Pasak Rusijos prezidento, XX amžiaus trečiame dešimtmetyje bolševikai formuodami Sovietų Sąjungą dėl kažkokių iki šiol nesuprastų priežasčių dideles teritorijas perleido kvazivalstybiniams dariniams, bet dabar Krymas jau „mūsų“, o Rusija pasirengusi gyventi naujomis geopolitinėmis aplinkybėmis. Sprendžiant iš Rusijos valstybinės televizijos „Rossia 24“ reportažo, pilnutėlis pandemines kaukes ignoravęs stadionas reagavo entuziastingai nuoširdžiai.
Ar iš tiesų moka, kaip tvirtina Rusijos prezidentas?
Gruodį organizacija „Rusijos karininkai“ kreipėsi į Rusijos generalinį prokurorą Igorį Krasnovą su prašymu patikrinti paminklo Visos Rusijos ypatingosios komisijos (VČK) steigėjui 1917 metų gruodžio 20-ąją ir vadovui iki 1922-ųjų Feliksui Dzeržinskiui nukėlimo iš Maskvos Lubiankos aikštės teisėtumą 1991-aisiais. Tų metų rugpjūčio 22-ąją žlugus Valstybinio ypatingosios padėties komiteto (GKČP) mėgintam organizuoti valstybės perversmui paminklas pašalintas ir dabar laikomas Maskvos parke „Museon“. „Rusijos karininkai“ pasiūlė grąžinti jį į vietą.
Vasarį „Rusijos karininkų“ kreipimąsi pastiprino prokremliškų nacionalistų, tokių kaip Zacharas Prilepinas, Aleksandras Prochanovas etc., reikalavimas grąžinti 11 tonų paminklą į aikštę, kur įsikūrusi Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB), sovietinio Valstybės saugumo komiteto (KGB) funkcijų perėmėja. KGB kaip ir F. Dzeržinskio (VČK) buvo komunistų partijos kovinis dalinys.
Paminklas lenkų bajorui, profesionaliam revoliucionieriui, pirmam čekistui ir bolševikinio teroro pradininkui Lubiankoje atidengtas 1958 metų gruodžio 20 dieną, iškilmėse dalyvavo tuometinis SSRS lyderis Nikita Chruščiovas bei vėliau jį nuvertęs būsimasis ilgametis (valdė 1964-1982 m.) Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas. Dabartinėje Rusijoje esama ir naratyvo, kad paminklas F. Dzeržinskiui buvo tuomet valdžioje dar netvirtai besijautusio (netikėjo pasiekęs galutinę pergalę) N. Chruščiovo konjunktūrinis reveransas saugumiečiams po stalinizmo nusikaltimų demaskavimo ir jų ilgamečio patrono Lavrentijaus Berijos nuteisimo myriop.
F. Dzeržinskis mirė sava mirtimi plyšus širdžiai 1926 metų liepos 20-ąją, sovietinio publicisto Otto Latsio liudijimu, prieš tai užrašuose aprašęs košmarą pramonėje, už kurią tuo metu buvo atsakingas. Kaip sėkmingi įmonių direktoriai vienas po kito baigdavo gyvenimą savižudybe, nepakeldami Josifo Stalino įtvirtinamo valdžios centralizmo.
Bet irgi faktas, kad VČK pirmininkas iškart po šios galios struktūros įsteigimo ėmė sėti baimę visoje Rusijoje. VČK buvo pašaukta ne vykdyti teisingumą, bet naikinti priešus, ir jos veiklos „dėka“ šalyje prasidėjo beteisiškumo epocha. Įsteigti revoliucijos tribunolai pakeitė teismų tyrėjus, prokuratūros priežiūrą, advokatūrą, vadovavosi ne įrodymais, o revoliucine nuojauta – jei tribunolo pirmininkas nuspręsdavo, kad prieš jį priešas, taip ir būdavo.
F. Dzeržinskis pavaldiniui (būsimam stalinistinio teroro vykdytojui) Genrichui Jagodai taip išaiškino organizacijos kadrų politiką: „Jei tenka rinktis tarp nelabai talentingo, bet neabejotinai mūsų žmogaus ir talentingo, kuris ne visai mūsiškis, būtina rinktis pirmąjį.“
1922-ųjų pradžioje komandiruotas į Sibirą atimti duoną iš valstiečių tą darė ypač barbariškais metodais, su atsisakiusiais atiduoti pyliavas elgdamasis kaip su nusikaltėliais. F. Dzeržinskio vadovaujama VČK ciniškai teororizavo ir stačiatikių cerkvę, tikinčiuosius. Net įžvalgesni bolševikų vadai meldė neišimti vieno labiausiai gerbiamų stačiatikių šventųjų Sergijaus iš Radonežo relikvijų iš Sergijevo Lavros Trejybės vienuolyno po to, kai 1919-ųjų vasario 1 dieną ateizmo propagandos reikalu atitinkamą sprendimą priėmė bolševikų vyriausybė. Čekistai įsakymą įvykdė be skrupulų grubiai, kas rusų tikintiesiems prilygo dvasinei diversijai.
Natūrali mirtis F. Dzeržinskį išgelbėjo, VČK vadą sovietinis režimas veikiausiai būtų likvidavęs kaip daugelį galios struktūrų vadų. Kaip nurodo rusų rašytojas, žurnalistas Leonidas Mlečinas, J. Stalinas jo nemėgo, Gynybos komisariato karinės tarybos posėdyje 1937-ųjų birželio 1-ąją pavadino F. Dzeržinskį trockistu. Ką generalisimas padarė su savo oponentu Levu Trockiu, žinoma – 1940-aisiais nuo J. Stalino bėgęs vienas bolševikų lyderių Meksikoje nužudytas smūgiu į galvą ledo kirtikliu slapto agento Ramono Merkaderio, pasiųsto Sovietų Sąjungos.
Paminklą tokiam herojui susirūpinta grąžinti į Lubiankos aikštę. Tačiau kadangi be „Rusijos karininkų“ su partneriais Lubiankos aikštės tema pasisakė ir architektai, Maskvos visuomenės rūmų komisija pilietinės visuomenės klausimais pasiūlė kandidatų Lubiankos įpaminklinimui sąrašą papildyti didžiaisiais kunigaikščiais Aleksandru Neviškiu, Ivanu III bei vienu paskutinių SSRS vadovų Jurijum Andropovu.
Į finišo tiesiąją elektroniniame balsavime interneto platformoje „Aktyvus pilietis“ išėjo joje andai jau stovėjęs F. Dzeržinskis ir Aleksandras Neviškis. Nuo 1547 metų stačiatikių šventasis Didysis kunigaikštis Aleksandras Neviškis kovojo su katalikiškais Vakarais (švedais, Livonijos ordinu, vienu tarpu lietuviais), nesileido jų krištijiamas, bet buvo lojalus Auksinei ordai, malšino sukilimus prieš mongolus–totorius.
Kovo 5-ąją, kai balsavime buvo dalyvavę 319 897 maskviškiai ir nežymia persvara pirmavo Didysis kunigaikštis, Maskvos meras Sergejus Sobianinas jį nutraukė argumentavęs, kad balsavimas virto skirtingų pažiūrų besilaikančių žmonių priešstata, kas nėra gerai, todėl esą referendumą tinkamiau perkelti į kažkokią neapibrėžtą ateitį.
Pasak naujienų agentūros BBC, kai kurie VČK steigėjo šalininkai Maskvos valdžią iš tiesų kaltino šališkumu Didžiojo kunigaikščio naudai, nors/kai, pavyzdžiui, Rusijos sostinės municipalitetui lojalūs pensininkai, komunistai, galios struktūrų atstovai pasisakė už F. Dzeržinskį. Pasak interneto leidinio „Meduza“, S. Sobianinas sulaukė skambučių ir iš FSB būstinės Lubiankos aikštėje irgi revoliucionieriaus profesionalo naudai.
Iš kitos pusės, daugelis konservatorių, tikinčiųjų bei vadinamųjų imperininkų pasisakė prieš F. Dzeržinskį. Rusijos stačiatikių bažnyčios Maskvos patriarchijos arkivyskupas Savva (Titunovas) iniciatyvą grąžinti į Lubianką paminklą F. Dzeržinskiui pavadino istorinės amnezijos požymiu.
Esama istorijoje ir aktualios politikos matmens. Vienas „Meduza“ pašnekovų iš Rusijos prezidento administracijos neatmetė galimybės, kad Maskvos merija balsavimu siekė keleto tikslų – nukreipti publikos dėmesį nuo protestų dėl opozicinio politiko Aleksejaus Navalno įkalinimo, pastatyti (vis dėlto) paminklą Aleksandrui Neviškiui ir patikrinti elektorato mobilizacijos galimybes artėjant rinkimams į Rusijos dūmą rugsėjį.
Ir vieno Maskvos visuomenės rūmų komisijos pilietinės visuomenės klausimais vadovų, dienraščio „Nezavizimaya gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus Konstantino Remčiukovo vertinimu, „Rusijos karininkai“ savo iniciatyva siekė polititechnologinių tikslų konsoliduoti Kremliui lojalias jėgas. Tikėtasi nesunkiai, be konkurencijos „prastumti“ paminklą VČK vadui – neišėjo. Dar daugiau – balsavimas supriešino valdžiai lojalias stačiatikių bei stalinistų grupes. Viena šiai temai skirtų publikacijų tiesiai ir vadinosi „Stalinistų ir stačiatikių konfliktas“.
Kalbant apie Rusijos prezidento vaidmenį šioje istorijoje, tas pats „Meduza“ pašnekovas nurodė, kad tokio lygio prezidento pageidavimai tiesiog išpildomi, o ne balsuojami pseudoreferendumuose. Vis dėlto išeivis iš KGB V. Putinas ne kartą aukštai vertino kunigaikščio Aleksandro Neviškio vaidmenį istorijoje – pavyzdžiui, būdamas ministru pirmininku 2011-aisiais pareiškė, kad net kelis kartus išvytas kunigaikštis vis tiek grįžo ir „davė į galvą“ Teutonų ordinui.
K. Remčiukovo nuomone, paminklas Didžiajam kunigaikščiui Kremliui priimtinesnis ir todėl, kad F. Dzeržinskis yra „baudžiančio Revoliucijos kardo“, susiskaldymo simbolis. Bet Rusijos prezidentas visai negeidžia tapti tokio istorinio paveldo tęsėju, kaip tik nori ir per anitavakarietį Aleksandrą Neviškį pabrėžti savo neabejotiną anitavakarietiškumą, kad jis kaip lyderis regi Vakaruose tik blogį, kuris siekia slopinti Rusijos civilizacijos (V. Putinas nuoširdžiai tiki, kad tokios esama) raidą. Išeina, kad kgbistas prezidentas išduoda „gimtą“ kontorą.
Ši istorija – demokratijos pergalės ar sumaišties rusų galvose liudijimas?
Jei kreiptis į rusiškąjį vox populi, vienas komentarų prie vienos iš gausių publikacijų paminklo Lubiankoje tema: „Nėra skirtumo, ką paskui versti.“
Rusų istorikas Borisas Sokolovas baudžiavos Rusijoje panaikinimo 1861 metų kovo 3-ąją klausimu nurodo, kad nors jis laikomas ypač svarbiu laisvės ribas pašauktu plėsti įvykiu Rusijos istorijoje, buvo aiškiai nepakankamas, kad priartintų šalį prie europinės raidos standartų. Ir todėl po kiek daugiau nei pusamžio Rusija niro į ypač žiaurią diktatūrą. Viena tą lėmusių priežasčių istorikas laiko aplinkybę, jog valstiečiai išlaisvinti iš gerokai negailestingesnės nei Europoje baudžiavos (Vakaruose ir prie baudžiavos būta laisvųjų miestų).
Dar svarbesniu faktoriumi B. Sokolovas laiko permanentinį laisvai mąstančių asmenybių deficitą Rusijoje, absoliuti dauguma jos gyventojų niekada neišsivadavo iš įpročio žvelgti į vyresnybę iš apačios. Užuot mėginę keisti valdžią, žmonės įprato taikytis prie jos eksperimentų, kokie nežmoniški jie bebūtų. XX amžiuje Rusijoje būta dviejų revoliucinių bandymų pakeisti valdžią – 1917 ir 1991 metais, tačiau galų galų viskas baigėsi tik personalijų „rotacija“ valdžioje, o ne autoritarinio valdymo modelio pakeitimu. Baudžiava niekur nedingo.
V. Putino valdymas pagal nelaisvės lygį atbloškė šalį jei ne į J. Stalino laikus, tai į baudžiavinį būvį XIX amžiuje – socialinis mobilumas priklauso beveik vien nuo gebėjimo pritapti prie valdžios, teisinė sistema virto parodija.
Veikiausiai ir toks istorinis-mentalinis paveldas prisideda prie V. Putino teiginių iš pradžių Vidaus reikalų kolegijoje kovo 3-ąją, o kitą dieną susitikime su iniciatyvos „Mes kartu“ dalyviais, kad internetas skatina kategoriškai nepriimtino, tvirkinančio turinio – vaikų pornografijos, prostitucijos, nepilnamečių privedimo prie savižudybių etc. – sklaidą. Kad jis kaip besąlygiškas blogis naikina ir naikins visuomenę iš vidaus, jei nebus pajungtas ne šiaip įstatymams, bet kategoriškoms moralinėms taisyklėms. Intenetą privalu tramdyti prievarta iš išorės, kas, beje, ir daroma, jau realiai grasinant blokuoti „Twitter“.
Panašiai Rusijoje buvo caro Nikolajaus I valdymo pabaigoje XIX amžiaus viduryje, kai rimtai svarstyta atsisakyti universitetinio išsilavinimo, mat jis teskatina maištingas nuotaikas, jos įžvelgtos net geografijos vadovėliuose. Prie vėlyvojo J. Stalino uždrausta genetika ir kibernetika kaip keliaklupsčiavimas prieš Vakarus.
Pasirinkimo imitacija (Ne Dzeržinskis, tai Neviškis dėl kažkokių „trečiųjų“ motyvų, galų gale – ai, nei vienas, nei kitas) primena Viktoro Pelevino romanų postmodernistinius siužetus. Valdžia savo piliečius vertina kaip savarankiškiems sprendimams neįgalius vaikus ir net nebeimituoja demokratijos, siūlydama neveikimą, proto miegą.
Tiesa, ne visame kame. Irgi apie „daugiaveidį“ rusiškąjį postmodernizmą. Vasario 23-ąją „Twitter“ administracija eilinį kartą pašalino prieš Vakarus, demokratiją dezinformaciją platinančio Sankt Peterburgo „trolių fabriko“ darbuotojų 31 paskyrą, ryšium su kuo „Svoboda.org“ pavyko pasikalbėti (publikuota vasario 27-ąją) su „Fabriko“ buvusiu „troliu“ iš užsienio skyriaus, kuris „specializavosi“ komentarais Amerikos naujienų interneto puslapiuose. Jo svarstymai paskelbti ir filosofo Georgijaus Černavino knygoje „Trolio filosofija“.
Į klausimą, ar turėjo mėgiamą personažą, kurio vardu „bylojo“ amerikiečiams, žmogus atsakė gerai prisimenąs baltąjį veteraną respublikoną, kuriam į viską nusispjaut, 18-metį juodaodį reperį, indėną, neišpasakytai storą medicinos reforma „obamacare“ beipiktinančią moteriškę. Irgi į klausimą, ar darbas nepaliko pėdsakų asmenybėje, atrėmė, jog jam visas purvas absoliučiai suprantamas ir nestebina. Tiesiog patirtis, nieko asmeniško.
Pasak filosofo, politikos apžvalgininko Kirillo Martynovo, dabartinis, vėlyvasis putinizmas nenumato net užuominos apie ateitį. Privalu besąlygiškai didžiuotis Rusijos praeitimi, net jei gal nėra ypatingo pagrindo (kaip didžiuotis stalinizmu?). Maišomas istorinis-mentalinis kokteilis iš kunigaikščio Vladimiro, Krymo prijungimo, dar kažko, kad tik būtų įprasmintas V.Putino žūtbūtinis noras likti Kremliuje. Prie to paties ir V. Putinas kaip didis istorikas didžių istorikų šalyje Rusijoje.
F. Dzeržinskis ir Aleksandras Neviškis tapo keistokų stabmeldiškų kautynių stabais-įkaitais rusiškoje istorinės atminties versijoje. B. Sokolovas optimizmu netrykšta: beveik nėra šansų, kad dabartinę autoritarinę valdžios konstrukciją galima demontuoti reformų keliu. Rusijos anksčiau ar vėliau laukia revoliuciniai kataklizmai. Ką gi, niūroka, jei iš tiesų akligatvis.
