos, arba chromosomų mutacijų, būdu buvo išvestos ir besėklės vynuogių bei arbūzų veislės.
Lietuvoje šiandien auginti GMO vis dar yra uždrausta – tokia veikla šiuo metu vykdoma tik penkiose ES šalyse: Ispanijoje, Portugalijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Rumunijoje, kai tuo tarpu JAV ūkiai be tokių produktų gamybos jau nebeišsiverstų. Visame pasaulyje GMO plotai sudaro apie 180 mln. hektarų, ir visais šiais atvejais nauda yra tokių augalų atsparumas tam tikriems kenkėjams ar ligoms, geresnės jų maistinės ar prekinės savybės (pavyzdžiui, genetiškai modifikuotų obuolių ir bulvių minkštimas, juos prapjovus, nekeičia spalvos ir nepatamsėja). Vis dėlto sėkminga GMO auginimo praktika pasaulyje visiškai nereiškia, kad atėjo ją taikyti ir Lietuvoje. Šiandien galime išgyventi ir be GMO, juolab, kad šiuo klausimu nesama sutarimo ir įžvelgiamos grėsmės.
Selekcija ir produktyvumas: žinia Lietuvos ūkiams
Be abejonės, didesnis kultūrinių augalų produktyvumas, nedidinant žemės plotų bei siekiant kuo didesnio tvarumo, ir toliau bus vienas svarbiausių ES tikslų. Daugeliu atveju bus išnaudotas selekcijos potencialas. Šiuo metu kasmetinis augalų produktyvumo didėjimas dėl selekcijos vidutiniškai yra apie 1,1 proc. Ypač sėkmingu selekcijos pavyzdžiu galėtų būti ryžiai. Visame pasaulyje ryžiais maitinasi daugiau nei 3,5 mlrd. žmonių, ši kultūra sudaro iki 20 proc. jų dienos kalorijų, o neseniai selekcininkai išvedė veislę, duodančią iki 30 proc. daugiau grūdų derliaus, palyginti su kitomis iki šiol augintomis veislėmis.
Naujos veislės, arba augalų genetika, yra pagrindinis veiksnys, lemiantis galutinį derliaus potencialą. Jeigu veislė bus užkoduota mažam derlingumai ar prastai kokybei, technologiškai mes galėsime nertis iš kailio, norėdami pasiekti didesnį derlingumą ar geresnę kokybę, bet galiausiai vis tiek pralaimėsime. Šią tiesą yra perpratę dauguma senas žemdirbystės tradicijas turintys ES ūkininkai – paskui juos eina ir pažangiausi Lietuvos ūkiai, nors vis dar nemažai ūkininkų yra gerokai inertiški, išbandydami naujas veisles.
Kaip parodė Humboldto maisto ir žemės ūkio fondo (Humboldt forum for food and agriculture, HFFA) atliktas tyrimas, ES šiuo požiūriu yra išskirtinė – daugiau nei du trečdaliai augalų produktyvumo augimo buvo pasiekta dėl bendro veiksnių produktyvumo, o augalų genetikos veiksnys lėmė nuo 50 iki 80 proc. viso bendro veiksnių produktyvumo kieko. Manyčiau, tai yra labai svarbi žinia mūsų šalies ūkiams.
Produktyvumas auga, maistingumas – ne visada
Kita vertus, vargu ar sprendžiant globalius augančio maisto poreikio iššūkius, produktyvumo didinimas bus vienintelė priemonė. Yra nustatyta, kad maisto produktai per pastaruosius 50 metų tapo mažiau maistingi. Pavyzdžiui, įvertinus 1950 m. ir 2008 m. auginamų kukurūzų maistingumą, vitamino A ir vitamino B2 kiekis juose sumažėjo daugiau kaip 50 proc., vitamino C dalis – 43 proc., o kalcio kiekis – net 78 proc. Įdomiai selekcija paveikė ir morkas: pavyzdžiui, niacino (nikotino rūgšties, arba vitamino B3) kiekis jose išaugo vos ne dvigubai, vitamino A dalis padidėjo 39 proc., tačiau geležies kiekis sumažėjo net 63 proc.
Viso pasaulio selekcininkams, įskaitant ir mūsų šalies mokslo bendruomenę, šiuo metu tikrai yra ką veikti. Esame pasaulinės rinkos dalyviai, todėl Lietuvoje šioje srityje dirbama labiausiai įsiklausant į globalius ar didžiųjų šalių poreikius, neretai pas mus sukurtos veislės į mūsų rinką sugrįžta po to, kai plačiai įvertinamos svetur.
Tvarumo ambicijos: ar pasiruošę mokėti daugiau?
Maisto rinkai iššūkių šiandien kelia ir Europos Komisijos (EK) strategijoje „Nuo lauko iki stalo“ ir Jungtinių Tautų (JT) Biologinės įvairovės konvencijos protokole pabrėžiama būtinybė saugoti, atkurti ir skatinti darnų sausumos ekosistemų naudojimą, kovoti su dykumėjimu, sustabdyti žemės būklės blogėjimą ir pakreipti šį procesą priešinga kryptimi bei sustabdyti biologinės įvairovės praradimą. Strategijoje „Nuo lauko iki stalo“ numatyta smarkiai mažinti cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimą. Visi nori gyventi sveikiau, vartoti sveikesnį maistą, o dažnu atveju žemės ūkio sektorius vaizduojamas kaip didžiulis blogis: piktžolėms naikinti naudojami glifosatai, didelis šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamas kiekis, dideli sintetinių trąšų naudojimo rodikliai. Vis dėlto be ūkininkų veiklos nebus ir maisto. EK strategija „Nuo lauko iki stalo“ skamba gražiai, tačiau ji yra pagrįsta žemės ūkio intensyvumo mažinimu, kuriant uždarą ekosistemos ratą, regeneratyvius ūkius. Natūraliai auginamos produkcijos kiekiai bus mažesni, tačiau ar vartotojai bus pasiruošę už tai mokėti daugiau, kad ūkiai išliktų rentabilūs? Manau, kad vis dar labai trūksta tikslesnių ES skaičiavimų, ypač atsižvelgiant į mažesnes ES šalis, kurių žemės ūkis jau dabar yra remiamas mažiau, o ekologiškus grūdus auginantys žemdirbiai garsiai kalba apie tai, kad esamomis sąlygomis toks ūkininkavimas neturi ateities.
Akivaizdu, kad kalbant apie žemės ūkio tvarumą, tenka kalbėti apie produktų aprūpinimo procesą ar ciklą bei adekvačius politinius sprendimus, palaikant žemdirbius, ypač pereinamuoju laikotarpiu. Į rinką skinasi kelią vertikali žemdirbystė, JAV ir Kanadoje maistui skirti žalumynai auginami ant pastatų stogų. Didelis potencialas ne tik pasauliui, bet ir Lietuvai yra alternatyvūs maisto šaltiniai, kaip pavyzdžiui, vabzdžių maisto gamybai auginimas, kurį palaiko ir ES. Tikėtina, kad į Lietuvos žemės ūkį greičiau ateis ne GMO, o kita biotechnologija – tai bus genetiškai redukuoti organizmai, sukurti taikant CRISPR Cas-9 technologiją. Kaip žinoma, vienas jos pradininkų yra prof. Virginijus Šikšnys, 2020-aisiais nominuotas Nobelio premijai – nedaug trūko, kad ją gautų. Naujos technologijos, kaip ir natūraliai kryžminimo būdu kasmet sukuriamos ir išbandomos naujos augalų veislės, yra neišvengiamos ir jos, žinoma, bus derinamos augančiu su vartotojų siekiu gyventi sveikiau. Vien augalų selekcija augančios populiacijos maisto iššūkių neišspręs – tai turi būti visų veiksnių kompleksas: vartotojai turėtų keisti požiūrį – nustoti manę, kad ūkininkai yra globalus blogis, tuo tarpu ūkininkai, o ypač Lietuvos, turėtų labiau palaikyti selekcininkus, nes be ūkininkų palaikymo selekcininkai bus bejėgiai rinkai siūlyti naujas produktyvesnes, sveikesnes ar atsparesnes veisles.
