Laukiama, kad susitarimas bus nauju gelbėjimo ratu besitraukiantiems pieno ūkiams. Tačiau nestinga ir manančiųjų, kad tai – tik dar viena žemdirbius guodžianti iliuzija.
Ūkininkai siekia įteisinti sąžiningą žaliavinio pieno kainų kėlimo ir mažinimo metodiką. Žemdirbiai seniai skundžiasi, kad pienas iškart pinga, kai rinkose kainos krinta, o jeigu jos kyla, daugiau pradedama mokėti tik po 2–3 mėnesių.
Mūsų gamintojai Europoje yra mažiausiai gaunančiųjų už parduotą pieną kolegų gretose. Dėl to jie piktinasi Lietuvos pieno perdirbėjais, kurių esą per dideli apetitai, o pastarieji dažnai ginasi kainų svyravimais rinkose. Kaip bebūtų, situacija liūdna – iš pieno gamybos traukiasi ne tik kelias ar keliolika, bet ir 100 ar daugiau karvių laikantys ūkininkai.
Nesusitarus dėl padorių žaliavos supirkimo kainų, kaip nerimaujama, niekais nueitų ir ambicingoji ilgalaikė Lietuvos pieno sektoriaus plėtros iki 2030 metų strategija, kurioje numatyta padvigubinti pieno gamybą bei kelis kartus padidinti jo produktų eksportą.
Derina įstatymo pataisų projektą
Bene rimčiausiose savo derybose žemdirbiai ir perdirbėjai šiuo metu siunčia ženklus, kad yra nusiteikę sumušti rankomis. Kooperatyvo „EKO tikslas“ direktorius Mindaugas Petkevičius DELFI tvirtino, kad derinami paskutiniai praktiniai žingsniai rengiantis pakeisti „Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo“ įstatymą.
„Pradėjome įstatymo pataisų projekto suderinimo etapą. Žemdirbių, perdirbėjų ir valdžios atstovai dabar jį nagrinėja ir pateiks savo pastabas būsimame susitikime. Tikiuosi, kad pavyks pasiekti galutinį rezultatą. Su perdirbėjais susitarėme, nors paprastai tai labai retai pavyksta“, – aiškino pieno strategijos rengėjų darbo grupės narys.
„Vilkyškių pieninės“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius įsitikinęs, kad susitarimas duotų daugiau ramybės, pasitikėjimo ir aiškumo.
„Kai bus patvirtinta pieno supirkimo kainų formulė, bus akivaizdu, kad ne perdirbėjai jas sugalvojo. Deja, bet šiandien yra kažkoks nepasitikėjimas tarp gamintojų ir perdirbėjų. Pavyzdžiui, mūsų pieninė eksportuoja per 80 proc. pagamintų pieno produktų, todėl esame labai pririšti prie situacijos Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių rinkose. Todėl nuo mūsų nepriklauso žaliavos kainos – jas lemia, kokias pajamas gauname už produktus“, – DELFI tikino jis.
Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktoriaus Rimanto Krasuckio nuomone, prie galimo sutarimo artėjama – abi pusės tuo suinteresuotos. Vis tik DELFI jis nesiryžo prognozuoti, kada bus sudėti galutiniai taškai.
Liko „riešutėlis“ – atskaitinė kaina
Pasak M. Petkevičiaus, pavyko susitarti dėl galimų žalio pieno supirkimo kainos nustatymo variantų. Pagal pirmąjį ją galima bus susieti su vidutinės ES supirkimo kainos pokyčiais, pagal antrąjį – su pieno produktų pardavimų pokyčiais pasaulinėse rinkose, o pagal trečiąjį – ilgalaikis kainos kontraktavimas, pavyzdžiui, 3 mėnesiams ar pusmečiui. Bus galimybė sudaryti ir trumpalaikes sutartis.
„Pieno gamintojui turės būti pasiūlyta ne mažiau dviejų variantų, o vieną iš jų privalomai – susiejimą su europinėmis supirkimo kainomis. Tačiau dar reikės susitarti, kaip sąžiningai „įeiti“ į pieno supirkimo formulę – kokia bus pirminė kaina prisirišant prie Europos Sąjungos šalių supirkimo kainų vidurkio. Vieni derybininkai, pavyzdžiui, gali sakyti, kad turi būti 11 centų, o kiti tikėsis 30 centų už kilogramą. Čia gali prireikti ir ministerijos įsikišimo“, – dėstė kooperatyvo „EKO tikslas“ direktorius.
Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos (LŽŪKA) „Kooperacijos kelias“ vadovas ir kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas pabrėžė, kad pirmiausia gamintojai ir perdirbėjai turi civilizuotai susitarti – kaip partneriai.
„Dabar susitarimui yra postūmis. Aišku, netikiu, kad viena formulė tiks visiems. Dabar bėda ta, kad nenorima tinkamai mokėti. Štai lenkai nekūrė kažkokių didelių planų – turi geras kainas ir nėra sunkumų dėl žaliavos gamybos. O mūsų pieno gamintojai laikomi trečiojo brolio vietoje. Anksčiau kai kurie perdirbėjai aiškino, kad jokių formulių neskaičiuos ir neteiks, nes viską diktuoja rinka. Jie teisūs tik iš dalies, nes Lietuvoje rinka panaši į oligopolinę, nes į kurią perdirbimo įmonę besikreipsi, siūlys tą pačią kainą“,– DELFI kalbėjo jis ir pridūrė, kad ūkininkams aiškiausias būtų susiejimo su vidutinėmis europinėmis kainomis variantas.
Dėl naujų rodiklių derėsis po metų
Derybų kelyje gulėjo dar vienas svarbus „akmenukas“ – perdirbėjai suinteresuoti mokėti ne už bazinio, o už natūralaus pieno rodiklius. Kaip tvirtinama, šio klausimo svarstymas bus atidėtas metams, o per šį laiką žemdirbiai bus įtikinėjami pasirinkti kitus standartus.
„Baziniai pieno rodikliai – sovietinis palikimas. Jei pereiname prie europinių standartų, iš esmės tai galutinės kainos nekeičia. Atsirastų daugiau aiškumo, nebeliktų manipuliacijos skaičiais“, – tvirtino G. Bertašius.
Pagal dabar nuo seno galiojančią tvarką, pienas vertinamas pagal bazinius rodiklius: 3,4 proc. riebalų ir 3,0 proc. baltymų. Gamintojui pateikus produkciją ištiriama, kiek ji skiriasi nuo bazinių rodiklių. Jei pieno riebumo ir baltymingumo rodikliai yra aukštesni, perskaičiavus skirtumą ūkininkams sumokama daugiau.
„Dauguma mūsų pieno gamintojų mano, kad teisingesnė dabar taikoma metodika. Ūkininkai, gaminantys baltymingesnį ar riebesnį pieną, gali gauti geresnes pajamas. O įmonės iš tokios žaliavos pagamina daugiau sūrių ar grietinėlės. Europos šalyse skiriasi natūralaus pieno standartai ir savaip atsiskaitoma. Be to, ten perdirbimo įmonės dažniausiai yra pačių žemdirbių nuosavybė, todėl jiems mažiau svarbi rodiklių apskaičiavimo metodika“, – aiškino LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ vadovas.
Nesitiki postūmio rinkai
Žemės ūkio kooperatyvo (ŽŪK) „Lietuviškas pienas“ generalinis direktorius Vytautas Lekešys skeptiškai vertina siūlomą kainų formulę. Anot jo, ekonomikos dėsniais nepagrįstas prievartinis mechanizmas negali duoti jokios naudos, o tik įvelia į didžiulę biurokratinę mašiną.
„Nemanau, kad ta kainų formulė duos kokį postūmį mūsų rinkai. Tokios, kuri siūloma, nereikėtų ir priimti. Nedavė rezultatų ir ankstesnis gamintojų sugrupavimas pagal parduodamo pieno kiekį per dieną. Tai neužtikrino žemdirbiams nei pajamų, nei skaidrumo. Mūsų visos strategijos – oro pilys, nes joms reikia realaus pagrindo“, – DELFI sakė V. Lekešys.
Pašnekovo nuomone, besitraukiančių pieno ūkių nebeprikelsi – karvių mažėja, kol kas dar išlaikome per 1,3 milijonų tonų pieno gamybą, bet tai vyksta dėl stambėjančių ūkių, didesnio produktyvumo ir geresnių technologijų.
„Žaliavinio pieno Lietuvoje poreikis yra, po tūkstantį tonų jo kasdien įsivežama iš Latvijos, Estijos. Pirmiausia reikia laikytis sąžiningumo. Jeigu kas nors kiekvieną dieną galvoja tik apie dividendus, tai visą laiką vyks žaidimas į vienus vartus“, – ironizavo ŽŪK „Lietuviškas pienas“ vadovas.
Kainos dar krenta
Jau pusmetį pieno supirkimo kainos Lietuvoje rieda žemyn. Pasak specialistų, europinės rinkos rodo, kad kainos turėtų kilti, bet šalyje niekas jų neskuba didinti.
ŽŪM duomenimis, balandžio mėnesį vidutinė natūralaus (4,2 proc. riebumo ir 3,24 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina buvo 268,4 euro už toną – 6,6 proc. mažesnė nei kovą. Vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina balandžio mėnesį, palyginti su kovu, sumažėjo 2,4 proc. ir buvo 222,4 euro už toną.
