1. Nekilnojamojo turto magnato baigtis
Vadinamajame pilkajame lietuviško verslo tarpsluoksnyje ilgus metus mėgino išgyventi Sovietų Sąjungos specialiosios tarnybos Valstybės saugumo komiteto (KGB) pasienio kariuomenės specialiosios paskirties žvalgybos būrio vadas, o vėliau bendrovės „Status“ savininkas Vladas Bieliauskas. Galiausiais jis savo biure Vilniuje buvo surastas negyvas 2006-ųjų spalį. Dar 1999 metais pirmąjį turtingiausiųjų Lietuvos žmonių sąrašą sudarę žurnalistai pasakojo, kad V. Bieliausko verslas riedėjo nuokalnėn, nes buvo apsunkęs nuo galybės nelikvidaus turto.
Artima jo aplinka byloja, kad labiausiai V. Bieliauskas bijojo būti nunuodytas, tad vis keitė apsaugos darbuotojus, griežtai pasisakydavo prieš narkotikus, o kartą kai iš Maskvos atvykęs verslo partneris vakarėlyje pasiūlė vilniečiui parūkyti kažkokios svaigios narkotinės medžiagos, šis svečiui smogė.
Bet 39 metų V. Bieliauską pražudė ne nuodai, o kulka, paleista iš nelegalaus pistoleto „Margolin“. Taip baigėsi prabangiai Lietuvoje gyvenusio, vienos pirmųjų nekilnojamo turto ir investicinių bendrovių „Status“ įkūrėjo V. Bieliausko gyvenimo kelionė.
Paslaptingo charakterio verslininko kūnas buvo surastas 2006 metų spalio 6-ąją prabangiame bute ant Tauro kalno. Visai netoli vietos, kurioje gyvenimą itin paslaptingai baigė ir Lietuvos bankininkas pionierius.
Šiurpino Kauno Daškinių boso sargybinius
V. Bieliauskas garsėjo ūmiu būdu ir konfliktais su kitais verslininkais, kuriems buvo perėjęs skersai kelią – įsigijęs akcijų bandydavo užvaldyti įmonę. Vienas garsiausių konfliktų buvo kilęs su „Utenos trikotažo“ akcininkais. Verslininkas konfliktavo su šiuometiniu SBA koncerno savininku. Konfliktai iš žiniasklaidos persikėlė į teismus, o neoficialiai kalbama, kad buvo priartėję net iki samdomų žudikų įsitraukimo.
„Tais laikais V. Bieliauskas atrodė ne tik labai pavojingas, bet ir neprognozuojamas, – prisiminė vienas žinomas pajūrio verslininkas. – Plačiai sklido kalbos, kad viename viešbutyje V. Bieliauskas prikišo ginklą prie administratoriaus galvos ir liepė posmus deklamuoti“.
Kartą V. Bieliauskas nutarė apsilankyti populiarioje aukštosios mados parduotuvėje „Du broliai“ Vilniaus rotušėje ir tenai netikėtai sutiko atnaujinti savo garderobo iš Kauno atvykusį anuomet klestėjusios Daškinių grupuotės šulą. Tačiau šešėlinis pasaulis pasakoja, kad šis, siekdamas išvengti akistatos su V. Bieliausku, tyčia pasiliko tūnoti persirengimo kabinoje. Kol šis matavosi naujos kolekcijos rūbus, Daškinių autoriteto asmens sargybiniai stovėjo lauke, tačiau praėjus kuriam laikui jie rimtai susirūpino, kai pamatė, kad jų bosas pernelyg ilgai užtruko matavimosi kabinoje.
„Tai pamatęs V. Bieliauskas išsitraukė cigaretę ir sako: „Einu su vyrais parūkyti“. Pamenu, tie apsauginiai iš vieno galo į kitą ėmė netikėtai bėgioti, – prisimindamas kalbėjo žinomas verslininkas. - Apsauginiai buvo stambaus sudėjimo. Tuo tarpu V. Bieliauskas nebuvo aukštas ir stambus. Į parduotuvę po penkiolikos minučių sugrįžęs jis sako: „Vyrai su manimi nesutiko parūkyti“. Sakau – kodėl nesutiko? Jis: „Aš sutryniau cigaretę, tabakas pažiro. Įsidėjau į burną – pradėjau kramtyti. Pasiūliau jiems, kad kartu su manimi parūkytų...“. Regis, jiems buvo žinoma, kad V. Bieliauskas yra visiškai neprognozuojamas. Pamenu, kartą lankėmės jo kabinete ir pastebėjome ant stalo gulinčias filosofines knygas. Taigi, jis nebuvo kvailas, tačiau aplinkinius mėgdavo šiurpinti“.
Dar kartą į minėtą mados saloną V. Bieliauskas sugrįžo, kai įvykdė „amžiaus verslo sandorį“ – pardavė „Vaikų pasaulio“ pastatą pačiame Vilniaus centre – dabar šioje vietoje veikia parduotuvė „Zara“. „Tada jis atėjo į parduotuvę ir sako: „Gavau 48 milijonus litų“. Tą akimirką jis negailėjo pinigų nusižiūrėtiems pirkiniams, – pasakojo šaltinis. – Kaip žinia, netrukus ir jo milijonai kažkur dingo, ir toji moteris, kuri jam buvo pamesta. Manau, kad pinigus perėmė jo kolegos iš specialiųjų tarnybų, kurie pamatė, kad jis jau netinkamas vykdyti tolimesnes užduotis“.
Kalbėta, kad po minėto sandorio apie pusę sumos buvo pervesta į jo sąskaitą banke, o kita dalis sumokėta grynaisiais. Po mirties verslininko sąskaitos buvo ištuštintos, o jo gyvenimo draugė – iki šiol mėgaujasi prabanga. Tiesa, niekas nežino kur ji ir su kuo dabar gyvena.
O V. Bieliauską pažinojusiems žmonėms įtartinos pasirodė ir kitos įvykio aplinkybės. Prabangą mėgęs, gerą skonį turėjęs verslininkas rastas gulintis ant lovos pusnuogis vien tik su prasegtomis kelnėmis, basas. Jo ranka su pigiu ginklu buvo padėta ant pilvo. Dar viena kulka buvo rasta vonioje – ji galėjo likti nuo bandomojo šūvio.
Keista ir brolio mirtis
Nors po V. Bieliausko mirties buvo svarstoma, kad jis galėjo palūžti dėl užgriuvusių sunkumų – teismo procesų, jam mestų kaltinimų, kad užsakė boksininko Rolando Jasevičiaus sumušimą, ir alkoholio, tačiau verslo pasaulyje iki šiol sklando kalbos, kad buvęs žvalgybininkas buvo nužudytas asmenų iš specialiųjų struktūrų.
Be to, prieš pat tragediją V. Bieliauskas skambino draugei ir paklausė, kada ji grįš namo. Jie ketino vykti į sodybą Dzūkijoje, o pakeliui nutarė užsukti į parduotuvę nusipirkti maisto.
Kalbas apie mįslingą „Status“ prezidento mirtį dar labiau pakurstė kita netektis. Po kelerių metų sodyboje prie Elektrėnų buvo rastas negyvas verslininko įbrolis Alvydas Bieliauskas, praeityje vadovavęs „Ekabos“ saugos tarnybai. Vieną paskutinių 2012 metų vasaros savaitgalių, Elektrėnų savivaldybėje, netoli Vievio, A. Bieliauskas rastas negyvas. Verslininko kūnas buvo rastas paryčiais.
Kalbama, kad dar prieš skaudžiai visą pasaulį palietusią 2008-ųjų finansų krizę A. Bieliauskas investavo didelę dalį savo kapitalo į nekilnojamąjį turtą, o paskui, išnykus paklausai, negalėjo atgauti investuotų pinigų. Neoficialiomis žiniomis, kitą dalį savo kapitalo A. Bieliauskas laikė banke „Snoras“, kuris 2011-ųjų pabaigoje bankrutavo.
2. Bankų pionieriaus mirtinas „Tango“
Jau kiek aprimus didžiųjų Lietuvos bankų krizei, 1997-aisiais tragiškai žlugo „Tauro“ banko prezidento Genadijaus Konopliovo imperija. Tų pačių metų birželio 23-iąją G. Konopliovo artimieji bankininką, nesulaukusį 52-ojo gimtadienio, rado susmukusį ant grindų. Tada skelbta, kad vienas turtingiausių šalies žmonių surastas negyvas itin keistoje pozoje.
Prisimindamas šį atvejį buvęs aštrių žurnalistinių tyrimų autorius pasakojo, kad G. Konopliovas buvo įtakingas sovietmečio veikėjas, labai svarbus Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto žmogus Alytuje. Tačiau nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje jis tapo vienu aršiausių kapitalizmo bei naujosios sistemos propaguotojų. Kalbėta, jog viename lyderiaujančių to meto spaudos leidinių G. Konopliovas mokėdavęs solidžias sumas, kad penktadieniais būtų išspausdinti jo ilgi pamąstymai ekonomikos temomis.
Keletas dienų iki G. Konopliovo savižudybės banke buvo atliekamos kratos. Prezidentas buvo nušalintas nuo vadovavimo bankui. Iki šiol daugeliui paslaptis, kaip G. Konopliovui pavyko įgyvendinti stulbinamas finansines aferas ir ilgą laiką likti nepastebėtam.
Stebina, kad „Tauro“ bankui buvo patikėta paskirstyti 17 miljonų įvairios užsienio valiutos ir milijono JAV dolerių Tarptautinio valiutos fondo paskolą su Lietuvos Vyriausybės garantija. Sunkiai suvokiama, bet 1995-aisiais, kai Lietuvą sudrebino didžiųjų bankų griūtis, tokie pinigai buvo atiduoti skirstyti „Taurui“, kurio akcinis kapitalas sudarė tik 12 milijonų litų...
„Vis dėlto bankas žlugo, nors valstybė iš paskutiniųjų bandė jį traukti biudžeto sąskaita, – prisimindamas „Tauro“ istoriją kalbėjo praeityje garsus žurnalistas. – Kaip paaiškėjo vėliau, ta milžiniška valdžios injekcija bankui nieko nedavė. Viskas baigėsi tuo, kad banko vadovas mirė nuo keisto šūvio. Ne kartą narpliojau šią istoriją savo laidose. Kai kas iš mano šnekintų žmonių pasakojo, kad ginklas gulėjo labai keistu atstumu. Teko girdėti pasakojimų, jog po pirmos injekcijos į „Tauro“ banką G. Konopliovas rimtai pradėjo spausti tam tikrus aukštus žmones, kad šie jam suteiktų antrą injekciją. Yra tokia versija, kad po skambučio vienam pirmųjų valstybės asmenų G. Konopliovas buvo rastas negyvas. Matyt, prieš mirtį jis ką nors pasakė arba ketino paviešinti...“.
3. Statybų karaliaus mirtis – kratos puotoje
Statybų bendrovės „Mitnija“ įkūrėjo, žodžio žmogaus ir bene visų didžiausių pramoninių pastatų statytojo Antano Gureckio mirtis gerokai šokiravo visą statybų pasaulį. Vyriškio kūnas rastas 2010 metų birželio 29-osios rytą jo namuose, esančiuose prestižinėje Kauno Vytėnų gyvenvietėje.
Kaunietis daugiau nei dešimtmetį ėjo stambios statybų bendrovės „Mitnija“ vadovo pareigas, buvo itin atsakingas ir iki šiol prisimenamas kaip vienas patikimesnių partnerių. Verslininkas likus keletui metų iki mirties neslėpė džiaugsmo, kuomet pavyko parduoti gerai veikiantį ir pelningą verslą, kurio naujaisiais akcininkais tapo koncerno „MG Baltic“ vyrai.
Netrukus, 2010 metų pradžioje akcininkų sprendimu A. Gureckis buvo pašalintas iš įmonės valdybos. Mirties dieną jo kurtos įmonės 90 procentų akcijų priklausė jau su koncernu „MG Baltic“ siejamai „MG Baltic Inivestment“. Likusius 10 proc. akcijų valdė A. Gureckis.
Žiniasklaida skelbė, kad A. Gureckis rastas negyvas savo namuose Kaune, kai Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Ražansko nurodymu buvo atliekama krata. Advokato teigimu, krata pradėta apie 7 valandą ryto, jos metu A. Gureckiui pranešta, kad ketinama jį sulaikyti ir išvežti apklausti į Vilnių. „Aš susisiekiau su M. Ražansku, tačiau jis man tokių nurodymų motyvų nekomentavo“, – tuomet BNS agentūrai teigė A. Gureckio advokatas.
Netikėtai mirusio verslininko A. Gureckio artimieji teigė, kad „MG Baltic Investment“ A. Gureckui nuolat darė spaudimą, įmonė kaltino jį neefektyviu bendrovės valdymu, nors visi esminiai „Mitnijos“ sprendimai buvo priimami tik su valdybos žinia ir patvirtinimu. Anot mirusio statybų magnato advokato, teismuose buvo nagrinėjami keli „MG Baltic Investment“ civiliniai ieškiniai, o Kauno apygardos prokuratūra yra iškėlusi A. Gureckui baudžiamąją bylą dėl jo veiklos vadovaujant „Mitnijai“.
Verta prisiminti, Antanas ir Violeta Gureckiai buvo pagrindiniai bendrovės „Mitnija“ akcininkai. Bet 2006 m. kovo 23 dieną visas turėtas akcijas už 57 milijonus litų (daugiau nei 16 mln. eurų) perleido kompanijai „MG Baltic Investment“. Kodėl taip nusprendė? A. Gureckis norėjo sumažinti darbų apsukas ir daugiau laiko skirti laisvalaikio pramogoms. Tačiau naujieji savininkai įpareigojo A. Gureckį dar trejus metus vadovauti įmonei.
2007 m. gruodžio 21-ąją A. Gureckis iš koncerno atpirko dešimtadalį akcijų už 9,17 proc. didesnę kainą. Statybų žinovui A. Gureckiui dirbant samdomu generaliniu direktoriumi „Mitnija“ išgyveno aukso amžių – 2006 m. uždirbo 16,8 mln. Lt, 2007 m. – 6,3 mln. Lt, o 2008-aisiais – finansų krizės metais – 6,8 mln. Lt grynojo pelno. Jie pastatė daugybę garsiausių to meto statinių visoje Lietuvoje.
Našlės kova užtruko 7,5 metų
Po A. Gureckio mirties drąsiai į kovą su didžiojo koncerno veikėjais iš „MG Baltic“ stojusi kaunietė V. Gureckienė dabar įsitikinusi, kad per tuos trejus metus jos vyras, dirbdamas po minėtos kompanijos sparnu, sužinojo labai daug svarbios ir ne visai gražios informacijos apie statybų užkulisius. Juk būtent tais metais pradėtos įsisavinti didžiausios Europos Sąjungos fondų lėšos. Tada nemažai jų atiteko įvairiausių statybos projektų realizavimui.
Manoma, kad būtent tada buvo sukurptas planas, kaip padorų verslininką A. Gureckį įbauginti, išmelžti iš jo pinigus ir jo atsikratyti. V. Gureckienė, tarsi nujausdama apie netrukus užgriūsiančias bėdas, 2009 m. kovo 19-ąją viename Kauno notarų biure nutarė oficialiai su vyru pasidalinti bendrą šeimos turtą.
Ilgus metus drąsiai bei atkakliai kovojusi A. Gureckio našlė V. Gureckienė atkreipė dėmesį, kad tais pačiais metais, kai prasidėjo didieji teisiniai mūšiai su žinoma verslo grupe, Lietuvą sudrebino ne vienas netgi pasaulyje plataus atgarsio sulaukęs politinis ir socialinis skandalas.
„Man vienas pakankamai žinomas Kauno teisininkas yra pasakęs, kad tuo metu Lietuvoje vyko daugybė garsių įvykių, o po jais – labai tyliai ir kur kas reikšmingesnių bei didesnių. Juk toks laikas visuomet bene tinkamiausias metas praturtėti, perimti pelningą įmonę, atsiimti pinigus ir dar iš tų pačių žmonių atimti viską, ką jie buvo uždirbę per gyvenimą. Bet mūsų kraujo kaina daug kas buvo sustabdyta“, – emocingai kalbėjo V. Gureckienė.
Galiausiai 2017-ųjų birželį byla baigėsi. Viskas užtruko net 7,5 metų. „Matyt, jie manė, kad mane pribaigs. Bet jiems nepavyko, – atsiduso moteris. – Galiausiai juk viskas baigėsi pakankamai sėkmingai – teismai panaikino turto areštus. Šiai dienai svarbiausia, kad namus išsaugojome. Tiesa, praradome indėlius su gautais pinigais už akcijas, kai skandalingai žlugo „Snoro“ ir „Ūkio“ bankai.“
4. Mistinė saugumiečio mirtis Breste
2006 metų rugpjūčio 23 – osios naktį Breste (Baltarusija) tarnybinės komandiruotės metu žuvo Lietuvos generalinio konsulato Gardine ministras patarėjas, Lietuvos saugumo karininkas Vytautas Pociūnas. Diplomato kūnas buvo surastas prie viešbučio „Inturist“.
Buvo pranešta, kad 48-erių metų V. Pociūnas iškrito per daugiaaukščio pastato langą, o nelaimės aplinkybės tiriamos. Tačiau V. Pociūno tarnyba VSD buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais. 2000 metais jis buvo apdovanotas vardiniu šaunamuoju ginklu, 2002-aisiais jam įteiktas VSD žinybinis pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus tarnyboje”, 2004-aisiais – trečiojo laipsnio VSD žinybinis pasižymėjimo ženklas „Nuopelnų kryžius”. V. Pociūnas buvo apdovanotas ir valstybiniais apdovanojimais – 1996 metais Sausio 13-osios medaliu bei 2004 m. Vyčio kryžiaus ordinu.
V. Pociūno mirties aplinkybės greitai tapo politinių darbotvarkių tema. Konservatoriai puolė reikalauti papildomų tyrimų, prasidėjo patys įvairiausi situacijos vertinimai, skriejo kritikos strėlės. Kiek vėliau buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Prokuratūra atliko tyrimą.
Bylą tyrusio, organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Justo Lauciaus galutinė išvada įvardino įvykį nelaime. Tačiau žuvusiojo našlė Liudvika Pociūnienė paprašė atnaujinti nutrauktą tyrimą, pasigedusi išsamaus ir nešališko aplinkybių tyrimo, (pvz., priminė faktą, kad teiginys, jog V. Pociūnas buvo kambaryje vienas, yra paremtas tik koridoriaus budėtojos parodymu).
Politikai kreipėsi į prokuratūrą reikalaudami išviešinti Generalinės prokuratūros tyrimo rezultatus, kad visuomenė galėtų pati spręsti dėl daug kritikos susilaukusių tyrimo išvadų įtikinamumo, o viešai būtų paneigta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį. Žūties aplinkybėms tirti pakartotinai tuometinis premjeras sudarė specialią darbo grupę, o Prezidentas Valdas Adamkus įvertino grupės sudarymą kaip keliantį grėsmę prokurorų nepriklausomumui. 2007 m. lapkritį žuvusiojo žmonai prašant, teismas paskyrė naują medicininę ekspertizę, sudarytą iš dviejų specialistų. Tyrimą pakartoti V. Pociūno našlė prašė, nes pirminis tyrimas buvo vykdytas atmestinai – į Brestą stebėti baltarusių darbo buvo išsiųstas tik vienas teismo medicinos ekspertas. Lietuvoje tyrimą taip pat atliko tik vienas žmogus, nors paprastai sudaroma bent dviejų žmonių komisija.
Tačiau 2009 metais Generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą. Tyrimui vadovavęs generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras Mindaugas Gylys teigė, jog atliktas tyrimas rodė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. V. Pociūno našlė L. Pociūnienė nesutiko su tyrimo išvadomis ir sakė, jog jai buvo gėda, kad tarp prokurorų neatsirado nė vieno, turinčio drąsos išsiaiškinti teisybę.
O 2009 metų birželį teismas nusprendė, kad ikiteisminis tyrimas turėjo būti atnaujintas. Trečią kartą po skundų atnaujinus tyrimą, prokurorai pripažino nužudymo galimybę ir byla buvo perkvalifikuota. Tuo tarpu neoficialių šaltinių teigimu, V. Pociūno likimas anuomet galėjo būti padiktuotas šalies energetinių projektų dalyvių, kurių rankos galėjo pasiekti ir jo išsiuntimą iš Vilniaus į Brestą...
Mįslingas nepalaužiamos teisėjos skrydis žemyn
2020 metų sausio pabaigoje Vilniuje itin keistomis aplinkybėmis mirė ilgametė Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė. Kaip pranešė Policijos departamentas, teisėjos kūnas 6.20 val. ryte buvo rastas prie daugiabučio namo Skroblų gatvėje. Pirminiais duomenimis, moteris iškrito pro šeštojo daugiabučio aukšto buto langą.
Civilinių bylų skyriaus teisėja O. Gasiulytė gimė 1957 metais Krasnojarsko krašte.
Teisėja turėjo itin didelę teisinio darbo patirtį: 1980-1990 metais O. Gasiulytė dirbo vyr. juriskonsulte Lietuvos cheminių produktų didmeninės prekybos valdyboje, 1990-1994 m. ėjo arbitro pareigas Lietuvos valstybiniame arbitraže, o nuo 1994 m. iki 1998 m. dirbo teisėja Lietuvos Respublikos Ūkiniame teisme. Vėliau, nuo 1998 metų ėjo teisėjo pareigas Vilniaus apygardos teisme ir tai buvo vienas tų žmonių, kuris Lietuvos raidą matė savo akimis, tiesiogine to žodžio prasme.
Teisėjai O. Gasiulytei tekdavo nagrinėti pačias įvairiausias bylas, o neoficialiai kalbėta, kad visos sudėtingiausios – keliaudavo būtent pas ją. Teisėjų ir advokatų sluoksniuose laikyta pačia tvirčiausia ir atspariausia bet kokiam spaudimui teisėja yra nagrinėjusi ne tik skandalingai žlugusio „Ūkio banko“ įkūrėjo, iš Lietuvos į Rusiją pabėgusio Vladimiro Romanovo neskaidrius finansinius reikalus, bet ir narpliojusi kitas itin didelio rezonanso bylas.
Vilniaus apygardos teismas tuomet pranešė, jog teisėją kolegos prisimena kaip itin gilią ir šviesią asmenybę, nuoširdžią kolegę, profesionalę teisininkę. O. Gasiulytė gyveno itin kukliai ir nemėgo puikuotis savo statusu ne tik prieš kolegas, bet ir aplinkinius.
Vilniaus teisėjos mirtis vis dar lieka viena didžiausių pastarųjų metų mįslių Lietuvos kriminalinėje istorijoje.
Norite dar daugiau dokumentinių kriminalinių istorijų?
Taigi, dar daugiau originalių video bei unikalaus archyvo įrašų galite pamatyti mano Patreon platformoje - https://www.patreon.com/dailiusdargis
Dar daugiau panašių, kvapą gniaužiančių kriminalinių dramų sužinosite - perskaitę mano visas kriminalinės dokumentikos knygas, kurių egzempliorius su autoriaus autografu galite įsigyti el.prekyboje: https://www.dailiausknygos.lt
