Kokie realūs šios srities rodikliai, kiek uždirba iš hektaro tenykščiai ūkininkai ir fermeriai, kalbamės su nepriklausomu ekspertu Leonidu Zlotnikovu.
Apie tai diskutavome laidoje Delfi Tema.
– Galbūt turite duomenų, kiek Baltarusijoje iš viso yra ariamos žemės?
– Iš viso yra apie 8,3 mlrd. žemės ūkio paskirties žemės. Man sunku pasakyti dėl ariamos žemės, tačiau manau, kad apie 6,5–7 mln.
– Tai yra 5–6 kartus daugiau nei Lietuvoje.
– Dėl to buvo nustatytas pieno gamybos kursas. Buvo užsibrėžta padidinti gamybą nuo 6–6,5 mln. iki 10 mln. tonų. Praėjusiais metais buvo pagaminta apie 7,1 mln. tonų. Taigi, tikslas nebuvo pasiektas. Imta statyti stambius ūkius, kurių dalį mėginta aprūpinti naujausia technika. Į žemės ūkį buvo investuota pakankamai daug pinigų, tačiau grąžos praktiškai nebuvo. Pieno gamybos rodikliai pakilo tik šiek tiek, maždaug puse milijono tonų.
Be to, įvyko tai, ką prognozavo ministras, nes pašarų gamybos apimtis tuo metu smarkiai atsiliko. Tiesiog neįmanoma užtikrinti tokio didelio kiekio pašarų. Pienas vis dar išlieka pelningas, tačiau žemės ūkis, kaip ekonomikos sektorius, negavo to pakilimo, kurį turėjo gauti. Žinoma, jie ne patys investavo tuos pinigus. Juos investavo valstybė.
Dar vykdėme visų likusių įmonių modernizavimą. Pradedant nuo 2005 metų, ypač po 2010, buvo investuota maždaug 100 mlrd. į cemento pramonę, kuri šiuo metu yra nuostolinga. Investuota buvo ir į medžio apdirbimo įmones, kurios yra akcinės bendrovės, tačiau visas sąlygas diktuoja valstybė. Ji ir pinigus investuoja.
Lėšų buvo investuota ir į kitas sritis. Tiesiog sunku pasakyti, kuri būtent sritis pas mus nedegraduoja. Išėjo taip, kad niekur dideli pinigai nedavė grąžos, nors mėginimų modernizuoti visas sritis išties būta. Kodėl nebuvo grąžos? Dėl tos pačios priežasties, kaip ir Rusijoje. Pas mus visa tai stato ne privatūs savininkai. Rusijoje tuo užsiima stambios valstybinės korporacijos.
Grūdų pelningumas 1995 metais sudarė 71 proc., o vėliau ėmė kristi. 2001 metais jis jau siekė 22 proc., o 2003 metais – tik 7,8 proc. Vėliau vėl buvo fiksuotas augimas iki 22,4 proc., o tuomet kritimas iki 6,6 proc. 2015 metais pelningumas siekė 8 proc., o 2016 metais – 8,9 proc. 2017 metais grūdų pelningumas sudarė 16,5 proc., o 2018 metais – 14,3 proc.
Bulvių pelningumas nuo 2017 iki 2019 metų krito iki 0,7 proc. Kalbant apie cukrinius runkelius, tai yra vienas iš pelningiausių produktų – 19 proc. Gyvulininkystės produkcijos pelningumas sumažėjo maždaug 4,3 proc. 2017 metais, o 2018 metais – 0,6 proc. 2020 metais veikiausiai bus šiek tiek geriau. Kalbant apie stambiuosius galvijus, tenka pasakyti, kad 2018 metais jų duodamas pelningumas krito 38 proc. Kol kas padėtis negerėja. Pavyzdžiui, kiaulių duodamas pelningumas 2012 metais sudarė 19 proc., o iki 2018 metų nukrito iki minus 4,1 proc. 2019 metais padėtis menkai tepakito. Avių pelningumas krito 70 proc. Visą laiką pelninga buvusi paukštiena dabar sudaro tik 4,8 proc. Pieno pelningumas dabar yra 25,9 proc., o kiaušinių pelningumas 2018 metais buvo 4,5 proc.
– Ar Baltarusijoje privatūs asmenys gali įsigyti žemės ir imti ūkininkauti? Ar egzistuoja tokia galimybė?
– Mūsų šalyje įsigyti žemę gamybos tikslais yra uždrausta. Ūkininkas ją gali tik išsinuomoti. Dabar ūkininkai mėgina gauti tos žemės, tačiau valstybė jiems dirbamų plotų neduoda.
Ūkininkai yra tarytum krislas valstybės akyje, nes jie užsiima ne tik gyvulininkyste. Suprantate, kai žemės ūkio produkcija superkama už mažesnes nei rinkos kainas, valstybė subsidijavo savo sektorių. Maždaug 2,8 proc. dirbamų žemių priklauso ūkininkams, daugiau jie neturi. Tose žemėse jie augina didelio pelningumo grūdus. Jų derlingumas yra maždaug toks pat, kaip ir kituose ūkiuose.
– Koks yra derlingumas?
– 2019 metais 33,5 centnerio buvo gauta iš žemės ūkio organizacijų, o 33,4 centnerio – iš ūkininkų. Vertinant pagal grūdus jie eina apylygiai. Pagal daržoves ir bulves ūkininkai akivaizdžiai lenkia valstybinį ūkį. Valstybiniu aš vadinu visą likusį ūkį, išskyrus privatų, kuris tiekia 4–5 proc. produkcijos.
Bulvės visuose kituose ūkiuose sudaro 282 centnerius, o pas ūkininkus – 308. Žemės ūkio įmonės ir kolūkiai iš hektaro nuima 4 centnerius daržovių, o ūkininkai nuima 6 centnerius. Norėčiau pateikti dar labiau stebinančius duomenis. Apskaičiavau, kiek grynojo pelno gaunama iš vieno ūkininkų dirbamos žemės hektaro. Paaiškėjo, kad jis 9 kartus didesnis nei kituose ūkiuose. Įsivaizduojate?
– Kiek tai maždaug sudaro pinigais?
– Grynasis ūkininkų pelnas 2019 metais sudarė 850 rublių (apie 350–370 JAV dolerių (288–305 eurus)) už hektarą. Tai yra po mokesčių ir visų išskaičiavimų. O valstybinio ūkio pelnas sudarė tik 94 rublius (apie 40–45 JAV dolerius (33–37 eurus)) iš hektaro.
– Bet juk tai siaubinga!
– Žinoma, siaubinga. Dabar jau galite įsivaizduoti, kokia padėtis Baltarusijoje žemės ūkyje. Tai yra sritis, kurią valdo valstybė. Įsivaizduojate, kiek prarandame matuojant gyventojų pragyvenimo lygio matais? Ir tik todėl, kad privatūs asmenys negali įsigyti žemės ir laisvai plėtoti žemės ūkio. Štai koksai mūsų praradimas.
– Kaip manote, kas bus su Baltarusijos žemės ūkiu artimiausiu metu?
– Tai priklauso nuo politinių įvykių. Reikalas tas, kad viskas, ką A. Lukašenka daro, jis daro labai užtikrintai. Jis įsitikinęs savo teisumu. Jo tiesiog neįmanoma perkalbėti. Toks jau jo būdas, kaip suprantu. Sakyčiau, 20 proc. gyventojų šiuo klausimu jį palaiko. Tai yra žmonės, kurie nelabai supranta, kaip vystoma ekonomika. Tai yra žmonės, kurie daug gavo sovietmečiu. Jie atvažiavo iš kaimo į miestą, tačiau tai – atskiro pokalbio tema. Galėčiau papasakoti daug įdomių dalykų apie ekonomiką. Bet viskas čia priklauso tik nuo politinių įvykių. Jei pasikeis šalies vadovybė, pasikeis ir ekonomikos vystymo modelis.
