„Žmonės rėkė ir maldavo pagalbos. Karvės mūkė, kiaulės žviegė. Kas tik galėjo, bandė lipti į medžius“, – maždaug prieš dešimtmetį Ukrainos televizijos kanalui 1+1 pasakojo Oleksijus Dotsenka – vienas iš paskutinių gyvų Dniepro hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo ir jo pasekmių liudininkų.
1941-ųjų rugpjūčio 18-ąją, motyvuodami tuo, kad reikia sulaikyti sparčiai artėjančią nacistinės Vokietijos kariuomenę, sovietai ryžosi suniokoti vieną iš savo industrializacijos simbolių.
1927-1932 m. laikotarpyje šalia Zaporižios miesto iškilusi užtvanka tuo metu buvo pati didžiausia ir galingiausia ne tik visoje Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje, o ją sovietams pastatyti padėjo iš JAV atvykę inžinerijos specialistai su savo brigadomis.
Per užtvankoje atsiradusį pažeidimą apie srauniai pasipylė Dniepro vanduo, sukėlęs laikiną potvynį ir užklupęs tam nepasiruošusius vietos gyventojus. Staiga užpilta dešimtys aplinkinių kaimų, anot kai kurių šaltinių, potvynio zonoje atsidūrė ir buvo pražudytas ne vienas sovietų karių dalinys, o ištisiems pulkams vandens atkristų kareivių teko pasiduoti į vokiečių nelaisvę.
