Dingo dalis turistų
„Lietuvoje nebėra rusų ir baltarusių ir tą labai pajutome, trūksta klientų, nors kainas viešbučiai kurortuose dar išlaiko.
Matau ir naują tendenciją – į Birštoną, Druskininkus lietuviai atvažiuoja dienai, bet nebenakvoja. Rusai atvažiuodavo 3-4 savaitėms ir leisdavo sau daug. Jie buvo mokūs ir, pavyzdžiui, masažuotojui galėjo lengva ranka papildomai sumokėti 30 eurų. Latvių nebuvo daug, lenkai dar šiek tiek važiuoja į Druskininkus, tačiau Varšuvoje įsisuka didžiausias Europoje vandens parkas, galintis priimti 15 tūkst. žmonių ir jis tikrai atims poilsiautojus iš mūsų“, – dėlioja Vidas Silvestravičius, kaimo turizmo sodybos „Medžiotojų sostinė“ savininkas ir spėja, kad Druskininkų vandens parkui kuo toliau, tuo ši konkurencija patiks mažiau.
Linas Žabaliūnas, vadovaujantis Birštono kempingui, sako, kad elektroninės rezervavimo sistemos pakeitė vartotojų elgseną. Vietos užsakomos prieš savaitę, kai jau būna aišku, kokių orų tikėtis savaitgaliui.
Jei anksčiau turistai, keliaujantys grupėmis, prieš dešimt savaičių sumokėdavo juos priimančiai pusei Lietuvoje, tai dabar žmogus kelionę užsisako geriausiu atveju likus mėnesiui ar pusantro. Planuoti verslą nebeįmanoma.
„Atvykstamojo turizmo sektorius nukentėjo dėl karo. Žmonės išsigando ir tik vasaros pabaigoje pradėjo domėtis spalio mėnesio kelionėmis, nors normaliai sprendimas keliauti spalį būtų priimtas per Kalėdas“, – dėsto L. Žabaliūnas ir sako, kad, pavyzdžiui, kempingų Baltijos ir Lenkijos keliautojai negali užpildyti, nes nėra tradicijų. Lyginant su 2019 m. turistų bus priimta 60 proc. mažiau.
Negalim lygintis kainomis
V. Silvestravičiaus duomenimis, Lenkijoje vandens parke diena suaugusiam žmogui kainuoja apie 35 eurus. Druskininkuose panašios paslaugos 50.
Verslininkas juokauja, kad už komfortišką nakvynę Varšuvos centre mokėjo 45 eurus. Tiek pat kainuoja nakvynė jo sodyboje „Medžiotojų sostinė“ Kėdainių raj. Punionių kaime.
„Kalbant realiai, mes negalime pasiūlyti normalaus poilsio. Siūlome pašaudyti, tačiau kiek žmogus šaudys – valandą?
Artimiausia kavinė už 15 km. Neįsivaizduoju, kiek reikia investuoti sodyboje, kad galėčiau užimti šeimą savaitę ir suteikti jai pramogas. Bobslėjaus trąsos nepastatysiu. Lenkai kaip turkai toliau trauks Lietuvos turistus.
Žinoma, pas mus keliautojai nedings, tačiau konkurencija didės“, – prognozuoja V. Silvestravičius ir sako, kad nors nakvynė kainavo panašiai kaip pas mus, tačiau dalį sąnaudų lenkams subsidijuoja valstybė. Lietuviai mažinti kainų neturi kur. Be to, saulėtų savaitgalių vasarą tik keletas. Jei paskambinsi rugsėjį, sodybos jau bus beveik tuščios. Per keletą mėnesių turi uždirbti visiems metams. Patenkame į užburtą ratą.
L. Žabaliūnas ne taip drastiškai vertina kainų skirtumą. Mūsų tikslas vokiečiai, olandai, belgai ir jei jie pasiekia mūsų kraštus, tai brangesnės paslaugos jų nesustabdo. Jie puikiai supranta, kad kainos regionuose skiriasi.
Tačiau lietuviai lygina mus ir Lenkiją bei važiuoja į ten. Tačiau tai nėra skausminga, nes lietuviai nėra su nameliais ant ratų keliaujanti tauta, skirtingai nuo vokiečių. Visgi, didžiausia bėda, kad nėra didžiulių organizuotų kempingų konvojų, kurie yra mūsų verslo pagrindas. Šiemet atvyko tik viena ar dvi grupės, kiti prasidėjus karui atšaukė rezervacijas.
„Taip susiklostė, kad mūsų savikaina labai aukšta, o klientai jau turi galimybę pigiau keliauti Europoje.
Emigrantai, kurie grįžta kartą per metus savaitei, neišlaikys brangios Palangos ir kaimo turizmo sodybų. Pas mus dar vyksta vartojimo šventė, nors JAV, Vokietija signalizuoja apie krizę“, – konstatuoja V. Silvestravičius ir prisipažįsta, kad jį patį gelbsti šaudykla, nes tai nenuvalkiota ir sunkiau prieinama pramoga.
Šiandien jo sodyboje uždarbį iš vieno savaitgalio tenka skirti sumokėti už elektrą ir kas bus toliau neaišku.
L. Žabaliūnas sako, kad energetinių išteklių brangimą pajuto, tačiau jie dirba tik šiltuoju metų laiku. Žiemą kempingas neveikia ir pastatai konservuojami. Todėl sąnaudos nebus ypatingai didelės. Tačiau nežinia kiek teks mokėti pavasarį.
Pasikeitė įpročiai
Kaimo turizmo asociacijos vadovė Agnė Vaitkuvienė juokauja, kad džiugina tai, jog lietuviai dar išsaugojo paprotį bent kartą per metus išvažiuoti į Palangą ir kartą per metus plaukti baidarėmis.
Tačiau jei anksčiau plaukimas būdavo užsakomas su pirtimi, maitinimu ir nakvyne, tai dabar labai daug užsakymų kai žmonės ryte atvažiuoja, praplaukia ir išvažiuoja. Nakvynė, maistas, pirtis nebeužsakomi. Tai savininkai reiškia prarastas dideles pajamas, nes, jei imamas visas kompleksas su nakvyne, tai iš apgyvendinimo uždirbama 30 proc., maitinimo 60 proc. o paslaugos tik 10-20 proc.
Šiemet suklestėjo renginiai – tiek asmeninės šventės, tiek įmonių renginiai ir stovyklos. Žmonės tarsi skuba pasivyti tai, kas praleista bet užsakymų rudeniui praktiškai nėra.
„Matome, kad žmonės taupo. Jei anksčiau atvažiavę į sodybą jie užsakydavo daugybę kitų paslaugų: plaukdavo baidarėmis, nuomodavosi inventorių, valgydavo.
Dabar atvažiuoja su maisto pilnais prekybos centrų maišais ir papildomų paslaugų nereikia. Tas pats su renginiais – vengia papildomų paslaugų“, – sako A. Vaitkuvienė.
Toks poilsiautojų elgesys sodybų savininkams muša per kišenę, nors, lyginant su pernai metais, kainos kilo 10-20 proc.
Mažiausiai brango objektai, įsikūrę turistiniuose regionuose ar netoli didžiųjų miestų, kur dešimtadaliu kainas didino jau pernai. Labiausiai brango objektai Dzūkijoje, kur suklestėjus Merkinei žmonių trauką pajuto visas regionas. Kainos nekilo ten, kur nėra paklausos.
