Apie tai, kaip tai paveiks mūsų gyvenimus kalbamės su Dainiumi Dunduliu, „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininku.
– Kaip šiandien gyvena prekybos tinklai? Statistikos departamento duomenimis, mažmeninės prekybos įmonių apyvarta (be PVM) 2019 m. gruodį sudarė 1 mlrd. 160 mln. Eur to meto kainomis ir, palyginti su 2019 m. lapkričiu, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, palyginamosiomis kainomis sumažėjo 0,1 proc. Galima sakyti, kad plėtra ir ekonomikos augimas išsisemia?
– Pas mus, jei lyginsime 2019 ir 2018 m., apyvartos mažėjimo nebuvo nė vieną mėnesį. Mano asmenine nuomone, sausį pradėjo kilti kainos. Iki tol jos tiesiog svyravo. Vertinu pagal tai, kad parduodamų prekių svoris išlieka panašus, tačiau mūsų pajamos auga. Tačiau tai nebūtinai kainų kilimas. Gali būti, kad pirkėjai tiesiog pradėjo rinktis brangesnius produktus, nes augant pajamoms tai realus scenarijus. Visgi būčiau juokingas, jei sakyčiau, kad kainos ir apyvartos krenta.
– Įvertinkite pernai metus prekybos sektoriuje – kaip persiskirstė rinka, ar pavyko įsitvirtinti naujiems žaidėjams?
– Matau, kad mūsų parduotuvėse sparčiai didėjo bendras pirkinių krepšelis. Taip nutiko dėl perkamosios galios didėjimo ir dėl to, kad žmonės rečiau vaikšto į parduotuves. Taupo savo laiką. Iš kitos pusės, mano nuomone, mažėja važiuojančių pirkti į Lenkiją ir tuo pačiu traukiasi mažosios parduotuvės bei mėsos prekyba turguje. Matome, kad mėsos prekybą pradėjo kontroliuoti oficialios jėgos struktūros. Turgaus prekybininkams vienintelis kelias išsilaikyti nemokėti PVM. Jei kontrolė griežtės, tokių pardavėjų mažės.
Penki didieji žaidėjai kaip dirbo, taip dirba. Augimas ir rinkos persidalijimas vyksta ne tarp jų, o atimant dalį iš mažesnių.
– Kas laukia mažųjų, juk mes skatiname ir ES lėšomis remiame mažų parduotuvių steigimą, vadinamą „trumpųjų grandinių“, kai ūkininkams produkciją be tarpininkų parduoda pirkėjui, kūrimą. Kokia jų ateitis?
– Paprastas pavyzdys – jei yra kiaulių kompleksas, kuriame auginama 100 tūkst. kiaulių ar šalia jo gali verslą sukurti kaimynas, kuris laiko tris kiaules? Tas pats ir su smulkiomis parduotuvėmis. Jei sumoki visus mokesčius, kuriuos privalu mokėti, apie verslą galima pamiršti. Jos gali egzistuoti tik didžiuosiuose miestuose, kur milžiniškas žmonių tankumas. Pas mus tiesiog per mažas žmonių kiekis, kad jos būtų pelningos. Gali išlikti tik firminės parduotuvės kur nors Vilniaus Senamiestyje, ar Perkūnkiemyje, kur dėl užstatymo specifikos neliko vietos didiesiems tinklams.
– Ar jaučiate vidutinio atlyginimo augimą ir žmonių perkamosios galios didėjimą? Ar vis dar sudėtinga rasti darbuotojų?
– Matome, kad pirkinių krepšelis labai padidėjo. Prieš 10 metų vidutinis krepšelis buvo 10 litų, dabar 10–11 eurų. Kalbant apie atlyginimus, jie didėja, tačiau toks jausmas, kad rinkoje atsirado laisvų žmonių. Šiandien darbuotojų mums nebetrūksta.
Nesiečiau to su galima krize. Tiesiog atlyginimai didėja ir bendrovės atsisako perteklinių žmonių. Be to, užsidarinėja mažos įmonės, kurios mokėdavo minimumą. Kai žmonės ateina dirbti į dideles bendroves, kurios veikia efektyviau, jos moka daugiau.
Matau, kad dalis bendrovių mažina žmonių skaičių, tačiau pajamos lieka tos pačios, arba didėja. Tiesiog auga efektyvumas. Kuo atlyginimai sparčiau kils, tuo šis procesas bus greitesnis. Manau, jei algos dar padidėtų dvigubai, esant tai pačiai apyvartai žmonių dar mažėtų. Tai geras reiškinys, nes ekonomika kyla ir darbo netekę žmonės randa jį kitur.
Dabar verslui puikus laikas. Reikia tik dirbti ir džiaugtis. Po keliolikos metų galėsime prisiminti, kaip buvo gerai šiuo metu.
– Kaip suprantu, krize nekvepia?
– Aš esu iš tų verslininkų, kurie mėgsta panikuoti. Šiuo metu mus veikia „Brexit“ ir virusas Kinijoje. Ekonomikai tai nieko gero. Kiek paveiks Didžiosios Britanijos pasitraukimas nesiimu prognozuoti, o štai įvykius Kinijoje pajusime.
Jie jau atidėjo dalies prekių siuntimą, stabdo gamyklas. Kol kas tai nėra tragedija. Tačiau Europos gamyklos su Kinija susiję ir jei tai užsitęs, ES pradės trūkti komplektuojančių dalių.
Mes to dar nepajutome. Liga sutapo su jų Naujaisiais metais, kada kelias savaites niekas nevyksta. Konteineriai su prekėmis vis dar plaukia. Jei krizė užsitęs, nebeturėsime rudeninių ir žieminių prekių ir iš kur jas reikės nupirkti niekas nežino. Bėda bus, jei Kinija įstrigs 3–4 mėn. Kainos kils, nes paklausa išliks tokia pat, o pasiūla sumažės.
Kitas niuansas – daug įmonių atsisako vykti net į Europoje vykstančias parodas. Mes turime senus tiekėjus ir su jais toliau dirbame. Jei reikėtų naujų kontaktų ir tiekėjų, būtų bėda. O didžiosios parodos būna kartą metuose ir jei jos neįvyks, blogai bus visiems.
Iš kitos pusės, į parodas Kinijoje mes patys žmonių nesiųsime, nors turime bilietus, užsakę viešbučius. Net jei ten niekas nesirgs, mes ir kiti europiečiai į ten nevažiuos vien dėl baimės.
Dėl „Brexit“, britai atsiribos nuo Europos rinkos. Tai palies daugumą gamintojų. Pavyzdžiui, jei transporto sektoriuje paklausa nukrenta 5 proc., nors tai atrodo nedaug, kainos krenta keliolika procentų ir įmonės pradeda dirbti nuostolingai. Tiesiog visi supranta, kad 5 sunkvežimiai iš 100 liks be darbo ir tuo pačiu mažina kainas, kad tik gautų darbo. Tokie pat procesai vyksta ir gamyboje.
Iš kitos pusės, jei europiečiai ieškos pigesnių gamintojų, mums tai gali būti naudinga.
– Kaip gyvena mūsų maisto gamintojai?
– Prekybininkams buvo geri metai, o štai perdirbėjams sunkūs. Augo žaliavų kaina, nes paprastai jai augant reikia kelti produkcijos kainą, tačiau prekybininkai derasi labai nenoriai. Geriau kai žaliavos pinga, tada praeina kiek laiko, kol tinklai pradeda spausti mažinti kainą. Pernai brango pienas, mėsa, daržovės.
– Kaip gali pakeisti rinką ligos? Mes dar neatsikratėme Afrikinio kiaulių maro, Lenkijoje įsisuko paukščių gripas.
– Kiaulienos kaina buvo nukritusi ir nesiekė net euro už kilogramą, o kai Kinijoje prasidėjo Afrikinis kiaulių maras, ji pabrango dvigubai. Jei kainavo 90 centų, dabar 1,8 euro. Augintojams tai labai gerai ir manau, kad gamybą jie plečia.
Kalbant apie paukštieną, mano pastebėjimais lietuviški augintojai patenkina tik 30–50 proc. vidaus rinkos poreikių. Labai daug įvežama lenkiškos produkcijos. Galbūt mūsų eksportuojama. Jei mums reikėtų pardavinėti tik lietuvišką paukštieną, net nežinotume iš kur nupirkti reikiamą kiekį. Jau dabar norėtume didinti apimtis, bet vietiniai parduoda 30–40 proc. brangiau nei galima importuoti. Jei bus nutrauktas importas iš Lenkijos pas mus paukštiena brangs. Jei importas išliks, tačiau iš jų eksportą apribos kitos šalys, kainos kris. Kol kas iš ten vežame.
Jei kainos kils, tai augintojams bus labai naudinga.
Pieno kaina taip pat pašokusi. „Tikras“ pienas pieninės kieme kainuoja 35 ct/kg ir PVM, bazinių rodiklių 29,5 ct. Tai viena aukščiausių visų laikų kainų. Perdirbėjams brangi žaliava blogai, ūkininkams gerai.
Tačiau tai nėra tragedija. Svarbu, kad nebūtų ekonomikos griūties. Būtų nepadoru aiškinti, kad šiandien kuris nors sektorius gyvena tragiškai.
Tai matome visuose sektoriuose. Gerai netgi tai, kad darbo jėgos trūkumas privertė pasispausti darbdavius. Aš už tai, kad algos ir toliau kiltų.
– Ačiū už pokalbį
