Litvakas – nebūtinai iš buvusių LDK žemių
Forumo diskusijoje „Ką reiškia būti litvaku“ prof. Peteris Salovey kartu su kitais renginio dalyviais gilinosi į litvako tapatybės klausimus. Psicholingvistė, Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden renginyje atkreipė dėmesį, kad šiandien litvako apibrėžimas yra platesnis, nei įprasta manyti – paprastai litvakais buvo vadinami žydai, kildinami iš istorinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemių, tačiau iš tiesų ši sąvoka nebūtinai turi būti siejama su gimimo vieta.
„Litvakais save vadino ir žydai, gimę Izraelyje ar Šiaurės Afrikoje. Modernioje hebrajų kalboje litvakas – tai žydas, kuris nėra hasidas. Tad apibrėžiama per supriešinimą su tuo, kas nėra litvakas. Man patinka įvairialypiškumas – kalbų, tapatybių. Tad raginčiau ne brėžti kažkokias ribas, o prisijungti. Mes visi galime būti litvakais“, – pažymėjo profesorė.
Antrindamas pašnekovei, Jogailos universiteto (Lenkija) profesorius Robertas Kusekas pažymėjo, kad jį maloniai nustebino Litvakų kultūros forumo dalyviai, litvakais vadindami ne vien iš istorinės Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos kilusius žydus. „Nustebau supratęs, kaip patogiai žmonės jaučiasi naudodami terminą „litvakas“ įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, Pietų Afrika kaip puikus pavyzdys apie litvakų šaknų susiskaidymą. Tai tinkamas būdas elgtis“, – diskusijoje sakė prof. R. Kusekas.
„Litvako tapatybė turi ne tik religinį pobūdį – akcentuojama ir žodžio, intelektinės diskusijos svarba, emocijų vengimas. Visa tai yra litvakų tapatybės dalis, kuri leidžia juos palyginti su škotais. Litvakai yra žydų pasaulio škotai, intelektualai, žmonės, kurie dideliais kiekiais emigravo iš šaltos šalies“, – kruopštų, mokslišką litvakų būdą renginyje priminė Brandeis universiteto (JAV) profesorius emeritas Antony Polonsky.
Hebrajų kalbą išpopuliarino darželių mokytojos
Litvakų kultūros forumo metu Kaune buvo eksponuojama paroda, kurios vienoje fotografijoje buvo vaizduojamas ir Vilniaus gubernijoje gimęs litvakas Eliezeris Ben–Jehuda, laikomas šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu. Diskusijoje kalbėjusi prof. T. Walden patikslino, kad šiandien verta prisiminti ir mažiau žinomą istorijos puslapį – prie hebrajų kalbos išplitimo ženkliai prisidėjo grupė jaunų moterų, darželio mokytojų, kurios mokė vaikus hebrajų kalba.
„Nei viena jų nebuvo gimusi Palestinoje ir nei vienai iš jų hebrajų kalba nebuvo gimtoji, jos tiesiog buvo geriausios Izraelio mokyklų mokinės ir buvo atrinktos, pasiųstos mokytis ikimokyklinio ugdymo. Jų dėka hebrajų kalba tapo kasdiene kalba, ja kalbėjo vaikai, kurie parsinešdavo tą kalbą namo“, – pastebėjo T. Walden.
Lietuvoje žydai autonomijos siekė aktyviau
Grįždamas prie litvakų sąvokos aptarimo, Jeilio universiteto prezidentas prof. P. Salovey pasitelkė palyginimą tarp vaikystėje veikusių Niujorko restoranų, kurie patiekdavo dviejų rūšių žydiškus patiekalus: košerinius arba košerinio stiliaus. Abi rūšys niekuo nesiskyrė, tik antroji nebuvo oficiali, patvirtinta rabinų. Panašiai yra ir su litvakais: kai kurie yra litvakai, kilę iš istorinių Lietuvos žemių, kiti – mokėsi litvakų stiliumi arba jį perėmė, perėmė jų maisto tradicijas ir pan.
Antony Polonsky, prisimindamas litvakų patirtis Lietuvoje ir Lenkijoje, pastebėjo, kad abiejose šalyse klestėjo tie patys judėjimai, sionizmas, žydų ortodoksija, tačiau Lietuvoje buvo juntamas didesnis žydų bendruomenės siekis turėti autonomiją.
„Aišku, tai buvo utopija, nacionalinėje valstybėje to neįmanoma padaryti. Tačiau Lietuvoje daug toliau buvo pažengusi idėja, kad žydai turėtų valdyti save, turėtų savo ministeriją, švietimo sistemą, mokesčius ir t. t. Tai atspindi Lietuvos žydų lyderystės pobūdį“, – pažymėjo Brandeis universiteto prof. emeritas.
Anot P. Salovey, visgi, aptariant litvakų diasporas, skirtumų reikėtų ieškoti gilinantis ne į kilmės šalių ypatybes, o į emigravimo aplinkybes. „Manau, skirtumus litvakų diasporoje lemia ne tautybė ar etninė kilmė, o tai, kada ir kodėl šeima išvyko iš šios pasaulio dalies. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių priežasčių, labai skiriasi nuo tų, kurie išgyveno holokaustą. Žmonės, kurie buvo priversti išvykti dėl pavojaus gyvybei, kuriems pavyko išgyventi, o kiti žuvo – jie tą sugrįžimo, buvimo tam tikros bendruomenės dalimi idėją priima kitaip nei tie, kurie išvyko dėl ne tokių traumuojančių priežasčių“.
Pirmasis žingsnis – dalyvavimo pripažinimas
Kalbėdama apie litvakų, žydų praeities vertinimą, prof. Tsvia Walden pabrėžė, kad svarbu ne tik tiesos ieškojimas, bet ir atvirumas kitam. „Pirmas žingsnis siekiant susitaikymo yra pripažinti kitą versiją, o ne atmesti, paneigti. Būkime drąsūs, tolerantiški ir aktyvūs, pasiryžę priimti vieni kitus. Man tai yra moralinis apsisprendimas ir, jei jo laikysimės, galbūt pasaulis taptų geresniu“, – vylėsi profesorė.
„Kalbant apie tiesą, kito pripažinimą – svarbu pripažinti ne tiek kitą, kiek patį dalyvavimą, įsitraukimą. Šiandien daug noriai kalbame, kiek mes prisidedame prie klimato ar ekonominių krizių, o apie sudėtingą praeitį ne visuomet kalbame noriai. Visgi, kalbant apie Lenkiją, per pastaruosius 20 metų, daug buvo padaryta dėl lenkų atsakomybės Holokausto metu. Antai Krokuvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose, taip pat mažuose miesteliuose, kaimuose daug darbo atliko vietos istorikai, istorijos mokytojai. Tai yra pirmasis žingsnis – įsitraukimo, dalyvavimo pripažinimas“, – diskusijoje pabrėžė prof. Robertas Kusekas, pasidalindamas požiūriu į Lenkijos pažangą dirbant sudėtingais žydų istorijos klausimais.
Litvakų ateitis – šviesi
Jo mintis papildydamas A. Polonsky pastebėjo, jog šiandien Lenkijos žmonės apskritai rodo didesnį atvirumą, ypač kalbant apie santykius su ukrainiečiais.
„Lenkijos visuomenė labai įspūdingai sureagavo priimdama Ukrainos pabėgėlius, žmonės darė viską, kad juos priglaustų. Reikia turėti omenyje, kad anksčiau santykiai tarp lenkų ir ukrainiečių buvo įtempti. Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, paklausta apie šį pokytį, atsakė taip: „Jis įvyko todėl, kad mes į juos žiūrime pirmiausia kaip į žmones, o ne kaip į ukrainiečius“, – rašytoją pacitavo forumo dalyvis.
Diskusijos pabaigoje aptardami litvakų ateitį, jų tradicijų perdavimą iš kartos į kartą, svečiai pasidalino įvairiomis nuomonėmis, tačiau buvo viltingi – anot jų, tokie renginiai, kaip Litvakų kultūros forumas, rodo, jog litvako tapatybės idėja gali būti taikoma įvairiems tikslams, suvienyti, sujungti skirtingas kartas.
„Litvakų kultūra tampa įtraukia. Manau, kad ir pasauliečių žydų bendruomenė turi būdų perduoti savo branginamas vertybes iš kartos į kartą. Apskritai, manau, jaunoji karta siekia būti įtraukia ir įtraukti kitus – aš optimistė“, – kalbėjo Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden.
Diskusija „Ką reiškia būti litvaku?“ vyko Litvakų kultūros forumo metu. Diskusijos moderatorius – Brandeis universiteto profesorius emeritas, prof. Antony Polonsky (PAR/Jungtinė Karalystė). Dalyviai: Jeilio universiteto prezidentas ir Chriso Argyrio psichologijos profesorius Peteris Salovey (JAV), Jogailos universiteto profesorius prof. Robertas Kusekas (Lenkija), psicholingvistė, Negevo Ben Guriono universiteto profesorė Tsvia Walden (Izraelis).
Litvakų kultūros forumą rugsėjo 29–30 d. organizavo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais. Renginio kuratorė – VDU dėstytoja, knygos „Kauno žydai“ sudarytoja ir bendraautorė, menotyrininkė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Price.
